Gintaras Visockas: „žmonės Lietuvoje labai įbauginti“


Print

Šis interviu darytas 2008-ųjų metų antroje pusėje. Esu dėkingas portalui www.balsas.lt už jo paskelbimą.

Tačiau tąsyk, kalbėdamasis su portalo žurnalistu Tomu Čyvu, vis tik iki galo dar nesuvokiau, kokia sudėtinga padėtis Lietuvoje.

Lietuviškosios realybės absurdiškumą pradedu giliau suprasti tik dabar, kai pats  atsidūriau teismų mėsmalėje.

Manau, kad portalo Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu perskaityti šį prieš keletą metų skelbtą komentarą bei palyginti su nūdiena – juk šiandien žmonės dar labiau įbauginti. Bauginimo, persekiojimo ir susidorojimo apraiškų – vis daugiau, ir jos kaskart žiauresnės, agresyvesnės, nors ir subtilesnės…

Apie valstybės tamsiąją pusę „Balsas.lt“ kalbasi su internetinio portalo „Slaptai.lt“ jau beveik dešimtį metų mėginančio nagrinėti ir viešinti slaptosios valstybės gyvenimo dalies peripetijas vyriausiuoju redaktoriumi Gintaru Visocku.

Taigi, ką savo skaitytojui nori pasakyti portalas „Slaptai.lt“? Ką ten užklydęs interneto lankytojas ras tokio, ko negautų kitur?

Taip jau susiklostė per kelerius pastaruosius metus, kad daug žmonių: politikų, žurnalistų, o ypač kariškių, slaptųjų tarnybų ir prokuratūros darbuotojų neturi kur išdėstyti savo pozicijos. Yra nemažai tokių žmonių, kuriuos arba visai ignoruoja, arba tik labai ribotai leidžia pasisakyti, nors jie tikrai turi ką pasakyti visuomenei. Mano pašnekovais dažnai tampa pareigūnai, kurie išėjo į pensiją, buvo išstumti ar išmesti iš darbo, kuriems nepavyksta apsiginti teisinėmis priemonėmis ir kurie gali daugiau ar mažiau laisvai kalbėti apie konkrečias problemas. Medžiagą skelbiame įvairiai – straipsnių, videoįrašų pavidalu. Jei reikia su žmogumi kalbėtis valandą – kalbam valandą, jei užtenka 20 min. – 20 min. Vienintelis reikalavimas – kalbėti konkrečiai apie problemą, įvardijant jos konkrečius kaltininkus. Tokia ir yra mano misija – sutraukti visus tokius žmones į vieną vietą ir skelbti jų poziciją.

Gerai, bet tokiu būdu pas jus gali ateiti didelis skaičius nuskriaustais save laikančių žmonių, šnekančių vienus ar kitus dalykus iš keršto? Antras klausimas – ar nepaviešinate informacijos, kuri galėtų būti valstybės ar bent tarnybine paslaptimi? Neturėjote teisinių problemų?

Nuskriaustais save laikančių ir norinčių keršyti, žinoma, pasitaiko. Dirbu žiniasklaidoje apie dvidešimt metų ir tuos dalykus matau. Visada stengiuosi įsigilinti į temą, išklausyti ir kitą pusę – ministerijos ar žinybos, kuri tariamai nuskriaudė, poziciją. Galiausiai pagrindiniu ir svarbiausiu dalyku išlieka ne tai, ar mums kalbantis žmogus yra tobulas ar ne, o tai – ar jis kalba apie svarbius dalykus ir atskleidžia svarbią informaciją, tikras problemas.

Dėl paslapčių. Dažnai mūsų pašnekovai yra jau buvę pareigūnai, kuriems iš dalies teisiškai atsiveria burnos. Jei kalbėtų dar dirbdami atitinkamose institucijose, su jais būtų, žinoma, susidorota. Tiesa, jie taip irgi užsikerta daugelį kelių į valstybės tarnybą, bet jei ne jie, dalies problemų ir skandalingų dalykų visuomenė nesužinotų apskritai. Be to, dažnai „valstybės paslaptimi“ mūsų valstybėje tampa įvairūs piktnaudžiavimai, nusikaltimai, korupcija. Tad nusikaltimą daro tie, kurie visa tai slepia, o ne aš, kuris viešinu. Dirbau porą metų Danijoje ir mačiau, kad ten pareigūnai yra skatinami atskleisti savo viršininkų nusižengimus ir korupciją. Net gauna premijas. Mūsų supratimu, tai būtų skundikų skatinimas…

Įvardinkite bent tris temas, kurių paviešinimu didžiuojatės. 

Prašau. Tai būtų, pavyzdžiui, interviu su iš Valstybės saugumo departamento (VSD) išmestu karininku Imantu Melianu. Iš kariuomenės anksčiau laiko išstumto vyriausiojo puskarininkio Alvydo Jokšo istorija. Privalau paminėti savanorį Mykolą Dūdonį, kurį mūsų valdžia mėgino papirkti dideliu kyšiu, kad šis duotų melagingus parodymus. Į tą pačią gretą įrašyčiau interviu su Lietuvoje gyvenančiu čečėnu Vachidu Jelhojevu, įvardijusiu nemažai blogybių, kurias jis pastebi Lietuvoje. Žodžiu, temų yra. Kalbėta ir su daugeliu kariškių, prokuratūros darbuotojų ir t. t. Kartais baisoka – kaip viskas čia apipuvę…

Tai link tų puvėsių – kokias sau išvadas esate pasidaręs apie valstybės gyvenimo užkulisius?

Aiškėja tik vienas dalykas – realiai demokratijos mechanizmas šalyje neveikia. Matome tik jo butaforiją. Į žiniasklaidą ir tai patenka tik ta informacija, kuri reikalinga, kad paskleistų dūmų uždangą ir nukreiptų dėmesį. Žmonės yra be galo įbauginti – labiau nei sovietmečiu – ir labai bijo kalbėti. Tai liūdna.

2008.10.23

www.balsas.lt

2011.02.08


Prisijunkite prie diskusijos