Gintaras Visockas. Tekstai


Apie tekstus, kurie čia publikuojami

Medžiotojas. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Nelaikau savęs rašytoju. Būti rašytoju – kur kas daugiau, nei pajėgt iš žodžių taisyklingai sukonstruoti sakinį. Norint teisėtai vadintis rašytoju, pirmiausia reikia turėti tai, ko neišmokstama nei mokykloje, nei universitetuose. Aš kaip tik neturiu svarbiausiojo atributo – talento.

Tačiau mano gyvenime, prisipažinsiu, būta tarpsnio, kai svajojau apie rašytojo karjerą. Iš pradžių, vaikščiodamas į pirmąsias klases, ketinau aplenkti Žiulį Verną – sukurti dar įdomesnę nuotykių knygą nei „Paslaptingoji sala“. Paskui, šiek tiek ūgtelėjęs, žavėjausi Ernesto Hemingvėjaus romanais – degiau ryžtu prirašyti kvapą gniaužiančių apysakų apie drąsius vyrus…

Dabar puikiai suprantu, kad tai buvo tik gražios svajonės. Rašytoju tikrai nelemta tapti. Ir vis dėlto aš kartais rašau – kaip sugebu, kaip moku, kaip jaučiu. Tiesiog kirba užfiksuoti kai kuriuos nutikimus, pergyvenimus. Net nežinau, – kam ir kodėl?

Tai, ką skelbiu šioje skiltyje, nelaikau nei apsakymais, nei novelėmis. Jei skaitysite, vadinkite juos kaip tinkami. Aš pakrikštijau kuo paprasčiau – tekstai.

Rašiniai ypatingi nebent tuo, kad brangūs šių eilučių autoriui. Štai kodėl jie čia skelbiami – piktnaudžiauju redaktoriaus teise.

Pagarbiai – Gintaras VISOCKAS

Lakštingalos suokia latviškai
Atleisk, Vladimirai!
Traukiniai važiuoja į niekur…