Apie tekstus, kurie čia publikuojami
Nelaikau savęs rašytoju. Būti rašytoju – kur kas daugiau, nei pajėgt iš žodžių taisyklingai sukonstruoti sakinį. Norint teisėtai vadintis rašytoju, pirmiausia reikia turėti tai, ko neišmokstama nei mokykloje, nei universitetuose. Aš kaip tik neturiu svarbiausiojo atributo – talento.
Tačiau mano gyvenime, prisipažinsiu, būta tarpsnio, kai svajojau apie rašytojo karjerą. Iš pradžių, vaikščiodamas į pirmąsias klases, ketinau aplenkti Žiulį Verną – sukurti dar įdomesnę nuotykių knygą nei „Paslaptingoji sala“. Paskui, šiek tiek ūgtelėjęs, žavėjausi Ernesto Hemingvėjaus romanais – degiau ryžtu prirašyti kvapą gniaužiančių apysakų apie drąsius vyrus…
Dabar puikiai suprantu, kad tai buvo tik gražios svajonės. Rašytoju tikrai nelemta tapti. Ir vis dėlto aš kartais rašau – kaip sugebu, kaip moku, kaip jaučiu. Tiesiog kirba užfiksuoti kai kuriuos nutikimus, pergyvenimus. Net nežinau, – kam ir kodėl?
Tai, ką skelbiu šioje skiltyje, nelaikau nei apsakymais, nei novelėmis. Jei skaitysite, vadinkite juos kaip tinkami. Aš pakrikštijau kuo paprasčiau – tekstai.
Rašiniai ypatingi nebent tuo, kad brangūs šių eilučių autoriui. Štai kodėl jie čia skelbiami – piktnaudžiauju redaktoriaus teise.
Pagarbiai – Gintaras VISOCKAS
Lakštingalos suokia latviškai
Traukiniai važiuoja į niekur…
Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė
Karo korespondento išpažintis. Aleisk, Vladimirai!
Karo korespondento išpažintis. Dvikova
Karo korespondento išpažintis. Kaip mane privertė tapti išdaviku
Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė
Karo korespondento išpažintis. Pirmasis mūšis
Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje
