Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.
Kam priklauso Karabachas?
Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.
Beje, jei kam įdomus visas Lietuvos URM atsakymas, jį galima rasti tais pačiais 2017-aisiais metais paskelbtoje publikacijoje „Armėnijos provokacija Lietuvoje“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-armenijos-ambasadoriaus-lietuvoje-diversija).
Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.
Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.
Ko Jerevane ieškojo Seimo pirmininkas?
Šių metų antrojoje pusėje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nuvyko oficialaus vizito į Armėniją. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas publikacijoje „Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę…“ (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-v-pranckietis-armenijoje-atstovavo-lietuvos-valstybe/) rašė:
„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“
Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.
Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?” (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).
Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?
Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?
Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?
Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.
Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.
Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?
Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:
„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.
Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.
Nusipelnė ekonominių sankcijų
Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“
Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.
Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.
Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?
Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime”. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?
Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.
Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?
Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?
Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.
Kas man galėtų paaiškinti, kodėl taip elgiamės?
2019.11.24; 16:30
Pataikavimas akivaidus.
Keista lietuviu laikysena.
Labai ilga autoriaus tryda. Tiurkai (azerai, turkai, gagaūzai, karačajai, totoriai, albanai) yra užkariautojai, Kaukazas ir Pontas (kitas Mažosios Azijos pavadinimas) jau nekalbant apie Balkanus,- ne jų žemės. Armėnai ten gyveno jau prieš KETURIS tūkstančius metų, o šitie klajokliai atsibastė iš Vidurinės Azijos užėjus sausrai jų žemėse IX-X amžiuje. Priskirti Karabachą azerams, tai tas pats kas priskirti Vilnių lenkams, Kosovą albanams, Breslau(Vroclavą) lenkams, Krymą Ukrainai. Taigi autorius užsiima žemo lygio politkorektiška demagogija knygų neskaitantiems kvailiams.
+++