Gintaras Visockas. Unikalus šiandieninės Armėnijos žemėlapis


Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Atidesni mūsų skaitytojai turėtų prisiminti slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojome apie armėnų diasporos Šiauliuose ir Klaipėdoje surengtas senovinių žemėlapių parodas.

Pavyzdžiui, 2019 metų vasario 26 dieną paskelbtame straipsnyje „Kaip mus bando įvelti į politines intrigas dėl Kalnų Karabacho“ rašyta:

Šiaulių apskrities viešojoje Povilo Višinskio vardo bibliotekoje šiuo metu eksponuojama žemėlapių paroda „Žvilgsnis į Armėnijos istoriją kartografiniuose šaltiniuose“. Oficialame reklaminiame buklete rašoma: „Šios parodos tikslas – pristatyti lankytojui žemėlapius, kuriuose Armėnijos istorijos fragmentus galima matyti taip, kaip juos sukūrė ir aprašė graikų – romėnų, romanų, musulmoniškų ir vakarų šalių geografai bei kartografai“.

Tą parodą esu aplankęs. Nieko neprikiši: žemėlapiai – unikalūs, vertingi. Juos verta pamatyti. Tačiau stebino po jais surašyti komentarai. Paaiškinimai parodos lankytojams subtiliai piršo nuomonę, jog armėnai dar prieš tūkstantį metų buvo sukūrę galingą, nuo jūros iki jūros besidriekiančią valstybę, jog armėnų gausiai gyventa vos ne visame Žemės rutulyje – Kaukaze, buvusios Osmanų imperijos teritorijose, Irane ir t.t. 

Armėniška žemėlapių paroda. Šiauliai. Slaptai.lt nuotr.

Šių eilučių autorius tąsyk pabrėžė, jog paroda turėjo akivaizdžią politinę potekstę – organizatoriai tarsi bandė pateisinti šiandienines Armėnijos pretenzijas į Azerbaidžanui priklausantį, bet nuo Azerbaidžano nūnai atplėštą Kalnų Karabachą. Organizatorių gudravimą buvo lengva įžvelgti. Suprask: jei jau prieš tūkstantį metų armėnai buvo vos ne pati skaitlingiausia gentis Kaukaze, tai kodėl reikia stebėtis jų meile Kalnų Karabachui? Tai kas, kad NATO ir Europos Sąjunga, remdamosios tarptautine teise, pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Žiūrėk, senoviniuose žemėlapiuose neva užfiksuota visai kita „tiesa“.

Todėl uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko viešnagė klaipėdiškėje parodoje, be kita ko, plačiai reklamuotoje per vietinę televiziją, – taip pat politiškai angažuota. Tarsi pataikavimas Klaipėdoje gyvenantiems armėnams ir spjūvis uostamiestyje gyvenantiems azerbaidžaniečiams. Štai kokį įspūdį buvo galima susidaryti: oficiali Lietuvos, NATO ir ES pozicija palanki Azerbaidžanui, tačiau egzistuoja ir kita nuomonė, kiti argumentai, kurių demokratinėje šalyje niekas negali uždraust…

Šiandieninės Armėnijos žemėlapis azerbaidžaniečių akimis

Taigi Klaipėdos merui, aplankiusiam armėniškąją parodą, dabar, man regis, pats metas išklausyti ir antrąją pusę. Ką turiu omenyje? Egzistuoja ne vien armėnams palankūs žilą senovę menantys žemėlapiai, kurių tikslumu, beje, patartina abejoti, nes tai, ką prieš tūkstantį metų užrašė ano meto keliautojai – nebūtinai šventa tiesa. Egzistuoja dar ir žemėlapiai, bylojantys, kaip prieš maždaug šimtą metų atrodė šiandieninė Armėnijos Respublika. Jūs klausiate – kokia? Ogi skersai išilgai – azerbaidžanietiška.

Todėl nuostabą kelia kai kurių Armėnijos ir Lietuvos politinių veikėjų pastangos godžiai analizuoti visus šaltinius, bylojančius, kaip prieš tūkstančius metų atrodė Kaukazas, ir tuo pačiu kryptingai, sąmoningai ignoruoti vos šimtmečio senumo įvykius. Kodėl tie iki galo neįrodyti teiginiai apie valstybę, kuri neva egizstavo prieš dešimt amžių, nustelbia tai, kas nutiko visai neseniai – prieš šimtą metų?

Beje, tai – ne mano klausimas. Tokias abejones kelia tautiečius separatizmo bacilos atsisakyti raginantis Filipas Ekozjancas. Šis armėnų tautybės vyras youtube.com erdvėje paskelbęs ne vieną dešimtį aštrių, įtikinamų vieointerviu (kai kuriuos komentavo ir portalas slaptai.lt). Jis analizuoja, pavyzdžiui, kaip armėnai kadaise išdavė turkus, kodėl Kalnų Karabachas nėra armėnų žemė. F.Ekozjancas ragina liautis mokslininkų, istorikų, tyrinėtojų iki galo neįrodytus tūkstančio metų senumo įvykius laikyti tikresniais nei tuos, kuriems – tik šimtas metų ir kurie akivaizdžiai užfiksuoti išlikusiuose prisiminimuose, rankraščiuose, dokumentuose, nuotraukose.

Azerbaidžanietiška šiandieninės Armėnijos versija. Šiame žemėlapyje surašyti azerbaidžanietiški miestų ir vietovių pavadinimai, kuriuos Armėnijos Respublika pakeitė armėniškais.

Mano pasiūlymas būtų toks: klaipėdiečiams derėtų pademonstruoti tą unikalų Azerbaidžano mokslininkų, istorikų, tyrinėtojų sudarytą žemėlapį, kuriame fiksuojami ne tik dabartiniai šiuolaikinės Armėnijos miestų, miestelių ir kaimų pavadinimai, bet ir užrašyta, kokie jų azerbaidžanietiški atitikmenys. Tiksliau tariant, kokius pavadinimus jie turėjo prieš tapdami … armėniškais.

Drįstu manyti, jog tai – itin sensacingas žemėlapis. Žemėlapį paaiškinančiame komentare skelbiama: „Tai – azerbaidžanietiški dabartinės Armėnijos Respublikos toponimai, egzistavę iki Kaukaze pasirodant armėnams“.

Taip pat svarbus akcentas: „1935 – 1991 metais visi azerbaidžanietiški – turkiški pavadinimai masiškai pakeisti į armėniškus“. Bent jau taip tvirtina šį žemėlapį sudariusieji.

Žodžiu, ten – apie tūkstantis miestų ir kaimų pavadinimų. Peržiūrėjus jį atidžiai akivaizdu, jog visa dabartinė Armėnijos respublika įkurta būtent žemėse, kuriose dar ne taip seniai gyveno beveik vien azerbaidžaniečiai. Įsidėmėkite, visa dabartinė Armėnijos respublika – tai azerbaidžanietiška teritorija! Bet, kaip bebūtų keista, vis dar turime separatizmo šalininkų, kurie drįsta įrodinėti Kalnų Karabachą turint armėniškas šaknis!

Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš minėto interaktyvaus žemėlapio. Pradėkime nuo šiandieninės Armėnijos sostinės Jerevano. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė, beje, ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.

O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.

Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.

Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų?

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Kiti pavyzdžiai. Sakykim, senovinis azerbaidžaniečių miestelis Engidža. Jo pavadinimas ilgainiui buvo pakeistas į armėnišką Sisavan. Šioje gyvenvietėje dar 1905 metais gyveno 470 azerbaidžaniečių. 1940-aisiais jų ten neliko nė kvapo.

Imkime Leninakaną, vėliau tapusį Giumri (šiuo metu čia įsikūrusi Rusijos karinė bazė). Ten dar 1981 metais gyveno 316 azerbaidžaniečiai. 1988-aisiais – nė vieno.

Diližane 1931 metais gyveno 8881 azerbaidžanietis, 1988 metais – nė vieno.

Azerbaidžanietiškas Talin perpavadintas į armėnišką Daštadem. 1905 metais čia gyveno 376 azerbaidžaniečiai, o 1918 – 1920-aisiais surašymo metu nerasta nė vieno azerbaidžaniečio.

Sofly (armėniškas pavadinimas –Nžde) 1905 metais gyveno 970 azerbaidžaniečių, 1988-aisiais – nė vieno. Šychlar (armėniškas – Lusaratas) 1905 metais gyveno 802 azerbaidžaniečiai; 1940-aisias – nė vieno.

Tokių istorijų, kaip be jokio gailesčio senieji azerbaidžanietiški pavadinimai keičiami į armėniškus, o senieji gyventojai masiškai išstumiami iš gimtųjų vietų, – maždaug tūkstantis.

Kodėl uostamiesčio bibliotekoje nesurengus štai tokio žemėlapio parodos? Šią mintį keliu ne tam, kad kurstyčiau revanšistines nuotaikas, girdi, azerbaidžaniečiams reikia atsiimti tai, kas iš jų atimta. Jokiu būdu. Valstybės sienų kaitaliojimai – labai pavojingas užsiėmimas. Ypač šiais laikais.

Irevanės tvirtovės žūtis. Franco Rubo paveikslas „Irevanės tvirtovės atidavimas“. Slaptai.lt nuotr.

Šią idėją Klaipėdos miesto valdžiai siunčiu tik tam, kad uostamiesčio gyventojai turi teisę išgirsti ir azerbaidžanietiškąją Kaukazo istorijos versiją.

Be kita ko, į parodą būtų galima pasikviesti ir Armėnijos istorija besidomintį armėną F.Ekozjancą, manantį, jog mitai, esą prieš tūkstantį metų egzistavo galinga, įtakinga, civilizuota armėnų alstybė, ne tokie akivaizdūs ir svarbūs, kaip neginčijamas faktas, jog dar 1828-aisiais metais Jerevane gyveno veik vieni azerbaidžaniečiai.

2019.10.16; 11:52

print

4 komentarai

  • Autorius turbūt nėra atsivertęs nei vienos knygos apie tiurkų istoriją. Tiurkų kalbų tautos atsikraustė į Kaukazą, Persiją, Turkiją iš Vidurinės Azijos-maždaug Kazachijos teritorijoje egzistavo valstybės, kurios po ekologinės katastrofos, išdžiūvus upėms, sukėlė tautų kraustymasį ir vyko tai apie VI-VIIa. Nei viena tiurkų tauta nėra kilusi iš Kaukazo, Turkijos, Persijos,- visos jos užkariautojų gentys iš Vidurinės Azijos.

  • Taigi tuose šaltiniuose ir rašo: After the fall of the kingdom in 1045, and the subsequent Seljuk conquest of Armenia in 1064, the Armenians established a kingdom in Cilicia, where they prolonged their sovereignty to 1375.[11]
    Starting in the early 16th century, Greater Armenia came under Safavid Persian rule; however, over the centuries Eastern Armenia, remained under Persian rule while Western Armenia fell under Ottoman rule.
    Kas buvo Seldžiukai (pers. سلجوقيان Salcūkiyān, Tiurkų kalba: Selçuklular) – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija, kilusi iš Turano.Turanas – iraniečių žodis, kuriuo jie nuo seniausių laikų vadina Centrinę Aziją.
    Taigi krikščionys armėnai praleido okupuoti musulmonų tiurkų penkis šimtus metų. Po to valdė irgi musulmoniška Safavidų dinastiją. Vakarinė Armenija okupuota turkų vėliau, bet baigėsi blogiau-turkai XX. išskerdė 1,5milijono žmonių, tą jau yra pripažinusi Prancūzija.

Komentuoti: Teisybė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.