Gintaras Visockas. Vilniaus Žirmūnų 7-oji vidurinė – mano mokykla


Print

Šis videoreportažas – apie Vilniaus Žirmūnų 7-ąją vidurinę mokyklą. Man teko joje mokytis vienuolika metų. Ilgoka laiko atkarpa, bet prabėgo tarsi viena diena.

Žirmūnų 7-oji vidurinė mokykla apie 1976-uosius metus. Mano 3-oji A klasė. 

Ten, Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje, praleidau daug gražių, prasmingų, džiugių akimirkų. Būtent joje lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, istorijos, matematikos, geografijos mane mokė puikūs, reiklūs mokytojai. Nepaisant tvyrojusios sovietinės cenzūros, mūsų mokytojai mums dar skiepijo meilę viskam, kas lietuviška.

Būtent toje mokykloje aš turėjau daug šaunių draugų, nors su kai kuriais tekdavo ir pasistumdyti.

Tiesa, oficialus mano mokyklos pavadinimas šiandien – kitoks. Ji dabar vadinasi Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

Bet paradinė aikštė su gluosniu, po kurio šakomis oficialiai fotografuotasi baigus tris, aštuonias, o paskui ir 11-a klasių, – tokia pat pažįstama, kaip ir anais, 1973 – 1984-aisiais, metais. Ir vidinis mokyklos kiemas, kuriame bėgiota, šėliota, siausta, – toks pat savas kaip ir anuomet. Ir pirmąjame aukšte esanti klasė, kurios duris nedrąsiai pravėriau prieš 44-erius metus, tokia pat pažįstama. Dabar visa tai – ne tik pažįstama, sava, bet ir labai brangu.

Šių metų rugsėjo 1-ąją trumpam buvau užsukęs į savo gimtąją mokyklą. Jaudinausi užplūdus prisiminimams. Miela buvo prisiminti klasiokus, net ir tuos, su kuriais mažai bendravome. Miela buvo prisiminti visus savo buvusius mokytojus, net ir tuos, kurie rašė dvejetus bei griežtas pastabas.

Tik labai liūdna, kad šiemet iškilmingame mokslo metų atidaryme jau neišvydau nė vieno savo buvusio mokytojo. Visi mes senstame. Nėra nieko amžino.

Amžinas tik rugsėjo 1-osios žavesys.

2017.09.03; 20:19