Lietuvoje kilo nedidelis, bet aptarimo vertas skandalas. Tik pamanyk – vieną gražią rudens dieną mūsų parlamentarai susiginčijo, ar Viktoras Pranckietis turi teisę skristi į Armėniją kaip Seimo pirmininkas.
Valdančioji dauguma, atstovaujama Ramūno Karbauskio, žinoma, tvirtina, kad V.Pranckietis elgsis nekorektiškai, jei į Armėniją keliaus būtent kaip Parlamento vadovas, nes šiandien jis „niekam neatstovauja – nei pozicijai, nei opozicijai“. V.Pranckietis – nei šioks, nei anoks? V.Pranckietis – turistas? V.Pranckietis – tarp dangaus ir žemės?
Toks požiūris į Seimo pirmininko pareigas einantį V.Pranckietį – keistokas. Jei norite: nekorektiškas. Jei V.Pranckietis nepriklauso nei pozicijai, nei opozicijai, tai dar nereiškia, kad jis neatstovauja Lietuvai. V.Pranckietis – Lietuvos parlamento vadovas, ir tai – kur kas svarbiau už jo prisirišimą gausiai ar ne itin skaitlingai frakcijai, įtakingai ar beveik neįtakingai partijai. Taip kelti klausimą, kaip jį kelia R.Karbauskis, – primityvu. Man regis, R.Karbauskis gudrauja, būtent dėl šios priežasties abejodamas V.Pranckiečio kelionės į Armėniją prasmingumu.
Ir vis tik susimąstyti dėl kelionės į Jerevaną prasmingumo – verta. Tik, be abejo, ne dėl R.Karbauskio iškeltų abejonių, o dėl tų, kurias pamatė Seimo narė Rima Baškienė. Duodama interviu agentūrai ELTA ji paminėjo „galimas Rusijos grėsmes“. Būtent – NATO ir Europos Sąjungos valstybės ne sykį ragino Armėniją pasitraukti iš jai nepriklausančio azerbaidžanietiško Kalnų Karabacho. Jungtinės Tautos yra paskelbusios net keturias rezoliucijas, įpareigojančias Armėniją išvesti karines pajėgas iš Kalnų Karabacho. Bet Armėnija nepasitraukė. Armėnija elgiasi labai panašiai kaip Rusija, nesitraukdama nei iš Moldovos, nei iš Gruzijos, nei iš Ukrainos. Galų gale Armėnijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė. Be kita ko, Armėnija konfliktuoja su NATO aljansui priklausančia Turkija.
Štai kodėl NATO ir ES valstybės atstovų vizitai į Armėniją, bent jau tol, kol ten dislokuota rusiška karinė bazė, – neturėtų būti labai dažni. Jei mes nieko doro nesitikime iš pokalbių su Kremliumi, tai kokia prasmė keliauti į visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą šalį? Ką gero, gražaus ir prasmingo mums gali pasiūlyti šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, jei jis kiekvieną bent kiek svarbesnį žingsnį derina su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu?
Kita medalio pusė – pagarba tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms. Mums nepatinka tie Prancūzijos, Vokietijos ar Ispanijos politikai, kurie mielai keliauja pas V.Putiną, glebesčiuojasi su juo, kuria ilgalaikius ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo planus, tarsi Kremliaus agresija prieš Moldovą, Gruziją ir Ukrainą – dėmesio neverta smulkmena. Bet patys elgiamės labai panašiai – keliaujame į Armėniją, kuri okupavusi svetimą regioną ir jo negrąžina, pasinaudodama Rusijos karine parama.
Nematyti, jog šiandieninė Armėnija tėra mažytė agresyviosios Rusijos kopija, – keista. Nesuprasti, kad dėl tokio vizito mes galime susipykti su Azerbaidžanu, jį palaikančia NATO nare Turkija bei kai kuriomis kitomis įtakingomis musulmoniškomis šalimis – dar keisčiau.
Svarbiausias šiandienos klausimas – ne išlaidos, kurias mūsų mokesčių mokėtojams teks pakloti už V.Pranckiečio vizitą į Jerevaną, ir ne tai, kokiai politinei Lietuvos grupei priklauso į Jerevaną vykstantis Seimo pirmininkas.
Pats didžiausias galvosūkis – ar Lietuvai verta bendrauti su Kaukazo regione agresyviai besielgiančia Rusijos satelite?
2019.09.29; 20:04
