Gintautas Ereminas. Lenkijos valdžios politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu (1935-1939 m.)


Print

Straipsnio tyrimo objektas – 1935-1939 metais Lenkijos valdžios vykdyta kryptinga lenkinimo politika Vilniaus krašte. Remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ medžiaga (f.67), siekiama parodyti kaip ir kokiomis sudėtingomis sąlygomis vardan lietuvybės dirbo draugijos pedagogai ir darbuotojai.

ĮVADAS

Straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais nagrinėjama lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla vienu sudėtingiausiu jos veiklos laikotarpiu – 1935-1939 metais[1]. 20 a. 4 dešimtmečio antroje pusėje draugijai teko atlaikyti vis didėjantį Lenkijos administracinės valdžios spaudimą, 1938-1939 metais išgyventi neteisėtą uždarymą. Straipsnyje keliama prielaida, kad siekdama išlaikyti įstatuose užsibrėžto tikslo – šviesti Vilniaus krašto lietuvius gimtąja kalba, draugija iki savo uždarymo 1938 metų vasario mėnesį – šviečiamąją veiklą tęsė oficialiai uždarytose mokyklose, taip pat legaliai veikiančiose skaityklose (jose vedėjais dažniausiai dirbdavo uždarytųjų mokyklų mokytojai), galbūt skyriuose, taip iš dalies kompensuodama Lenkijos administracinės valdžios nuo 1935 metų vis labiau intensyviau naikinamą lietuviškų mokyklų tinklą. Straipsnio uždaviniai: 1) atskleisti kiek iki 1938 metų lietuvių „Ryto“ draugija turėjo mokyklų, skaityklų ir skyrių, 2) kaip lietuvių „Ryto“ draugijos bendradarbiai turėjo bendrauti su Lenkijos administracinės valdžios pareigūnais.

LIETUVIŲ ŠVIETIMO DRAUGIJOS „RYTAS“ VEIKLA  1935-1939 M.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ dėl Lenkijos administracinės valdžios Vilniaus krašte vykdomo spaudimo nuo 1934-1935 mokslo metų buvo priversta pertvarkyti savo darbą. Mokyklų buvo išlikę nedaug, o ir veikiančioms grėsė pavojus būti uždarytoms, nes Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (mokyklų veiklą prižiūrinti įstaiga, maždaug atitinkanti dabartinės Švietimo ministerijos skyrių) pagal 1932 metais priimtą privačių mokyklų įstatymą ir kitais pretekstais galėjo uždaryti visas, jos nuomone, įstatyme numatytų sąlygų neatitinkančias lietuvių švietimo  draugijos „Rytas“ mokyklas.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybė tęsė kovą su Vilniaus apygardos švietimo kuratorija ir kitomis lenkų administracinėmis įstaigomis dėl draugijos išlaikomo mokyklų tinklo. Buvo stengiamasi išlaikyti legaliai veikiančias mokyklas, tačiau kartu remiant anksčiau uždarytas ir galimai nelegaliai veikiančias mokyklos, galbūt netgi stengiantis grąžinti joms legaliai veikiančių mokslo įstaigų statusą. Barčių mokykla buvo uždaryta 1927 10 04[i], Biniūnų – 1932 12 28[ii], Bilių – 1931 12 28[iii], Butvidonių – 1933[iv], Ciesliukiškių – 1930[v], Čebatorių – 1927 10 06[vi], Čižiūnų – 1926[vii], Čižiūnų- 1927 10 06[viii], Dargužių – 1927 10 04[ix], Druskininkų – 1932[x], Galčiūnų – 1927 10[xi], Gėliūnų – 1927 10 04[xii], Grybašių – 1932 08 06[xiii], Kabelių II – 1935 08 31[xiv], Kalesnykų – 1932[xv], Kaniavos – 1935 08 31[xvi], Kargaudų – 1934[xvii], Leliušių – 1932 07 16[xviii], Lynežerio – 1936 06 30[xix], Plikių – 1931 08[xx], Pučkornių – 1932[xxi], Ramaškonių – 1933[xxii], Strielčių – 1927 10 11[xxiii], Voriškių – 1927 10 04[xxiv], tačiau greičiausiai nelegaliai veikė ir toliau. Apie tai liudytų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje saugomo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ abėcėlinė kartoteka. Joje pateiktos chronologinės datos leistų teigti, kad būta atvejų, kai mokyklos po oficialaus uždarymo veikė ir toliau[xxv].

Antra vertus, būta atvejų, kad toje pačioje vietovėje tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu koegzistavo mokykla, skyrius ir skaitykla, mokykla ir skaitykla arba mokykla ir skyrius, todėl kategoriškai teigti, kad lietuvių švietimas vyko vien slaptose mokyklose irgi negalima.

Mažėjant oficialiai veikiančių lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklų skaičiui, kita svarbiausia draugijos veiklos kryptimi tapo skaityklos ir skyriai. Skaityklas draugija dažnai įsteigdavo tose pačiose vietovėse, kur iki tol veikė uždarytosios ir slaptai neveikiančios mokyklos: Kabeliuose I[xxvi], Kaniaukoje[xxvii], Kašėtose[xxviii], Leliušiuose[xxix], Margionyse[xxx], Mašnyčioje[xxxi], Miciūnuose[xxxii], Musteikiuose[xxxiii], Pažemiškiuose[xxxiv], Pilekalniuose[xxxv], Randamonyse[xxxvi], Vigonyse[xxxvii], taip pat tose vietovėse, kur buvo siekta, bet nebuvo leista steigti mokyklų – Gervelėse[xxxviii], Giniūnuose[xxxix], Giraitėje[xl], Giriose[xli], Liubartuose[xlii], Miliūnuose[xliii

Draugijos skyriai savo ruožtu buvo kuriami Daugėliškyje[xliv], Kalesnykuose[xlv], Kalviškiuose[xlvi], Kampuočiuose[xlvii], Kapiniškiuose[xlviii], Kaziuliuose[xlix], Leliušiuose[l], Lynežeryje[li], Mištūnuose[lii], Mockuose[liii], Neravuose[liv], Padzitvyje[lv], Paliūnuose[lvi], Pamerkyje[lvii], Papiškyje[lviii], Pirčiupiuose[lix], Randamonyse[lx], Rimdžiūnuose[lxi], Rudnioje[lxii], Senajame Naniškyje[lxiii], Šlynakiemyje[lxiv], Zabarninkuose[lxv], Žagariuose[lxvi], t.y. taip pat vietovėse, kur anksčiau egzistavo draugijos mokyklos.

Tačiau būta ir mokyklų, kurias uždarius, tose vietovėse nebuvo įkurta nei skaityklų, nei skyrių: Šklėriai[lxvii], Šuma[lxviii], taip pat vietovių, kur buvo kuriamos skaityklos ir skyriai – Ceikiniai, Ciesliukiškės, Čebatoriai, skaityklos – Čižiūnai ir Damošiai.

Iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo, vykusio 1937 metų kovo 21 dieną metu, protokolo žinome, kad pirmininkas kunigas Kristupas Čibiras apžvelgdamas jos padėtį nuo 1936 metų kovo 22 dienos iki 1937 metų kovo 21 dienos pažymėjo, kad praėję metai buvo labai sunkūs, draugijos veiklą vyriausybė nuolat varžė ir stabdė. Buvo pasakyta, kad dar prieš metus (1936 metų kovo 22 dieną)  draugija turėjo 77 skaityklas ir 4 mokyklas, o 1937 metų kovo 21 dieną – tik 14 skaityklų ir 2 mokyklas (77 mokiniai)[lxix].

Nors Lenkijos administracinė valdžia ir taip turėjo pakankamai įstatyminių galių įvairiais pretekstais naikinti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ išlaikomas privačias lietuviškas mokyklas, skaityklas ir skyrius, tačiau nuo 1936 metų šis procesas dar labiau paspartėjo. Kodėl? Atsakymą į šį klausimą randame Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio 1936 02 11 griežtai slaptame memoriale ADMINISTRACINĖS VALDŽIOS PRIEMONĖS PRIEŠ LENKIJOS LIETUVIŲ MAŽUMĄ IR PLANAI ŠIUO KLAUSIMU ATEIČIAI[lxx], ir kuris buvo adresuotas aukštiems Lenkijos pareigūnams, o jo teksto kopijos vėliau buvo išsiuntinėtos žemesniems Vilniaus krašto pareigūnams. Vadinasi, juo remdamiesi, Lenkijos administracinės valdžios pareigūnai vykdė etnocidinę politiką lietuvių, kaip tautinės mažumos atžvilgiu, todėl stebėtis Lenkijos administracinės valdžios itin kryptinga veikla nuo 1936 metų vasario mėnesio kaip galima labiau riboti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą, siekiant ją visiškai panaikinti, nereikėtų.

Buvo sąmoningai vykdoma kryptinga etnocidinė politika, kurios pagrindiniai akcentai – uždrausti viską, kas lietuviška. Ne išimtis čia ir Ceikiniai, Ciesliukiškės (taip pat ir kitos vietovės, pvz., Damošiai), kur lietuvių švietimo draugija „Rytas“ stengėsi atidaryti skaityklą ir/arba išsaugoti skyriaus veiklą. Apie tai liudija lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ceikinių byloje išlikęs susirašinėjimas tarp Švenčionių apskrities seniūno ir Lietuvių švietimo draugijas „Rytas“ valdybos Švenčionyse dėl Ceikinių skaityklos. Švenčionių apskrities seniūnas 1936 metų birželio 9 dieną Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybai Švenčionyse išsiųstame dokumente Nr.B.480/L rašė: „Vadovaudamasis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu dėl administracinio proceso eigos /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/  taip pat 1932 m. spalio 27 d. prezidento potvarkio 16 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 808/ kreipiuosi į valdybą, reikalaudamas uždaryti skaityklą Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Skaitykla turi būti uždaryta iki 1936 m. birželio 20 dienos. Motyvas: „Ryto“ draugijos skaityklos veikla Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje kelia pavojų saugumui ir viešajai tvarkai, būtent:

Nustatyta, kad skaitykloje yra vykdoma kampanija, nukreipta tam, kad sukeltų ginčus ir kivirčus tarp lenkų ir lietuvių tautybių gyventojų. Nustatyta, kad platinami nelegalūs Kauno leidyklų leidiniai. Be to, yra vykdomas viešosios pradinės mokyklos ir lenkiškų organizacijų boikotas. Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo. Apeliacija teikiama per apskrities seniūniją Švenčionyse.

                                                                                                                        Apskrities seniūnas St. Dworak“[lxxi]

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kaltinimas rimtas, ir lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaitykla Ceikiniuose uždaroma, nes kelia pavojų, vykdydama propagandinį antilenkišką darbą. Žinant, kokios buvo Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio rekomendacijos, galima teigti, kad toks kaltinimas, nesant nieko daugiau, išskyrus seniūno raštą, yra niekinis.

Galbūt lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Švenčionyse daktaras Aleksandras Rymas ir nesitikėjo, kad į draugijos apeliaciją bus atsižvelgta, tačiau pasinaudojo šia teise ir kaip buvo nurodyta, 1936 metų birželio 24 dieną per Švenčionių apskrities seniūniją Švenčionyse, raštu Nr. 67 kreipėsi į Vilniaus vaivadiją: „Šių metų birželio 9 d. sprendimu Nr. 480/L buvo uždaryta Švietimo draugijos „Rytas“ skaitykla Ceikinių miestelyje Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Manome, kad sprendimas yra neteisingas ir turi būti atšauktas dėl sekančių priežasčių:

Seniūnijos  tvirtinimas, kad skaitykloje yra vykdoma kampanija, nukreipta tam, kad sukeltų ginčus ir kivirčus tarp lenkų ir lietuvių tautybės gyventojų, yra nepagrįsta. Todėl, be objektyvaus patvirtinimo negali būti pagrindu skundžiamam sprendimui.

Skaitykla neturi jokių nelegalių Kauno spaudinių, dėl to nebuvo kaltinamas bei baustas skaityklos vadovas. Skaitykla nevykdo viešosios mokyklos ir lenkiškų organizacijų boikoto. Tai patvirtina faktas, kad skaityklos vadovas savo vaikus siunčia mokytis į viešąją pradinę mokyklą.

Visi paminėti priekaištai yra absoliučiai nepagrįsti ir negali būti pagrindu uždaryti kultūrinę – švietėjišką įstaigą. Pranešimai šia tema yra paprasti blogos valios žmonių prasimanymai.

                                                                                                                 Pirmininkas /Dr.A.Rymas/“[lxxii]

Atsakymo į šį lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionyse pirmininko raštą nebuvimas yra pakankamai iškalbingas – Švenčionių apskrities seniūno reikalavimas uždaryti skaityklą Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio buvo patvirtintas. Tuo labiau, kad kaltinimas labai patogus, atspindintis paties vaivados rekomendacijas – uždarinėti lietuvių kultūrines ir švietimo įstaigas bet kokiu tinkamu pretekstu.

Siekiant uždaryti Ceikiniuose paskutinį lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ atstovavimo židinį – draugijos skyrių,  Švenčionių apskrities seniūnas 1936 metų balandžio 22 dieną, raštu Nr. B.480/L tiesiog informavo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionyse valdybą, kad „remdamasis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu dėl administracinio proceso eigos /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/ , taip pat 1932 m. spalio 27 d. prezidento potvarkio 16 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 808/ nuo šios dienos uždarau šį skyrių, esantį Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Turėdamas tikslą apsaugoti galimai skyriaus valdomą nuosavybę, remdamasis 25 straipsniu aukščiau minėtos teisės apie draugijas, kuratoriumi paskyriau poną Vladislovą Malinovskį, Mielagėnų seniūnijos viršaitį.“[lxxiii]

Savo veiksmus Švenčionių apskrities seniūnas motyvavo tuo, kad „Švietimo draugijos „Rytas“ skyriaus veikla Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, gręsia viešajam saugumui ir ramybei, o būtent:

Nustatyta, kad šio skyriaus valdyba vykdo tarp lietuvių tautybės gyventojų kampaniją, turėdama tikslą tarp lietuvių ir lenkų tautybės gyventojų tautiniu pagrindu sukelti ginčus ir konfliktus. Pastebėti neramumai tarp aplinkinių lietuvių ir dažni gandai apie tariamą šių vietovių atitekimą Lietuvai, taip pat eilė kitų faktų, sukeliančių viešus neramumus. Šio skyriaus vadovybė buvo bausta už saugojimą nelegalių spaudinių. Be to, visa eilė šio skyriaus narių buvo bausti teismų ir administracinės valdžios už įvairius nusikaltimus. Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo. Apeliacija teikiama per apskrities seniūniją Švenčionyse.

                                                                         Už apskrities seniūną – viceseniūnas /E.Polkowski/“[lxxiv]

Pastebėtina, kad draugija kiekvieną kartą naudojosi turima teise ginti savo interesus. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Švenčionyse administracija 1936 metų gegužės 5 dieną dėl  Ceikinių skyriaus išsaugojimo motyvuotu raštu Nr. 58 iš tikrųjų kreipėsi į Vilniaus vaivadą Liudviką Bocianskį. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Švenčionyse daktaras Aleksandras Rymas vaivadai rašė: „Šių metų balandžio 22 dieną seniūnijos sprendimu Ceikiniuose buvo uždarytas švietimo draugijos „Rytas“ skyrius. Aukščiau minėtą sprendimą laikau nepagrįstu, jis turi būti atšauktas dėl šių priežasčių:

Seniūnijos tvirtinimas, kad skyriaus valdyba tarp lietuvių tautybės asmenų vykdo kampaniją, turėdama tikslą sukelti tarp lietuvių ir lenkų ginčus ir kivirčus yra niekuo nepagrįstas, kadangi niekas iš skyriaus valdybos už tokio pobūdžio prasižengimus nebuvo baustas. Tačiau nepatvirtinta versija objektyviai negali suteikti pagrindą dėl apskųsto sprendimo. Draugijos skaityklos vedėjas nebuvo baustas. Savo laiku gauta administracinė bauda teismo buvo panaikinta. Kadangi niekas iš skyriaus narių nebuvo baustas už kokius nors prasižengimus, turinčius ryšį su praeitimi arba draugijos skyriaus veikla, prašau apskųstą sprendimą panaikinti.“[lxxv]

Į jį Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis atsakė 1936 metų birželio 20 dieną, raštu Nr. S.PP. 1577/L. Jame jis rašė: „Sprendimas Lietuvių draugijos „Rytas“ Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje skyriaus uždarymo byloje. 1936 metais balandžio 22 dieną Švenčionių apskrities seniūnas remdamasis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/ , taip pat 16 ir 41 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 808/ uždarė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyrių Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, kadangi jo veikla grėsė viešąjam saugumui ir ramybei. Vienalaikiai nesiremiant 25 straipsniu aukščiau minėtos draugijų teisės, kuratoriumi uždarytojo skyriaus buvo paskirtas Mielagėnų seniūnijos viršaitis Vladislovas Malinovskis. 1936 gegužės 5 dieną švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Švenčionyse, tarpininkaujant Švenčionių apskrities seniūnui sudarė man skirtą apeliaciją. Joje prašo panaikinti sprendimą, atkreipiant dėmėsį į tai, kad kaltinimai, iškelti skyriui, neatitinka tikrovei.

Remdamasis Lenkijos Respublikos prezidento 1928 metų kovo 22 dienos potvarkio apie administracinę teisę 94 straipsniu / Įstatymų laikraštis Nr.36, poz. 341, 1928 m./  aukščiau minėtą apskrities seniūno sprendimą patvirtinu, įtikintas pateiktų jame motyvų. Šis sprendimas yra galutinis administracinių instancijų eigoje.

                                                                                                                                                           Vaivada /Liudvikas Bocianskis/“[lxxvi]

Taip sutapo, kad tą pačią – birželio 20 dieną lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Švenčionyse gavo raštą Nr. B.480/L iš Švenčionių apskrities seniūno. Jame valdyba buvo informuota, kad „vadovaujantis 1928 m. kovo 22 d. prezidento potvarkio 72 straipsniu /Įstatymų laikraštis Nr.36, poz.341/  taip pat 1932 m. spalio 27 d. prezidento potvarkio 16 straipsniu apie draugijų teisę /Įstatymų laikraštis Nr.94, poz. 342/ nuo šios dienos, remiantis motyvais, išsakytais mano 1936 metų balandžio 22 dienos sprendime Nr. B.480/L., LIKVIDUOJAMAS čionykštis skyrius, esantis Ceikiniuose, Mielagėnų seniūnijoje, Švenčionių apskrityje. Turėdamas tikslą apsaugoti galimai skyriaus valdomą nuosavybę, remdamasis aukščiau minėtos teisės apie draugijas 25 straipsniu, kuratoriumi paskyriau poną Vladislovą Malinovskį, seniūnijos viršaitį.

Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo. Apeliacija teikiama per apskrities seniūniją Švenčionyse.

                                                                                                                                                       Už apskrities seniūną Viceseniūnas /E.Polkowski/“[lxxvii]

Ciesliukiškėse, kaip rašo V. Martinkėnas „nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos veikė „Ryto“ skaitykla (vedėja Bronislava Dabužinskaitė, 1936 m. – Dominika Kulešaitė). Skaitykloje buvo 107 knygos, visos lietuviškos.“[lxxviii]

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ dokumentai kiek pakoreguoja šį teiginį. Draugijos pirmininkas, kunigas K. Čibiras 1935 metų spalio 24 dieną, laišku Nr.1357 informavo Bronislavą Dabužinskaitę, gyvenančią Vilniuje, kad „nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos Jus paskyrėme atsakinga „Ryto“ draugijos skaityklos-bibliotekos darbuotoja Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.“[lxxix] Susitarti su patalpų savininku Ciesliukiškėse, draugijos įgaliotinis irgi turėjo maždaug tuo pačiu metu, pati sutartis tarp Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  pirmininko Vilniuje ir Ciesliukiškių kaimo, Varanavo seniūnijos gyventojo, pono Justino Stepanavičiaus buvo sudaryta 1935 metų lapkričio 1 dieną. Joje rašoma, kad:

   „1. Justinas Stepanavičius Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ Vilniuje, laikotarpiui nuo 1935 metų lapkričio 1 dienos iki 1936 metų rugpjūčio 31 dienos už 50 (penkiasdešimt) zlotų išnuomoja patalpas, skirtas liaudies skaityklai-bibliotekai, esančias Ciesliukiškių kaime. Jas sudaro du kambariai.

  1. Justinas Stepanavičius įsipareigoja išnuomotą skaityklai-bibliotekai patalpą iki lapkričio 10 dienos ištinkuoti ir išbaltinti.

   3.Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilniuje įsipareigoja sutartą sumą 50 (penkiasdešimt) zlotų mokėti dalimis, kiekvieną ketvirtį. Išlaidoms, susijusioms su patalpų remontu Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilniuje iki lapkričio 10 dienos išmoka ponui Justinui Stepanavičiui nuomos pinigų sąskaita avansą – 100 (šimtą) zlotų.

  1. Patalpų savininkas ponas Justinas Stepanavičius įsipareigoja patalpą šildyti ir valyti pagal skaityklos vedėjo nurodymą visą sutarties galiojimo laikotarpį, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ mokėti patalpų savininkui už tą darbą 50 (penkiasdešimt) zlotų dalimis, kiekvieną ketvirtį.
  2. Patalpų savininkas ponas Justinas Stepanavičius įsipareigoja rūpintis, kad šiluma skaitykloje nebūtų žemesnė nei 15 laipsnių pagal Celsijų. Priešingu atveju priklausanti suma 50 (penkiasdešimt) zlotų už kurą nebus mokama.
  3. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pasilieka sau teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį.
  4. Ši sutartis sudaryta dviejais, vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais.
  5. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ žyminio mokesčio pagal 1926 m.liepos mėnesio 1 dienos įstatymo 16 straipsnio nuostatus (Įstatymų laikraštis Nr.98., pozicija 576) mokėti neturi.

Kunigas K.Čibiras                                                                                                          Justinas Stepanavičius

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas                                                   patalpų savininkas“[lxxx]

Taigi, per 9 dienas nuomojamų patalpų savininkas turėjo jas sutvarkyti, padaryti tinkamomis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklai. Veikti ji pradėjo 1935 metų lapkričio 10 dieną, tą pačią dieną pradėjo dirbti ir jos vedėja Bronislava Dabužinskaitė. Apie tai, kada ir kur pradės veikti skaitykla, kas bus jos atsakingas darbuotojas, Lydos apskrities seniūniją 1935 metų spalio 24 dieną laišku Nr.1356 informavo Lietuvių švietimo draugijos pirmininkas, kunigas K. Čibiras: „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ valdyba Vilniuje šiuo informuoja, kad nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos atidaro liaudies skaityklą-biblioteką. Joje bus populiarios, bendrojo lavinimo ir ūkio knygos knygos lietuvių ir lenkų kalbomis. Knygų kiekis bus nustatytas po skaityklos atidarymo ir apie tai, sutvarkius, papildomai pranešime. Atsakinga skaityklos darbuotoja paskyrėme Bronislavą Dabužinskaitę. Skaitykla veiks Justino Stepanavičiaus name, esančiame Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.“[lxxxi]

Pirmoji Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos vedėja Bronislava Dabužinskaitė dirbo nuo 1935 metų lapkričio 10 dienos iki 1936 metų vasario 3 dienos. Kokios priežastys sąlygojo draugijos skaityklos vedėjų pasikeitimą kol kas  nėra žinoma, tačiau jau 1936 metų sausio 21 dieną Lietuvių švietimo draugijos pirmininkas kunigas K.Čibiras raštu Nr.1442 kreipiasi į Dominiką Kulešaitę, dirbusią Ščeglikų (Čaglikų) skaityklos vedėja, informuodamas, kad  „nuo 1936 metų vasario 4 dienos Jus paskyrėme atsakinga „Ryto“ draugijos skaityklos-bibliotekos darbuotoja Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.“[lxxxii]

Apie įvykusius pasikeitimus tais pačiais metais ir tą pačią dieną Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pavaduotojas I. Budzeika informavo Lydos apskrities seniūniją: Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ valdyba Vilniuje šiuo informuoja, kad „nuo 1936 metų vasario 4 dienos paskyrė Dominiką Kulešaitę atsakinga „Ryto“ draugijos skaityklos-bibliotekos darbuotoja Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje vietoj Bronislavos Dabužinskaitės.“[lxxxiii]

Antras V. Martinkėno teiginys apie Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos knygas irgi tik iš dalies yra teisingas. Kaip paaiškėjo iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos vedėjos Dominikos Kulešaitės 1936 metų birželio 16 dieną sudaryto ir pasirašyto inventorinio knygų sąrašo“ „Ryto“ skaitykla Ciesliukiškiškėse turėjo 107 pavadinimų knygų“[lxxxiv], tačiau ne visos jos buvo išleistos lietuvių kalba. Trys iš jų buvo išleistos lenkiškai. Tai – A. Janulaičio Chłopi litewcy w roku 1831, M. Biržiškos Skrót dziejów piśmiennictwa litewskiego, J. I. Kraševskio Witoldove boje. Iš šių Ciesliukiškių skaitykloje buvusių knygų 31 išleista Kaune, 51 – Vilniuje, 1 – Šenandore, 1 – Niujorke, 3 – Tilžėje, 8 nurodytos, kad Kaune-Vilniuje, 1 – Šiauliuose, 1 – Petrapilyje. Dešimties knygų leidimo vieta sąraše nenurodyta.

Toliau V. Martinkėnas rašo, kad „1936 m. gegužės 10 d. Lydos apskrities viršininkas skaityklą uždarė.“[lxxxv] Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių byloje tokio dokumento, patvirtinančio V. Martinkėno teiginį – nėra. 1936 metų balandžio 10 dieną Lydos apskrities seniūnas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybai Vilniuje išsiuntė raštą Nr. BP.250/19. Jame buvo rašoma:

Remiantis Lenkijos Respublikos prezidento 1928 metų kovo 22 dienos potvarkio 72 straipsniu apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341) taip pat 1932 metų spalio 27 dienos 16 straipsniu apie draugijas (Įstatymų laikraštis Nr.94, pozicija 808) nutariau: uždaryti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklą Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje. Šis sprendimas, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinę teisę 87 straipsnio 4 paragrafu (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341) turi būti neatidėliojant vykdomas. Motyvacija: veikimas aukščiau minėtos skaityklos, kaip buvo patvirtinta išeina už ribų savo paskirties, taip pat gresia saugumui ir viešajai ramybei. Gavus šį sprendimą per 14 dienų nuo gavimo turite teisę tarpininkaujant Lydos apskrities seniūnijai kreiptis į Naugarduko vaivadijos įstaigą.

                                                                                            Seniūnas /Dr.Čuškievičius/

                                                                                            Už seniūną W.Dziadowicz, viceseniūnas“.[lxxxvi]

Gavusi tokį Lydos apskrities seniūno raštą, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybė sureagavo dvejopai. Jos pirmininkas kunigas K.Čibiras 1936 metų balandžio 18 dieną išsiuntė Naugarduko vaivadai raštą Nr.1621, kuriame išdėstė faktus ir kontrargumentus: „Ponui Naugarduko vaivadai.

Ponas Lydos apskrities seniūnas 1936 metų balandžio 10 dienos laišku nr.250/19 uždarė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklą-biblioteką, esančią Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje, motyvuodamas, kad skaityklos-bibliotekos egzistavimas gresia saugumui ir viešajai rimčiai.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje prašo poną vaivadą panaikinti sprendimą, vadovaujantis šiais motyvais:

  1. Skaitykla dirba uždarose patalpose, į jas žmonės skaityti laikraščius ir knygas ateina laisva valia. Šiomis sąlygomis  nėra tinkamo pagrindo baimintis, kad rimtis arba viešoji tvarka būtų drumsčiami.
  1. Liaudies skaitykla dabartiniais laikais yra būtina institucija kaimui. Kaimo gyventojai jaučia žinių alkį ir veržiasi į skaityklą. Skaitykla per naudingą literatūrą atitraukia žmones nuo smuklės, nuo kortų, moko rimtai galvoti, dirbti, duoda garbingą pramogą ilgais žiemos vakarais.
  2. Liaudies skaityklos esmė nėra rezultatas, kad ji turėti nuolat trukdyti ramybę, priešingai, skaitykla moko žmones, pakelia jų kultūrinį ir moralinį lygį ir per tai veikiau palaiko ramybę ir tvarką. Drumsti ramybę ar tvarką gali pasitaikyti tiktai atsitiktinai ir jei tai atsitiko dėl skaityklos kaltės, administracija gali po to patraukti darbuotoją atsakomybėn. Ramybės drumstimas pasitaiko juk visur, netgi bažnyčiose ir įstaigose, tačiau dėl šių motyvų nepanaikinamos būtinos ir naudingos institucijos.
  3. 4. Pernelyg griežtas administracijos nusistatymas prieš nekaltas kultūrines lietuvių institucijas sudaro įspūdį nepagrįstos skriaudos lietuviams ir drumsčia taikų piliečių sugyvenimą.

                                                                                                 Draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas K.Čibiras.“[lxxxvii]

Savo ruožtu Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pavaduotojas I. Budzeika draugijai patalpas išnuomavusiam savininkui Justinui Stepanavičiui į Ciesliukiškes 1936 metų balandžio 18 dieną išsiuntė laišką, kuriame informavo, kad

„uždarius skaityklą-biblioteką Ciesliukiškėse draugija „Rytas“ nuomos sutartį nutraukia ir nuomą už išnuomotas patalpas mokės tikati iki 1936 metų gegužės 31 dienos.“[lxxxviii]

Ar Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas K. Čibiras iš Naugarduko vaivados gavo atsakymą nežinoma. Pakankamai iškalbingas būtų atsakymo nebuvimas. Galbūt Naugarduko vaivada nesivargino atsakyti, duodamas žodines instrukcijas tai padaryti Lydos apskrities seniūnui. Byloje yra jo pasirašytas 1936 metų birželio 3 dienos raštas  Nr. BP.250/19 Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybai. Jo formuluotė leistų teigti, kad tai būtų atsakymas į Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko kunigo K. Čibiro raštą:  „Po mano šių metų balandžio 9 dienos sprendimo sustabdyti bibliotekos, vadovaujamos Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių kaime Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje, veiklą, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio 1928 metų kovo 22 dienos apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, 341 pozicija) 72 straipsniu, taip pat 1932 metų spalio 27 dienos Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie draugijas 16 straipsniu (Įstatymų laikraštis nr. 94, pozicija 808) nutariau: uždaryti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ biblioteką Ciesliukiškių kaime, Varanavo seniūnijoje, Lydos apskrityje.

Šis sprendimas, remiantis 87 straipsnio 4 paragrafu, cituoto aukščiau Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341) turi būti neatidėliojant vykdomas. Motyvacija: aukščiau minėtos skaityklos veikimas, kaip buvo patvirtinta išeina už ribų savo paskirties, taip pat gresia saugumui ir viešajai ramybei. Gavus šį sprendimą per 14 dienų nuo gavimo turite teisę tarpininkaujant Lydos apskrities seniūnijai kreiptis į Naugarduko vaivadijos įstaigą.

                                                                                                   Seniūnas /Dr.Čuškievičius/“[lxxxix].

Dokumente siūloma Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybei kreiptis į Naugarduko vaivadiją. Bet ar buvo kreiptasi? Tuo labiau, kad jau turėta karčios patirties? Galbūt. Tačiau tol, kol nėra jokio pagrindimo tokiam teiginiui, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Ciesliukiškių skaityklos uždarymo data reikėtų laikyti ne 1936 metų gegužės 10 dieną, bet 1936 metų birželio 3 arba kokią kitą vėlesnę to paties mėnesio dieną.

Ciesliukiškių skyrius buvo įkurtas palyginti vėlai – 1939 metų rugpjūčio 9 dieną. Jis buvo vienas iš šimto, kuriuos Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė po to, kai jai nuo 1939 metų  gegužės 20 dieną Vilniaus vaivadija vėl leido veikti. Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos Centro valdyba 1939 metų rugpjūčio 8 dieną gavo Ciesliukiškių kaimo gyventojų sudarytą prašymą, kuriame buvo rašoma: „Šiuo nuolankiai prašome Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos Centro valdybą priimti mus žemiau pasirašiusius į Centro narius ir įsteigti mūsų sodžiuje Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos skyrių. Nario mokestį pasižadam mokėti. Pasirašo: Mykolas Stepanavičius 39 metų, Jonas Valinčius 37 metų, Liudvikas Volinčius 37 metų, Justinas Stepanavičius 44 metų, Jonas Volinčius 39 metų, Kazimieras Vaišnius 32 metų, Elena Vaišnaitė 25 metų, Adolfas Vaišnius 28 metų, Antanas Vaišnius 34 metų, Elena Vaišnienė 21 metų, Dominika Kulešaitė 36 metų“[xc]. Jau kitą dieną Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas K.Čibiras pasirašė ant prašymo rezoliuciją – „primti nariais ir įsteigti skyrių“[xci]. Apie priimtą sprendimą dar tą pačią dieną išsiuntė į Ciesliukiškių kaimą raštą Nr.157: „Jo sveikatai ponui Mykolui Staponavičiui. Šiuo pranešame, kad Vilniaus Lietuvių Švietimo „Ryto“ draugijos Centro Valdybos posėdyje įvykusiame 1939 m. rugpjūčio 10 dieną buvo priimti į narius šie Ciesliukiškių sodžiaus gyventojai: Steponavičius Mykolas, Volinčis Jonas, Volinčis Liudvikas, Steponavičius Justinas, Volinčius Jonas, Vaišnius Kazimieras, Vaišnaitė Elena, Vaišnius Adolfas, Vaišnius Antanas, Vaišnienė Elena, Kulešaitė Dominika ir nutarė atidaryti Ciesliukiškių sodžiuje skyrių. Instrukcijos apie skyrių organizavimą pridedamos. Centro Valdyba prašo siunčiant steigiamojo susirinkimo protokolą, atsiųsti visų narių sąrašą, kuriame turi būti sužymėtos šios žinios: vardas, pavardė, amžius ir pašto vieta.

                                                                                                        „Ryto“ pirmininkas“[xcii].

Į šį Lietuvių švietimo draugijos Centro valdybos raštą buvo atsakyta, atsiunčiant į Vilnių protokolo nuorašą:  „Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos skyrius Ciesliukiškių kaime.

                                                                                                                    Protokolas

Steigiamasis susirinkimas įvyko 1939 metų rugpjūčio mėn. 31 dieną, Justino Stepanavičio bute. Steigiamajam susirinkime dalyvavo visi nariai. Šiam susirinkimui buvo išrinktas pirmininku Justinas Steponavičius, sekretorium – Dominika Kulešaitė.

Po to buvo nustatyta Steigiamojo susirinkimo dienotvarkė:

1) „Ryto“ draugijos statuto skaitymas

2) Skyriaus valdybos rinkimas

3) narių mokesčio nustatymas.

 Šio susirinkimo pirmininkas Justinas Steponavičius perskaitė „Ryto“ draugijos statutą. Toliau sekė skyriaus valdybos rinkimai.

                      Į valdybą įėjo šie skyriaus nariai;

  1. Adolfas Vaišnius – pirmininkas
  2. Dominika Kulešaitė – vicepirmininkė
  3. Mykolas Steponavičius – sekretorius
  4. Jonas Valinčius – iždininkas
  5. Justinas Steponavičius – narys
  6. Elena Vaišnaitė, Elena Vaišnienė ir Antanas Vaišnys – revizijos komisija.

                      Po valdybos išrinkimo sekė trečias dienotvarkės punktas:

                      Nario mokesčio nustatymas. Visi skyriaus nariai sutiko mokėti vieną auksiną į metus. Tuo susirinkimas baigtas.

                                                          Pirmininkas Adolfas Vaišnius, sekretorius Mykolas Steponavičius“[xciii].

Ant šio dokumento yra tepažymėta kada jis gautas – 1939 metų rugsėjo 15 dieną, suteiktas registracijos numeris – 350, tačiau nežinoma, kada jis buvo išsiųstas iš Ciesliukiškių į Vilnių. Antra, bent jau kol kas nesant daugiau jokių kitų dokumentų, nežinoma ar nuo formalaus skyriaus įsteigimo 1939 metų rugpjūčio 8 dieną iki faktinio steigiamojo susirinkimo ir tuo pačiu galutinio juridinio patvirtinimo – 1939 metų rugpjūčio 31 dienos buvo vykdoma veikla ar ne. Taip pat nežinoma, ką šis Lietuvių švietimo draugijos skyrius nuveikė iki Lenkijos valstybės žlugimo – 1939 metų rugsėjo 28 dienos.

1932 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniaus švietimo apygardos kuratorių pavaduojantis skyriaus viršininkas J.Drijanskis pranešė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ centro valdybai, kad Damošiuose neleidžiama atidaryti mokyklos. Matyt, draugijos centro valdyba nelabai tikėjosi palankaus Vilniaus švietimo apygardos atsakymo, nes dar tų pačių metų balandžio mėnesio 17 dieną gavusi iš Damošių vietinių gyventojų – Bernardo Černiausko ir Antano Bubulio pranešimą, kad „vietą „Ryto“ skaityklai apsirinkome Damošių kaime (Apsos valsč., Braslavės apskr.). Būtų pageidaujama, kad „Ryto“ valdyba paskubėtų išgauti valdžios leidimą skaityklai ir prisiųsti jai kuo greičiausiai knygų, nes sąlygos visais atžvilgiais yra atatinkamos. Drauge siunčiame aprinktojo buto „Ryto“ skaityklai planą“[xciv], už kelių dienų, t.y. „1932 m. balandžio 20 d. draugija įkūrė skaityklą, kurios vedėju paskyrė Bernardą Černiauską“[xcv].

Tų pačių 1932 metų balandžio 29 dieną lietuvių švietimo draugijos centro valdyba Bernardui Černiauskui išsiuntė balandžio 23 dienos laiško, rašyto Brėslaujos seniūnijai nuorašą, kuriame minėtą įstaigą informavo, kad „informuojame, jog balandžio 30 dieną Damošių kaime, Apso seniūnijoje atidarėme liaudies skaityklą. Bibliotekoje – populiarios, bendrojo lavinimo ir ūkio knygos lietuvių ir lenkų kalbomis. Knygų kiekis bus nustatytas prieš gegužės 1 dieną ir apie tai, sutvarkius, papildomai pranešime. Atsakingu skaityklos darbuotoju bus paskirtas ponas Bernardas Černiauskas. Skaitykla veiks pono Kazimiero Cijūnėlio name.

                                                                                                                      Draugijos „Rytas“ pirmininkas Kraujelis

                                                                                                                      Priedai: Draugijos „Rytas“ įstatai“[xcvi].

Įdomu, kad skaitykla pradėjo veikti balandžio mėnesį, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ darbinę sutartį su Bernardu Černiausku sudarė 1932 metų lapkričio 1 dieną (pasirašė lapkričio 2 dieną). Ji galiojo iki 1933 metų spalio 31[xcvii], matyt, vėliau buvo pratęsiama, o 1934 birželio 20 dieną, galbūt apsidrausdamas dėl darbo, Bernardas Černiauskas Lietuvių švietimo draugijos valdybai (prašymą ji gavo 1934 metų birželio 26 dieną) Vilniuje išsiuntė prašymą  priimti į draugijos narius.[xcviii]

Sutartis sudaryta tarp Lietuvių švietimo draugijos valdybos „Rytas“ valdybos Vilniuje iš vienos pusės ir pono Bernardo Černiausko iš kitos dėl darbo.

  1. Ponas Bernardas Černiauskas įsipareigoja nuo 1932 metų lapkričio 1 dienos iki 1933 metų spalio 31 eiti draugijos „Rytas“ skaityklos ir bibliotekos vedėjo pareigas Damošių kaime, Brėslaujos apskrityje kaip samdomas darbuotojas
  2. Ponas Bernartdas Černiauskas gaus iš draugijos „Rytas“ kasos atlyginimą – šimtą trisdešimt penkis (135) zlotus be jokių kitų priedų.Aukščiau minėto atlyginimo išmokėjimas bus mėnesinis nuo 1932 metų lapkričio 1 dienos iki 1933 metų spalio 31, per visą laikotarpį išskaitant mokesčius Ligonių kasai, intelektualinį darbą dirbančių darbuotojų aprūpinimo įstaigai, pajamų mokesčius nuo tarnybinio atlyginimo ir kt.

      3. Priimtas į darbą darbuotojas yra įpareigotas sąžininingai pagal esamus įstatus ir atitinkamai su valdžios taisyklėmis, instrukcijomis ir potvarkiais vykdyti savo pareigas.             

  1. Ilgesniu laikui darbuotojui susirgus ir gydytojui patvirtinus darbuotojo ligą, „Ryto“ draugija įsipareigoja išmokėti jam visą atlyginimą, bet ne daugiau trijų mėnesių, išskyrus tos dalies mokesčių, kurie turi būti išmokėti sergančiam darbuotojui per Ligonių kasą. Darbuotojui sergant daugiau kaip tris mėnesius, ši sutartis yra nutraukiama ir darbuotojas negali reikšti jokių materialių pretenzijų draugijai „Rytas“.
  2. Darbuotoją pašaukus atlikti karinę tarnybą, ši sutartis nustoja galioti mėnesio pabaigoje, kuriame įvyko šaukimas. Darbuotojo šaukimo į reguliarias karines pratybas atveju jis turi gauti per šių pratybų laikotarpį visą pagal šią sutartį priklausantį atlyginimą. Pašaukus į karinę tarnybą mobilizacijos pasėkoje arba dalinio kariuomenės papildymo atveju ponas Bernardas Černiauskas nustoja gauti pagal šią sutartį nustatytą atlyginimą mėnesio, kurio pabaigoje įvyko šaukimas pabaigoje, tačiau sutartis nenutraukiama.
  3. Tuo atveju, jei skaitykla-biblioteka, kurioje dirba, uždaroma valstybės valdžios, arba tuo atveju, jei darbuotojo pareigos tos valdžios panaikinamos, sutartis nutraukiama ir atlyginimas darbuotojui priklauso už darbo laiką iki sprendimo, kurį priėmė esama valdžia.
  4. Nutraukimas tarnybinių pareigų iki termino nustatyto pirmajame punkte, gali būti įvykdytas bet kada vienpusio paskelbimo pagrindu „Ryto“ draugijos valdybai Vilniuje arba ponui Bernardui Černiauskui prieš 14 dienų išsiunčiant laišką. Prieš pasitraukdamas iš tarnybos, ponas Bernardas Černiauskas privalo sureguliuoti visus finansinius įsipareigojimus ir sąskaitas skaityklos-bibliotekos, taip pat perduoti visą inventorių asmeniui, kurį įgalios „Ryto“ draugijos valdyba.

Šiuo ponas Bernardas Černiauskas atsisako teisės kelti ieškinius, vienpusiškai tvarkyti sutarties nutraukimą, bet kokius kaltinimus, nuosaikiai reikalauti bet kokio nuostolio atlyginimo.

                                                                                                          Vilnius, 1932 metų laipkričio 2 diena.

                                                                                                          Parašas „Ryto“ draugijos atstovo Kunigas P.Kraujalis

Parašas nusamdyto darbuotojo: B.Černiauskas“[xcix].

Galbūt be didesnių trukdymų iš valdžios pusės skaitykla Damošiuose veikė tol, kol jos vedėjas neperkėlė skaityklos į kitas patalpas. Apie tai, nurodydamas konkrečias priežastis 1935 metų rugsėjo 26 dieną jis informavo Lietuvių švietimo draugijos pirmininką: „Šiuomi pranešu, kad š.m. spalio mėn. 1 dieną perkeliu skaityklą į Jono Bieliausko namus Damošiuose. Minėtas butas labiau atitinka higienos reikalavimus – didesnis, aukštesnis, šviesesnis, šiltesnis ir langais į pietus. Be to, tikiuosi, kad pavyzdingas naujo buto šeimininkų su kaimynais sugyvenimas teigiamai paveiks į skaityklos lankytojų frakvenciją. Nuoma ta pati – 120 auksinų metams su kuru ir pasitarnavimu. Prie šio siunčiu sklaityklos buto planą.

B.Černiauskas Skaityklos vedėjas“[c]

1935 metų rugsėjo 28 dieną apie pasikeitimus Brėslaujos apskrities seniūniją raštu Nr.1341 informavo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pavaduotojas I.Budzeika:  „Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje šiuo informuoja, kad „Ryto“ draugijos skaitykla-biblioteka, esanti Domašių kaime, Apso seniūnijoje nuo šių metų spalio mėnesio 1 dienos iš pono Kazimiero Cijūnėlio namo bus perkelta į pono Jono Bieliausko namą, tame pačiame kaime“[ci]. Su Antanu Bieliausku 1935 rugsėjo 30 buvo sudaryta sutartis:

„Sutartis sudaryta tarp Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku Vilniuje ir Damošių kaimo, Apso seniūnijos gyventojo, pono Antano Bieliausko 1935 metų rugsėjo 30 dieną.

  1. Antanas Bieliauskas Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ Vilniuje, laikotarpiui nuo 1935 metų spalio 1 dienos iki 1936 metų rugsėjo 30 dienos už 60 (šešiasdešimt) zlotų išnuomoja patalpas, skirtas liaudies skaityklai-bibliotekai, esančias Damošių kaime. Jas sudaro vienas kambarys.
  2. Antanas Bieliauskas įsipareigoja išnuomotą skaityklai-bibliotekai patalpą iki 1936 metų rugpjūčio 15 dienos ištinkuoti ir išbaltinti.

      3. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilniuje įsipareigoja sutartą sumą 60 (šešiasdešimt) zlotų mokėti dalimis, kiekvieną ketvirtį.

  1. Patalpų savininkas ponas Antanas Bieliauskas įsipareigoja patalpą šildyti ir valyti pagal skaityklos vedėjo nurodymą visą sutarties galiojimo laikotarpį, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ mokėti patalpų savininkui už tą darbą 60 (šešiasdešimt) zlotų dalimis, kiekvieną ketvirtį.
  2. Patalpų savininkas ponas Antanas Bieliauskas įsipareigoja rūpintis, kad šiluma skaitykloje nebūtų žemesnė nei 15 laipsnių pagal Celsijų. Priešingu atveju priklausanti suma 30 (trisdešimt) zlotų už kurą nebus mokama.
  3. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ pasilieka sau teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį.
  4. Ši sutartis sudaryta dviejais, vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais.
  5. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ žyminio mokesčio pagal 1926 m.liepos mėnesio 1 dienos įstatymo 16 straipsnio nuostatus (Įstatymų laikraštis Nr.98., pozicija 576) mokėti neturi.

Kunigas K.Čibiras                                   A.Bieliauskias

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas patalpų savininkas.“[cii]

Atrodytų, pasikeitus skaityklos savininkams, ji ir toliau galėjo veikti, tačiau „1936 metų sausio 16 d. valdžia ją uždarė [ciii]. Oficialiai pastatas pripažintas netinkamu naudoti, Bernardas Černiauskas, kaip atsakingas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaityklos darbuotojas iš Brėslaujos apskrities skyriaus gavo raštą Nr. B-3-8. Jame rašoma:

„Per apžiūrą, įvykdytą 1936 metų sausio 9 dieną Apso seniūnijos Valstybės policijos pareigūnų, buvo nustatyta, kad esantis nekilnojamas turtas Damošiuose, sudarantis Bieliauskų nuosavybę, būtent, pastatai yra išlaikomi netinkamai ir dėl tos priežasties turi būti panaikinti, o būtent: gyvenamasis pastatas paverstas į skaityklą, viešai naudojamas be kaimo statybų valdžios leidimo (vaivadijos įstaiga) jį naudoti. Minėto pastato būklė yra pavojinga, nuogastaujama, kad patalpos tokios, kokios yra dabar, viešai naudoti netinka ir yra pripažįstamos kaip netinkamos, remiantis 1928 metų vasario 16 dienos Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie statybų teisę ir pastatų apgyvendinimą 377, 333, 357 ir 384 straipsniais (Įstatymų laikraštis Nr.23, pozicija 102, 1928 m.)

Remiantis 380 ir 389 straipsniais aukščiau minėto 1928 metų vasario 16 dienos potvarkio apie statybų teisę ir pastatų apgyvendinimą, apskrities skyrius kreipiasi į poną dėl įvykdymo sekančių statybinių darbų, turinčių tikslą sutvarkyti pastatus iki reikiamos būklės: pastatą nedelsiant uždaryti iki tol, kol bus galima viešai naudotis, iki laiko gavimo leidimo naudotis gyventi.

Ponui nurodytu terminu neįvykdžius nustatytų darbų, Brėslaujos apskrities seimelio skyrius remdamasis 380 straipsniu 1928 metų vasario 16 dienos potvarkio apie statybų teisę (Įstatymų laikraštis Nr.23, pozicija 202), suderintu su nustatytu 1920 metų gruodžio 3 dienos potvarkiu (Įstatymų laikraštis nr.86 pozicija 663) taip pat Lenkijos Respublikos prezidento 1928 metų kovo 22 dienos įsako apie priverstinį administracijos elgesį 44 straipsniu (Įstatymų laikraštis Nr.36., pozicija 342) įsakys atlikti aukščiau minėtus darbus savo sąskaita, be to, jeigu ponas nepadengs savanoriškai tas išlaidas nustatytu terminu, jos bus iš pono išreikalautos administracine tvarka.

Turite teisę po šio sprendimo kreiptis į poną Vilniaus vaivadą.

Šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus vaivadijos įstaigai Vilniuje per 14 dienų nuo jo gavimo arba paskelbimo. Apeliacija teikiama per apskrities skyrių.

 Šis sprendimas, vadovaujantis viešojo saugumo interesais ir remiantis 1928 metų kovo 22 dienos Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinę teisę (Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 349) 87 straipsnio 4 punktu – vykdomas neatidėliotinai.

                                                                                                                                                       Pirmininkaujantis apskrities skyriui St.TRYTEK

Seniūnas“[civ], tačiau, ar tai iš tikrųjų vienintėlė priežastis? Prisiminkime, skaitykla nuo 1932 metų balandžio iki 1935 metų rugsėjo veikė Kazimiero Cijūnėlio namuose. Nuo 1935 spalio iki 1936 sausio veikė jau kituose namuose – Jono Bieliausko. Gali būti, kad skaityklos uždarymui formaliai  „dėl netinkamumo“ pasitarnavo vidiniai veiksniai – pavyzdžiui, ankstesnio skaityklos namo savininko konfliktiškas charakteris ir galbūt netgi skundas valdžiai apie neva skaitykloje vykdomus antilenkiškus susirinkimus, kas pastarajai buvo paranku – juk tai jos išgalvotų kaltinimų „įrodymas“ ir „pagrindimas“. Priežastis tokio veikimo paprasta – prarastas piniginis šaltinis, dėl to kilęs pyktis ir pavydas. Paradoksalu, tačiau tokie vidiniai veiksniai pasitarnaudavo lenkų administracinei valdžiai jos vykdomoje kovoje prieš lietuvybę.

Brėslaujos apskrities skyriui 1936 metų sausio 16 dieną uždarius Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Damošių skaityklą, jos vedėjas Bernardas Černiauskas prarado turėtą darbą. Įdomu, kad yra išlikęs Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1937 metų vasario 27 dienos liudijimas Nr.1846, kuriame teigiama, kad „Bernardas Černiauskas Damošių skaityklos darbuotoju dirbo nuo 1932 metų lapkričio 1 iki 1936 metų balandžio 30 dienos“[cv]. Dokumente įvardijamos ir konkrečios darbuotojo atleidimo ir skaityklos uždarymo priežastys: „Darbuotojas buvo atleistas ne dėl savo kaltės, bet dėl to, kad Brėslaujos seniūnija pareikalavo pristatyti vaivadijos įstaigos liudijimą apie patalpų tinkamumą viešam naudojimui. Draugija „Rytas“ negalėjo tokio liudijimo gauti ir turėjo atleisti iš darbo skaityklos darbuotojus. „Ryto“ draugijos pirmininko pavaduotojas I.Budzeika“[cvi].

Vadinasi, skaitykla kurį laiką dar veikė nelegaliai, o žmogus išnuomavęs draugijai patalpas Antanas Bieliauskas – matyt, dalį pajamų gavo. Apie tai liudytų 1936 metų kovo 14 dienos laiškas Nr. 1529. Jame „Ryto“ draugijos pirmininko pavaduotojas I.Budzeika patalpų savininką Antaną Bieliauską informavo, kad „uždarius Damošiuose skaityklą, „Ryto“ draugija, remdamasi 1935 metais rugsėjo 30 dieną sudarytos sutarties 6 punktu, ją nutraukia ir nuomą už patalpas mokės tiktai iki 1936 metų balandžio 15 dienos“[cvii]                                                           

Netekęs darbo, Bernardas Černiauskas kreipėsi į socialinio draudimo įstaigą, kuri atsisakė mokėti pašalpą, motyvuodama tuo, kad prašytojas darbą praradęs dėl savo kaltės.

Tik 1939 metų birželio 30 dieną (t.y. praėjus 41 dienai po to, kai Vilniaus vaivadija buvo leidusi vėl veikti Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“) Vilniaus vaivadijos darbo, globos ir sveikatos skyrius Bernardo Černiausko, Domašių kaimo, Apso seniūnijos, Brėslaujos apskrities gyventojo atleidimo iš darbo byloje atsiuntė sprendimą dėl Socialinio draudimo įstaigos 1936 metų lapkričio 25 dienos nutarimo Nr.225247. Jame rašoma: „Remiantis Lenkijos Respublikos 1927 metų lapkričio 24 dienos potvarkio apie intelektualinį darbą dirbančių asmenų draudimą 17 straipsnio 1 punktu, 164 straipsniu (Įstatymų laikraštis Nr.106, pozicija 911), taip pat Lenkijos Respublikos prezidento 1932 metų lapkričio 27 dienos potvarkio apie Aukščiausiąjį administracinį tribunolą 89 straipsnio 1 ir 2 punktu (Įstatymų laikraštis Nr.94, pozicija 806) po pakartotinio nagrinėjimo bylos nutariau panaikinti apskųstą Socialinio draudimo įstaigos nutarimą ir sužinoti ar Bernardas Černiauskas turėjo teisę gauti pašalpą netekus darbo.

                                                                                      Pagrindimas:

Kaip aiškėja iš teisės aktų, Bernardas Černiauskas įdarbintas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ kaip skaityklos vedėjas, prarado darbą 1936 metų balandžio 30 dieną. Socialinio draudimo įstaiga ieškovui pateikus pretenziją dėl bedarbio pašalpos, prašymą dėl aukščiau paminėtos pašalpos atmetė, motyvuodama tuo, kad ieškovas prarado darbą dėl savo kaltės.                                                                                                             

Kadangi pagal teisines draudimo taisykles apdraustasis praranda teisę į bedarbio pašalpą tuo atveju, jei patvirtinama jo kaltė santykiuose su darbdaviu, o tai Černiausko byloje nebuvo niekuo įrodyta, pripažįstu Socialinio draudimo įstaigos požiūrį šiuo atveju nepagrįstu ir prieštaraujančiu susijusiems teisiniams potvarkiams. Socialinio draudimo įstaiga atėmė ieškovui pašalpą už patvirtintą jo kaltę trečios šalies požiūriu, bet ne darbdavio, be to darbdavys nenutraukinėjo su ieškovu darbinių santykių.

Aukščiau minėta atitinka Aukščiausio Administracinio Tribunolo požiūrį, išsakytą 1939 metų balandžio 12 dienos nuosprendyje Nr. I. Rej.3049/37, 3521/37.

Šis sprendimas yra galutinis admininstracinių instancijų eigoje.

                                                                                       Už vaivadą: B.Ciunskis (B.Ciuński), patarėjas

Gauna:

1.) Socialinio draudimo įstaiga

2.) Ieškovas

3.) Ieškovo įgaliotinis

                                                                                            Atsakymas

Nr.PZP V.2/266/37 Vilnius, 1939 metų liepos 5 diena

Advokatui Antanui Juknevičiui (Antoniego Juchniewicza)

Vilnius, Dabrovskio (Dąbrowskiego) 5-4

Vilniaus vaivadijos įstaiga siunčia sprendimą susipažinti

Už vaivadą: Ignacas Lepkovskis (Ignacy Łepkowski), pareferentis.“[cviii]

Vilniaus vaivadija 1939 metų gegužės 20 dieną atšaukė savo 1938 metų metų vasario 28 dienos sprendimą ir vėl leido Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ veikti. Draugijos veikla po truputį pradėjo normalizuotis, tačiau išvystyti visko, kas buvo užplanuota nespėjo, kadangi prasidėjo II pasaulinis karas, žlugo Lenkijos valstybės. 1939 metų spalio 28 dieną į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenei ir Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, iškilo tolimesnis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ egzistavimo klausimas – švietimo įstaigų (mokyklų, skaityklų) organizavimą perėmė Lietuvos vyriausybė.

                                                                                                         IŠVADOS

Nuo 1934-1935 mokslo metų mažėjant Vilniaus krašte Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklų, draugijos vadovybė visomis priemonėmis stengėsi išlaikyti dar išlikusias mokyklas. Tose vietovėse, kur Lenkijos administracinė valdžia uždarė draugijos mokyklas, jos vadovybė rėmė nelegaliai veikiančias savo mokyklas. Kita vertus, antra svarbiausia draugijos veiklos kryptimi tapo skaityklos ir skyriai.

Dažniausiai jie buvo atidaromi tose pačiose vietovėse, kur anksčiau veikė mokyklos. Gali būti, kad skaityklose (gal ir skyriuose) būdavo bent iš dalies tęsiamas vaikų mokymas, kadangi skaityklų vedėjais dažniausiai dirbdavo uždarytųjų mokyklų mokytojai. Tai iš dalies kompensuodavo mokyklų nebuvimą.

Nuo 1936 metų vasario 11 dienos Lenkijos administracinė valdžia, vadovaudamasi Vilniaus vaivados Liudviko Bocainskio greižtai slaptu memorialu Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai, pradėjo sąmoningai vykdyti kryptingą etnocidinę politiką, siekdami dviejų tikslų: 1) uždrausti viską, kas lietuviška, 2) kantriai lenkinti netekusius savo švietimo, kultūros organizacijų lietuvius, siekiant 1920 metų spalio 9 dieną okupuotą ir aneksuotą Vilniaus kraštą visiškai integruoti į Lenkijos valstybę, kad kitos, jau neprisimenančios savo kalbos ir kultūros, t.y. nutautintos lietuvių kartos, manytų čia nuo amžių buvus Lenkiją.

Siekdama šių tikslų, Lenkijos administracinė valdžia ėmė palaipsniui, naudodamasi įvairiais pretekstais uždarinėti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo ir kultūros įstaigas. Čia ji susidūrė su atkakliu draugijos vadovybės pasipriešinimu – siekdama išlaikyti savo įstaigas, ji remdamasi Lenkijos Respublikos įstatymais teisiškai gynė savo interesus. Lenkijos administracinei valdžiai, siekiančiai kuo greičiau įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, neliko nieko kito, kaip tiktai trukdančią Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ uždaryti.

Draugiją 1938 metų vasario 28 dieną Lenkijos administracinei valdžiai uždarius, realiai ji nenustojo egzistuoti. Išlikus visai jos administracinei struktūrai, buvo dedamos pastangos draugiją atkurti. 1939 metų gegužės 20 dieną pagaliau gavusi Vilniaus vaivadijos leidimą tęsti nutrauktą veiklą, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ketino atkurti turėtą švietimo-kultūros tinklą tose pačiose vietovėse, kur anksčiau jau buvo veikusios draugijos mokyklos, skaityklos ir skyriai. Tuo atveju, jeigu Lenkijos administracinė valdžia neleisdavo draugijai to padaryti, ji planuodavo savo veiklą vykdyti kitose Vilniaus krašto vietovėse, kur iki tol dar nebuvo buvęs jos švietimo-kultūros tinklas. Vis dėlto Lenkijos administracinės valdžios vykdomi suvaržymai Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vykdomos atkuriamosios švietimo-kultūros veiklos atžvilgiu, taip pat vėlesnės politinės permainos neleido draugijai išvystyti veiklą tiek, kiek buvo planuota.

P.S.

Lenkijos valdžios polonizacinė politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu (1935-1939 m.)

Santrauka

20 a.4 dešimtmetyje Vilniaus krašte mažėjant Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklų, draugijos vadovybė visomis priemonėmis stengėsi išlaikyti dar išlikusias mokyklas. Tose vietovėse, kur Lenkijos administracinė valdžia uždarė draugijos mokyklas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vadovybė rėmė nelegaliai veikiančias savo mokyklas.

Antra svarbiausia draugijos veiklos kryptimi netenkant mokyklų tapo skaityklos ir skyriai. Dažniausiai jie buvo atidaromi tose pačiose vietovėse, kur anksčiau veikė mokyklos. Gali būti, kad skaityklose (gal ir skyriuose) būdavo bent iš dalies tęsiamas vaikų mokymas, kadangi skaityklų vedėjais dažniausiai dirbdavo uždarytųjų mokyklų mokytojai. Tai iš dalies kompensuodavo mokyklų nebuvimą.

Nuo 1936 metų vasario 11 dienos Lenkijos administracinė valdžia, vadovaudamasi Vilniaus vaivados Liudviko Bocainskio greižtai slaptu memorialu Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai, pradėjo sąmoningai vykdyti kryptingą etnocidinę politiką. Lenkijos administracinė valdžia ėmė palaipsniui, naudodamasi įvairiais pretekstais uždarinėti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo ir kultūros įstaigas. Susidūrus su atkakliu draugijos vadovybės pasipriešinimu – siekdama išlaikyti savo įstaigas, ji remdamasi Lenkijos Respublikos įstatymais teisiškai gynė savo interesus, Lenkijos administracinei valdžiai, siekiančiai kuo greičiau įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, neliko nieko kito, kaip tiktai jai trukdančią Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ uždaryti.

Draugiją 1938 metų vasario 28 dieną Lenkijos administracinei valdžiai uždarius, realiai ji nenustojo egzistuoti. Išlikus visai jos administracinei struktūrai, buvo dedamos pastangos draugiją atkurti. 1939 metų gegužės 20 dieną pagaliau gavusi Vilniaus vaivadijos leidimą tęsti nutrauktą veiklą, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ketino atkurti turėtą švietimo-kultūros tinklą tose pačiose vietovėse, kur anksčiau jau buvo veikusios draugijos mokyklos, skaityklos ir skyriai. Tuo atveju, jeigu Lenkijos administracinė valdžia neleisdavo draugijai to padaryti, ji planuodavo savo veiklą vykdyti kitose Vilniaus krašto vietovėse, kur iki tol dar nebuvo kurta jos švietimo-kultūros tinklo. Vis dėlto Lenkijos administracinės valdžios vykdomi suvaržymai Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vykdomos atkuriamosios švietimo-kultūros veiklos atžvilgiu, taip pat vėlesnės politinės permainos neleido draugijai išvystyti veiklą tiek, kiek buvo planuota.

 2017.05.14; 05:20

[1]Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius (toliau LMAVB RS) f.67, b.208 d.1 l. 6. 

[1]ibid., l.13.

[1]ibid., l.15

[1]ibid., l.18

[1]ibid., l.19

[1]ibid., l.20

[1]ibid., l.21

[1]ibid., l.22

[1]ibid., l.25

[1]ibid., l.32

[1]ibid., l.38

[1] ibid., l.43

[1]ibid., l.49

[1]ibid., l.62

[1]ibid., l.63

[1]ibid l.69

[1]ibid., l.73

[1]ibid., l.90

[1]ibid., l.93

[1]ibid., l.138

[1]ibid., l.141

[1]ibid., l.142

[1]ibid., l.158

[1]ibid., l.194

[1]LMAVB RS, f.67, b.3 d.1-2, Barčių mokyklos dokumentai (1931-1939), b.23 d.1-5, Biniūnų mokyklos dokumentai (1925-36), b. 22 d.1-4, Bilių mokyklos dokumentai (1925-35), b. 16 Butvidonių mokyklos dokumentai (1926-39), b.39 d.1-3, Ciesliukiškių mokyklos dokumentai (1928-39), b.38 d.1-2, Čebatorių mokyklos dokumentai (1923-39), b.40 a., Čižiūnų mokyklos dokumentai (1923-26 ir 1933-35), b.40 b., Čižiūnų mokyklos dokumentai (1928-36), b.31 d.1-2 , Dargužių mokyklos dokumentai (1925-36), b.282 d.1-2, Druskininkų mokyklos dokumentai (1924-36), b.303 d.1-2, Galčiūnų mokyklos dokumentai (1925-39), b.300, Gėliūnų mokyklos dokumentai (1925-36), b.180, Grybašių mokyklos dokumentai (1928-36), b.207 d.1-12, Kabelių II mokyklos dokumentai (1923-36), b.206 d.1-3, Kalesnykų mokyklos dokumentai (1920-35),  b.71 d.1-10, b.211 d.1-10 Kaniavos mokyklos dokumentai (1928-35 ir 1925-36), b.74 d.1-2, Kargaudų mokyklos dokumentai (1925-35), b.331 Leliušių mokyklos dokumentai (1936-39), b.324 d.1-2, Lynežerio mokyklos dokumentai (1924-39), b.344 Plikių mokyklos dokumentai (1925-36), b.341 Pučkornių mokyklos dokumentai (1923-36), b.349 d.1-2 Ramaškonių mokyklos dokumentai (1926-36), b.150, Strielčių mokyklos dokumentai (1925-36), b.41 d.1-2 Voriškių mokyklos dokumentai (1927-37).

[1]LMAVB RS, f.67 b.281 d.1-13, Kabelių I mokyklos (uždaryta 1935 06 16, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.61, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.64 – uždaryta 1935 metų kovo 20 d.) ir skaityklos (pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.64 – uždaryta 1936 metų gegužės 22 d.) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.72, Kaniaukos mokyklos ir skaityklos (1926-37, mokykla uždaryta 1933, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.68, skaitykla pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.68 veikė iki 1938 metų vasario 28 dienos) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.275 d.1-3 Kašėtų  mokyklos ir skaityklos (1927-39, mokykla uždaryta 1934, LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l.74, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.72 uždaryta 1933 metų kovo mėnesį, skaitykla veikė 1932 09 09-1936 05 02, op.cit, p.72-73) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.331, Leliušių mokyklos ir skaityklos (1936-39, mokykla uždaryta 1932 07 16, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.90, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.84 „Rytas“ 1931 09  mokyklos nepaėmė į savo globą, skaitykla veikė 1933 10 12-1936 06 03) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.161, d.1-6, Margionių mokyklos ir skaityklos (1926-35, mokykla uždaryta 1935 03 10, LMAVB RS f.67 b.208 d.1 l.101, pagal V.Martinkėno knygą Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.89 – 1935 05 16, skaitykla veikė 1935 09 05-1936 05 22) dokumentai

[1]ibid., f.67 b.238 d.1-11, Mašnyčių mokyklos ir skaityklos (1924-35, mokykla uždaryta 1935 08 31 LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l.103, skaitykla veikė 1935 11 01-1936 06 25, V.Martinkėnas op.cit., p.90) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.286 d.1-4, Miciūnų mokyklos ir skaityklos (1924-39, mokykla oficialiai uždaryta 1931 12 31, bet veikė dar 1933/34 mokslo metais, LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l.107, skaitykla veikė 1932 05 01-1936 03 10, V.Martinkėnas op.cit., p.91) dokumentai

[1]ibid., f.67 b.291 d.1-16, Musteikių mokyklos ir skaityklos (1913-39, mokykla uždaryta 1935 06 16, LMAVB RS b.208 d.1, l. 112, skaitykla veikė 1935 09 30-1936 05 22, V.Martinkėnas op.cit., p.94) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.218 d.1-12, Pažemiškių mokyklos ir skaityklos (1924-35, mokykla uždaryta 1935 05 09, LMAVB RS b.208 d.1, l. 140, skaitykla veikė 1935 09 10-1936 04 28, V.Martinkėnas op.cit., p.101) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.252 d.1-2, Pilekalnių mokyklos ir skaityklos (1927-39, mokykla oficialiai uždaryta 1927 10 04, bet veikė dar 1930/31 ir 1931/32  mokslo metais, LMAVB RS f.67 b.208 d.1, l. 134, skaitykla veikė 1932 09 05-1936 06 22, V.Martinkėnas op.cit., p.103) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.322 d.1-2, Randamonių mokyklos ir skaityklos (1924-39, mokykla uždaryta 1934 06 15, LMAVB RS b.208 d.1, l.143, skaitykla veikė 1934 11 01-1936 05 22, V.Martinkėnas op.cit., p.108)  dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.43 d.1-5, Vigonių mokyklos ir skaityklos (1925-36, mokykla uždaryta 1927 10 04, bet be pertraukų veikė dar iki 1932/33 moklslo metų pabaigos, LMAVB RS b.208 d.1, l.185, skaitykla veikė 1932 09 15-1936 04 03, V.Martinkėnas op.cit., p.128), dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.295 d.1-2, Gervelių skaityklos (Lenkijos administracinė valdžia 1932 08 18 neleido steigti mokyklos, LMAVB RS b.208, d.1 l.42, skaitykla veikė 1932 09 26-1935 06 30, V.Martinkėnas op.cit., p.56) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.299, Giniūnų mokyklos is skaityklos (1926-39, mokykla uždaryta 1927 10 04, tačiau be pertraukos veikė iki 1933/34 mokslo metų LMAVB RS b. 208 d.1 l.45, skaitykla veikė nuo 1932 10 01, V.Martinkėnas op.cit., p.57. Kada ji baigė egzistuoti – neaišku, jeigu tik jos pabaigos data nelaikysime V.Martinkėno teiginį, kad nuo 1932 11 08 iki 1932 12 23 d. ją aplankė 398 žmonės .V.Martinkėnas op.cit., p.57) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.294 d.1-3, Giraitės mokyklos ir skaityklos (1925-35, mokykla uždaryta 1927 10 04, tačiau be pertraukos veikė iki 1933/34 mokslo metų pabaigos LMAVB RS b.208 d.1 l.46, skaitykla veikė nuo 1932 09 15 iki 1936 03 17 ,V.Martinkėnas op.cit., p.58) dokumentai

[1]ibid., f.67 b.292 d.1-2, Girių mokyklos ir skaityklos (1922-39, mokykla uždaryta 1931 09 07, tačiau be pertraukos veikė iki 1932/33 mokslo metų pabaigos LMAVB RS b.208 d.1, l.48, skaitykla veikė 1931 12-1936, V.Martinkėnas op. cit., p.58-59) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.328, Liubartų skaityklos (1926-36, Lenkijos administracinė valdžia 1926-30 neleido steigti lietuviškos mokyklos, LMAVB RS b.208 d.1, l.94, skaitykla veikė iki 1936, V.Martinkėnas op.cit. p.86; įkurta, matyt, apie 1930 metus. Aut.past.) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.287, Miliūnų skaityklos ir skyriaus (1936-39) dokumentai.

[1]LMAVB RS f.67 b.99. Daugeliškių  mokyklos bylą sudaro vos keli dokumentai, tačiau ir iš jų galima susidaryti pakankamai išsamų lietuvių švietimo ir kultūrinio veikimo varžymo vaizdą. Iš mokyklos, buvusios Daugėliškyje, išlikusių dokumentų, paminėtinas vietinių gyventojų prašymas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui:

„Vilniaus Švietimo „Ryto“

draugijos pirmininkui

                                                                                                                                               Naujo Daugėliškio ir aplinkinių sodžių gyventojų

                                                                                                             Prašymas

                             Nuo senai turime N.Daugėlišky mokyklą, kuri keletą metų buvo užlaikoma švietimo „Ryto“ draugijos. Su laiku šioji mokykla tapo suvalstybinta. Suvalstybinus minėtą mokyklą, kasmet Švenčionių inspektorius mažino lietuvių jėgas ir lietuviškų pamokų skaičių.“ (LMAVB RS f.67 b.99 l.4)

                             Gali būti, kad 1920-1922 metais Naujojo Daugėliškio mokykla buvo išlaikoma „Ryto“, o nuo 1922 metų suvalstybinta. Konkretumo apie tai, kada mokykla buvo privati, o nuo kada jau valstybinė, nėra nei V.Martinkėno knygoje, nei Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Naujojo Daugėliškio mokyklos dokumente. Iš dokumento aišku, kad „1926/27 mokslo metais, Švenčionių aps. inspektorius lietuvių mokytojų jėgas iš mokyklos visai pašalino. Mokykla liko grynai lenkiška“(ibid., f.67 b.99 l.4). Toliau dokumente rašoma, kad „išmetus iš mokyklos mūsų gimtąją kalbą ir pamynus mums Lenkijos konstitucijos duotas teises, mes keipėmės pas Švenčionių „Ryto“ draugijos pirmininką, kad įsteigtų N.Daugelišky Švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą. Be to, dar 1926 09 27 įteikėme prašymą Vilniaus vaivadai, 1926 10 10 Vilniaus kuratoriui ir Švenčionių inspektoriui. Bet mūsų teisėti reikalavimai ir pastangos ligi šiam laikui pasiliko be jokio atsakymo. Tad nuolankiai prašome Vilniaus švietimo „Rytas“ draugiją paremti mus kiek tik galima mūsų teisėtame reikalavime.

                             M.Krasowski, I.Braziul, Juozas Kondrotovičius, K.Kandratavičius, A.Drūteika, M.Bražiulis“ (LMAVB RS f.67 b.99 l.4, 4v.,)

                             Duomenų patvirtinančių V.Martinkėno teiginį, kad Naujojo Daugėliškio mokykloje  „1928 m. pirmame skyriuje dar būdavo keletas lietuviškų pamokų per savaitę“ (V.Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.45)  būtų iškovotos „Ryto“ draugijos pastangomis, aptikti kol kas nepavyko.

                             Įdomu, kad Daugėliškių mokyklos byloje yra V.Martinkėno nepaminėtų Naujojo Daugėliškio skyriaus dokumentų, datuotų 1935 metų gruodžio 12 ir 1936 metų balandžio 17 dienomis. Vadinasi, Švenčionių lenkų švietimo administracijai visiškai perėmus mokyklą, toje pačioje vietovėje galbūt 1928-1936  metų laikotarpiu veikė „Ryto“ draugijos įkurtas skyrius. Jis siekė organizuoti tiek švietimą, tiek kultūros renginius, tačiau, kaip galime spręsti iš dokumentų, susidūrė su tipišku Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio rekomendacijų vykdytoju, besidangstančiu įstatymų nuostatomis, kad galėtų uždrausti švietimą  ir kultūros renginius lietuvių kalba:

 „Švenčionių apskrities                                                                                                      Švenčionys, 1935 metų gruodžio 12 d.

seniūnija

Nr. B. I-4

Nr.Kn.12

1935 XII.14

                                                                                      Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Naujojo Daugėliškio skyriaus                                                                                                                                            valdybai

                             Atsakydama į 1935 metų gruodžio 10 dieną įteiktą prašymą Nr.11, Seniūnija, remdamasi Lenkijos Respublikos prezidento potvarkiu apie administracinį procesą /Įstatymų laikraštis, Nr.36, pozicija 341, 1928 m./ ir Vidaus reikalų ministerijos potvarkio apie teisę vykdyti viešus pasilinksminimus §2 1 punktu /Įstatymų laikraštis, Nr.103, pozicija 801, 1933 m./ uždraudžia akademijos (gal posėdžio? aut.past.) organizavimą š.m. gruodžio 15 d., N.Daugėliškiuose neįvykdžius prašymo sąlygų  (nenurodyti asmenys atsakingi už sumanymą; apie tai rašoma 2 punkte §3 aukščiau minėto Vidaus reikalų ministerijos potvarkio), taip pat dėl turinio veikalo, skirto viešam atlikimui akademijoje.

                             Dėl aukščiau minėto sprendimo turite teisę per 14 dienų nuo šio sprendimo įteikimo apeliuoti į Vilniaus vaivadijos įstaigą. Apeliuojama tarpininkaujant Švenčionių apskrities seniūnijai.

Už apskrities seniūną

(E.Polkowski)

viceseniūnas.“ (LMAVB RS f.67 b.99 l.2)

„Švenčionių apskrities                                                                                                        Švenčionys, 1936 metų balandžio 17 diena

seniūnija

Nr. B. II-4

1936 IV.19 d.

Nr.19

                                                                                    Svarbiausias sprendimas vaidinimo organizavimo byloje

                             Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ naujojo Daugėliškio skyrius š.m. balandžio 14 dieną įteikė prašymą išduoti leidimą surengti mėgėjišką vaidinimą lietuvių kalba „Avinėlis Nekaltasis“ ir kitus š.m. balandžio 19 dieną N.Daugėlišky.

                             Remiantis Lenkijos Respublikos prezidento 1928 m. kovo 22 d.potvarkio 72 straipsniu apie administracinį procesą /Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341 , 1928 m./ ir Lenkijos Respublikos prezidento 1933 m. spalio 27 dienos potvarkio apie teisę vykdyti viešus pasilinksminimus 10 straipsniu /Įstatymų laikraštis Nr.85., pozicija 632, 1933 m./ seniūnija atsisako išduoti leidimą aukščiau minėtoje byloje.

                                                                                           Motyvacija

                             Šis sprendimas, kaip paliktas visiškai laisvam valdžios vertinimui, remiantis Lenkijos Respublikos prezidento potvarkio apie administracinį procesą 75 straipsnio 3 punktu / Įstatymų laikraštis Nr.36, pozicija 341., 1928 m./ nemotyvuojamas.

                             Dėl šio sprendimo turite teisę per 14 dienų po paskelbimo arba įteikimo šio sprendimo apeliuoti į Vilniaus vaivadijos įstaigą. Apeliuojama tarpininkaujant Švenčionių apskrities seniūnijai.

                                                                                                                                                                                                                                                                  Už apskrities seniūną

                                                                                                                                                                                                                                                                  (E.Polkowski)

                                                                                                                                                                                                                                                                  viceseniūnas“

LMAVB RS f.67 b.99 l.3)                                                     

[1]LMAVB RS, f. 67 b.206 d.1-3 Kalesnykų mokyklos ir skyriaus (1920-35, mokykla buvo uždaryta 1927 10 11, tačiau ir toliau veikė. 1928 09 28 buvo gavusi koncesiją, 1929/30, 1930/31, 1931/32 mokslo metais dirbo be koncesijos ir pasibaigus 1931/32 mokslo metams buvo uždaryta. LMAVB RS b.208 d.1., l.63. V.Martinkėnas mini, kad mokykla buvo uždaryta 1932 m. kovo 11 dieną; op cit. p.65) dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b. 79 d.1-2 Kalviškių mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta 1935 04 30, LMAVB RS b. 208 d.1., l.65) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.77 (1931-39) Kampuočių skyriaus dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b.76 d.1-5 Kapiniškiškių mokyklos ir skyriaus (1925-35, mokykla uždaryta 1934 06 05, LMAVB RS b. 208 d.1, l.72, V.Martinkėnas nurodo, kad 1934 06 15, op. cit. p.71) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.276 d.1-7 Kaziulių mokyklos ir skyriaus (1925-39, mokykla uždaryta greičiausiai 1932/1933 mokslo metams pasibaigus. LMAVB RS b. 208 d.1., l.76, V.Martinkėnas nurodo, kad 1933 03 01, op. cit. p.74) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.331 Leliušių skyriaus (1936-39) dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b.324 d.1-2 Lynežerio skyriaus (1924-39) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.288 (1923-39) Mištūnų skyriaus dokumentai.

[1]ibid., f.67 b. 246 d.1-2 Mockų mokyklos ir skyriaus (1921-39, mokykla uždaryta 1927 10 06 , LMAVB RS b.208 d.1, l.111) dokumentai.

[1]ibid., f. 67 b.253 d.1-6 Neravų mokyklos ir skyriaus (1925-35, mokykla uždaryta 1935 08 31, LMAVB RS b.208, d.1.117) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.171 d.1-2 Padzitvio mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta po 1931/32 mokslo metų, LMAVB RS b.208, d.1., l.121) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.174 d.1-9 Paliūnų mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta 1933 05 04, LMAVB RS b.208, d.1., l.122) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.196 d.1-5 Pamerkio mokyklos ir skyriaus (1924-39, mokykla uždaryta 1927 10 04, bet faktiškai veikė iki 1931/32 mokslo metų pabaigos, LMAVB RS, b.208 d.1., l.125) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b. 194 Papiškių mokyklos ir skyriaus (1923-39, mokykla nebeveikė 1929/30 mokslo metais, LMAVB RS b.208, d.1., l.126) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.348 d.1-2 Pirčiupių mokyklos ir skyriaus (1931-40, mokykla nebeveikė po 1932/33 mokslo metų, LMAVB RS b.208 d.1., l.137) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.322 d.1-2 Randamonių skyriaus (1924-39) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.227 d.1-2 Rimdžiūnų mokyklos ir skyriaus (1924-39, mokykla uždaryta 1932 metais, LMAVB RS b.208 d.1., l.145) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.225 d.1-10 Rudnios mokyklos ir skyriaus (1923-39, mokykla uždaryta 1934 06 30, LMAVB RS b.208 d.1., l.146) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.259 d.1-3 Senojo Naniškio mokyklos ir skyriaus (1924-36, mokykla uždaryta 1937 08 31, LMAVB RS b.208 d.1., l.113) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.153 Šlynakiemio mokyklos ir skyriaus (1925-39) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.118 d.1-2 Zabarninkų mokyklos ir skyriaus (1926-39, mokykla uždaryta 1933 08 19, LMAVB RS b.208 d.1., l.195) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.114 d.1-2 Žagarių mokyklos ir skyriaus (1927-39, mokykla uždaryta 1933 08 19, LMAVB RS b.208 d.1., l.198) dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.138 d.1-10 Šklėrių (1923-35, mokykla uždaryta 1935 06 16, LMAVB RS b.208 d.1., l. 163) mokyklos dokumentai.

[1]ibid., f.67 b.315 d.1-13 Šumos (1925-35, mokykla uždaryta 1935 08 31, LMAVB RS b.208 d.1., l.166)  mokyklos dokumentai.

[1]Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1937 metų kovo 21 dienos visuotinio susirinkimo protokolas,  LMAVB RS f.69, b.307 d.2., l.29

[1]Vilniaus vaivados Bocianskio 1936 m.vasario 11 dienos griežtai slaptas  memorialas apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir apie planus šiuo klausimu ateičiai.

Vilnius, 1936 m. vasario 11 diena

Ponui Vidaus reikalų ministrui Varšuvoje

Vykdydamas Pono Ministro pavedimą, siunčiu ataskaitą apie valdžios priemones prieš lietuvių mažumą ir siūlymus dėl planų ateičiai šiuo klausimu politinėje-visuomeninėje ir švietimo srityse. Šie siūlymai parengti pagal direktyvas, kurios buvo nustatytos Tarpministerinės komisijos ir buvo aptartos 1936 m. sausio 28 d. konferencijoje Vilniuje su Ponais Balstogės ir Naugarduko vaivadomis.

                             Analogišką ataskaitą iš ūkio srities Ponui Ministrui įteiksiu vėliau.

                                                                                                                                                                                                                                                                                              VAIVADA

                                                                                                                                                                                                                                                                  Liudvikas Bocianskis

Priedas 1.

Pranešama:

Ponui Valstybės sekretoriaus padėjėjui H.Kaveckiui

Ponui Direktoriui J.Paciorkovskiui

Ponui Viršininkui H.Suchenek-Sucheckiui

Ponui Direktoriui paprockiui

Ponui Viršininkui maciševskiui, Lenkijos Religijų ir švietimo Ministrui

Ponui Viršininkui Dr.Vl.Zaleskiui, Užsienio reikalų Ministrui

Ponui Balstogės vaivadai

Ponui naugarduko vaivadai

ADMINISTRACINĖS VALDŽIOS PRIEMONĖS PRIEŠ LENKIJOS LIETUVIŲ MAŽUMĄ IR PLANAI ŠIUO KLAUSIMU ATEIČIAI

I.Politiniai-visuomeniniai klausimai

1.Vilniaus lietuvių tautinis komitetas.

2.Lietuvių draugijos Lenkijoje.

  1. a) radijo klausimai,

    b)“Lietuviškoji valandėlė“ per Vilniaus radiją.

  1. a)spaudos klausimai,

    b)Vilniaus lenkų spauda

  1. Lietuvių bibliotekos ir skaityklos
  2. Lietuvių katalikų dvasininkija
  3. Bendradarbiavimas su teismais.

II.Švietimo klausimai

1.Privačios mokyklos

  1. ir 3. Lietuvių kalba valstybinėse mokyklose.

4.Auklėjimo ir globos įstaigos

5.Valstybinės vidurinės mokyklos, bursos ir bendrabučiai.

6.Aukštosios mokyklos.

7.Naminis mokymas.

8.Vadovėliai.

9.Kursai, bibliotekos ir skaityklos.

10.Lietuvių kalbos reikalingumas mokykloje.

ADMINISTRACINĖS VALDŽIOS PRIEMONĖS PRIEŠ LENKIJOS LIETUVIŲ MAŽUMĄ IR PLANAI ŠIUO KLAUSIMU ATEIČIAI

I.Politiniai-visuomeniniai klausimai

1.Vilniaus lietuvių tautinis komitetas.

Nematydamas galimybės toleruoti ateityje valdžios bet kokios kontrolės išvengiančio Vilniaus lietuvių komiteto veiklos, 1935 m. gruodžio 23 dienos raštu (pavieto taikos teismas [toliau: PTT] 2514/slaptai) įsakiau Vilniaus miesto starostai iškviesti Lietuvių komiteto pirmininką Konstantiną Stašį, kad įteiktų Vilniaus miesto starostos kanceliarijai lietuvių komiteto įstatus, kad komitetas būtų užregistruotas pagal galiojančio draugijų įstatymo instrukcijas, nes lietuvių komiteto pavadinime negali figūruoti būdvardis „laikinasis“, kaipo keliantis sugestijas, besikėsinančias į Lenkijos Valstybės vientisumą.

                             1935m. gruodžio 27 d. Konstantinas Stašys mėgino įrodyti Vilniaus miesto starostai, kad Lietuvių tautinis komitetas kaip politinis vienetas egzistuoja legaliai. 1935 m. gruodžio 31 d. lietuvių komitetas Vilniaus miesto starostai atsiuntė raštą, kuriuo paaiškino, kad „Laikinojo“ Lietuvių tautinio komiteto gyvavimas ir veikla visiškai atitinka 1932 m. spalio 27 dienos draugijų teisės formalius reikalavimus ir pagal šio įstatymo instrukcijas iš naujo registruotis neprivalo. Komitetas įsikūrė 1919 m., kai kraštą valdė Rytinių žemių civilinė valdžia, besiremdamas 1919 m. sausio 3 d. įsako dėl draugijų (Lenkijos valstybės teisės žinynas, Nr.3, poz.88) instrukcijomis. Vidurio Lietuvos vyriausybei reikalaujant, komitetas 1921 m. pakartotinai įteikė deklaraciją su įstatų nuostatais ir Vilniaus miesto starostijai raštą dėl Komiteto registracijos. Lenkijos Respublikos prezidento 1932 m. spalio 27 dienos Įsakymą paskelbus, komitetas veikė legaliai, remdamasis 1919 m. sausio 3 dienos įsako dėl draugijų instrukcijomis ir todėl, dabartinio Lietuvių komiteto aiškinimu, Komitetas, besiremdamas Vidaus reikalų ministro 1932 m. gruodžio 17 dienos Įsakymo I-ju paragrafu apie draugijų laikymąsi draugijų įstatymo instrukcijų, neprivalo iš naujo registruotis ir, besiremdamas to paties paragrafo 2-juų skirsniu, gali toliau veikti kaip paprasta draugija. Be to, cituojamame rašte Lietuvių komitetas pažymėjo, jog nemato naudos iš pakeitimo ligšiolinio jo statuso ir kad pageidauja toliau likti paprasta draugija, kartu primindamas, kad paprastos draugijos pavertimas užregistruota draugija pagal draugijų įstastymo 19-tą paragrafą yra draugijos teisė, o ne pareiga.

                             Šalia teisinių argumentų lietuvių komiteto rašte yra du pagrindiniai momentai:

                             1.Lietuvių komitetas laiko save paprasta draugija ir pageidauja toliau pasilikti paprasta draugija.

                             2.Lietuvių komitetas pripažįsta, kad žodis „Laikinasis“ nepagrįstas ir sutinka pakeisti savo pavadinimą „Lietuvių tautiniu komitetu“ (kas jau padaryta).

                             Todėl, remdamiesi 1932 m. spalio 27 dienos Lenkijos Respublikos prezidento Įsakymu dėl draugijų 15-tu ir 61-mu straipsniais, Vilniaus miesto starostijos ir Vilniaus-Trakų [vaivadijos] trys valdininkai kontroliavo 1936 m. sausio 31 ir vasario 1,3,4 d. Vilniaus lietuvių tautinio komiteto, kaip paprastos draugijos, veiklą. Buvo kontroliuojami aktai, kuriuos Kontrolės komisijai pateikė kontrolės metu dalyvavę Komiteto pirmininkas Stašys ir Lietuvių komiteto sekretorius Juozas Maceika. Kontrolės komisija patikrino 31 įvairų aplanką, siunčiamų-gaunamų Komiteto raštų 6 knygas nuo 1920 metų iki tos dienos, du prašymų sąrašus bei komiteto valdybos posėdžių protokolus nuo 1932 metų iki 1935 m. lapkričio 28 dienos.

                             Be kita ko, Kontrolės komisija aplankuose surado: prašymus gauti leidimams išvykti į Lietuvą, atsakymus iš Lietuvos konsulatų (daugiausia iš Daugpilio ir Karaliaučiaus) į prašymus leisti įvažiuoti į Lietuvą, Lietuvių komiteto raštų Lietuvos valdžiai nuorašus, Komiteto išduotus pažymėjimus (asmens liudijimus bei pažymas, liudijančias, kad suinteresuotas asmuo nedalyvavo generolo Želigovskio akcijoje), karo pabėgėlių ir kitų sąrašus, apimančius 1920-1927 metus, Lukiškių  lietuvių kalinių, gardine kalinčių politinių kalinių sąrašus, vaikų, kuriuos globoja Lietuvių komitetas Nukentėjusiems dėl karo šelpti , sąrašus ir kitus dokumentus.

                             komiteto valdybos posėdžių protokolų knygoje Kontrolės komisija surado 1932 m. sausio 26 dienos posėdžio protokolą, kuriame Lietuvių komiteto kompetencijos taip suformuluotos:

                             1) Komitetas reprezentuos lietuvių visuomenę jos santykiuose su Vilniaus krašto svetimšaliais,

                             2) gins lietuvių teises bažnyčios, savivaldybių ir valstybiniame gyvenime,

                             3) informuos apie lietuvių gyvenimo įvykius, kurie sukelia ginčus ir

                             4) prireikus sudarys teismą.

                             1933 m. gegužės 30 dienos protokole Nr. 2 įrašytas nutarimas išsiųsti į ukrainiečių gyvenamas vietas vieną  arba du studentus, kurie susipažintų ssu ukrainos kooperatyvų organizacija ir ukrainiečių ūkiniu gyvenimu.

                             Kontrolinei komisijai nebuvo pateikta dalis protokolų iki 1932 m. ir nuo 1935 m. lapkričio mėn. iki tos dienos, o Lietuvos komiteto vadovybė pareiškė, kad tie protokolai „dingo“. nebuvo taip pat pateiktos buhalterinės knygos, o Komiteto vadovybė pareiškė, kad Komitetas neveda jokių buhalterijos knygų ir nedisponuoja jokiomis sumomis. Įvairios Amerikos lietuvių arba Užsienio lietuviams remti draugijos aukos yra siunčiamos Stašiui, kuris betarpiškai jomis dissponuoja. Dėl lietuvio studento išsiuntimo į rytinę Mažąją Lenkiją Stašys pareiškė, kad su tuo susijusias išlaidas apmokėjęs iš savo kišenės. Komiteto vadovybės tvirtinimu, Komiteto personalas dirba „be atlyginimo“.

                             Kontrolės metu ištirta medžiaga duoda pakankamą pagrindą paraginti lietuvių komitetą užsiregistruoti pagal draugijų įstatymo instrukcijas kaip registruotai draugijai ir pildyti šios rūšies draugijoms privalomas sąlygas. jei Lietuvių tautinis komitetas nepatenkins minėtų reikalavimų, starostos turės teisę Komitetą uždaryti ir likviduoti.

                             Kalbėdamas apie Lietuvių komitetą, dar pabrėžiu, kad ligšiolinėje jo veikloje, netelpančioje jokiuose paprastoms draugijoms numatytuose rėmuose, esama ryškios priešvalstybinės veiklos momentų; ryšium su tuo esu linkęs stengtis visiškai likviduoti šį Komitetą.

2.Lietuvių draugijos Lenkijoje.

  1. a) pernelyg išaugusi organizuota lietuvių veikla neatitinka Lenkijos lietuvių mažumos tikrųjų poreikių.

                             Organizacinis lietuvių veiklos Lenkijoje išaugimas yra tiesioginis Kauno valdžios politikos rezultatas, valdžios, kuri, realizuodama vadinamąją „Vilniaus vadavimo akciją“ šelpia ir inspiruoja Lenkijoje gyvenančius lietuvius. 1935 m. gruodžio 23 d. išleidau potvarkį, norėdamas sulaikyti per didelį lietuviškos akcijos išaugimą. 1935 m. gruodžio 23 dienos potvarkiu (PTT 2513/slaptai) pavedžiau Ponams Starostoms atidžiai stebėti lietuviškų organizacijų ir jų skyrių veiklą patikėtuose Jiems pavietuose (miestuose) ir tais atvejais, jei organizacijos nesilaikytų jiems privalomų įstatų ir kitų teisinių instrukcijų, pasielgti su šiomis organizacijomis kuo griežčiausiai.

                             Ypač kategoriškai įsakiau be atodairų neigiamai vertinti bet kokius mėginimus plėsti lietuviškų organizacijų ar kokių kitokių įstaigų (bibliotekų-skaityklų ir pan.) veiklą. Sprendimus šiuo reikalu įsakiau motyvuoti saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimais.

                             Įsakiau nedelsiant sulaikyti lietuviškų organizacijų ir jų skyrių veiklą, kuri kelia grėsmę viešajai tvarkai ir prieštarauja Baudžiamajam kodeksui.

  1. b) Visoms be išimties lietuviškoms organizacijoms, kaipo veikiančioms už pinigus ir pagal Kauno valdžios direktyvas, reikėjo griežtai taikyti bausmes, numatytas tiek „Draugijų įstatymo“ (Lenkijos Respublikos prezidento 1932 m. spalio 27 d. Įsakymas. – Lenkijos Resp. Įstatymų žinynas, 1932 m., Nr.94, poz. 808) 57-me paragrafe, tiek ir 1932 m. kovo 11 dienos Susirinkimų įstatytmo“ (Lenkijos Resp. Įstatymų žinynas, 1932 m., Nr.48, poz.450) 25-me paragrafe.

                             Reikia pažymėti, kad „Draugijų įstatymo“ 57-as paragrafas už nusižengimą atskiriems šio Įstatymo paragrafams numato pinigines baudas iki 500 zlotų, o „Susirinkimų įstatytmo“ 25-as paragrafas – piniginę baudą iki 1000 zlotų arba areštą iki 6 savaičių, o lengvesniais atvejais – piniginę baudą iki 500 zlotų arba areštą iki 2 savaičių.

                             Tos bylos nagrinėjamos administracine-baudžiamąja tvarka, be to, manau, kad, siekiant sustiprinti baudžiamąjį poveikį, reikia paprastai taikyti maksimalias bausmes.

                             Kadangi administracine-baudžiamąja tvarka nubausti lietuvių tautybės vis dėlto paprastai kriepiasi į Teismą, o Teismas bausmę dažniausiai labai sumažina ir dėl to ji netenka planuoto poveikio, mano nuomone, reikia būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinta su administracinės valdžios politika.

                             Lietuviškų organizacijų ir draugijų veiklos tinkamos kontrolės tikslas – būtinai ir visu griežtumu taikyti joms „Draugijų įstatymo“ 43-čią paragrafą, kuris draugijoms, besinaudojančioms visuomenės aukomis arbavaldžios ar visuomeninių institucijų teikiamomis pašalpomis, nepriklausomai nuo tų draugijų tikslų numato taikyti šiuos sprendimus:

  1. Draugijos privalo pranešti tiesioginei kontrolinei valdžiai (starostijai) apie kiekvieno visuotinio susirinkimo laiką, vietą ir temą, be to, tą patį turi padaryti ir jos Valdyba, pranešdama apie savo posėdžius, jei ji svarstys klausimus, susijusius su finansais, gautais šio straipsnio pradžioje nurodytu būdu;

                             2.Valdžia turi deleguoti į posėdžius savo atstovą su balso teise, su teise reikalauti iš revizijos komisijos valdybos ir kitų organų informacijos ir reikšti savo pastabas apie draugijos ūkį, išlaidų tikslingumą, reformų reikalingumą ir pan. Tokiu atstovu gali būti tiek valdžios tarnautojas, tiek suinteresuotas savivaldybės ar viešosios įstaigos atstovas;

                             3.Jei draugijos lėšos pakartotinai naudojamos ne pagal paskirtį, registracinė valdžia gali atimti iš draugijos teisę naudotis aukotojų aukomis bei pašalpomis.

                             (Šio paragrafo instrukcijų nesilaikantieji baudžiami anksčiau minėtomis bausmėmis).

                             Administracinės valdžios pasinaudojimas savo teisėmis, numatytomis „Draugijų įstatymo“ 43-me paragrafe, padės jai faktiškai kontroliuoti lietuviškų draugijų veiklą. kad toji kontrolė būtų sėkminga, mano nuomone, būtinai reikia, jog betarpiškai kontaktuojantieji su lietuviškomis organizacijomis kai kurie valdininkai ir policininkai išmoktų lietuvių kalbą, bent šnekamąją, kad šia kalba galėtų susišnekėti be tarpininko.

                             Tam tikslui Vilniaus, balstogės ir Naugarduko vaivadijų administracijos tarnautojams ir valstybės policininkams reikia organizuoti vilniuje lietuvių kalbos kursus.

                             Tie kursai, šalia lietuvių kalbos mokymo, turėtų padėti klausytojams suprasti lietuviškų problemų visumą ir tuo pačiu parengti juos taip, kad jie tinkamai orientuotųsi konkrečiose šios srities įvykiuose.

  1. Radijo klausimai

                             Lenkijos lietuvių veikėjai ir lietuviškų organizacijų, skaityklų, bibliotekų, klubų, mokyklų vadovai, Kauno veikssnių sugestuojami, bendradarbiauja su Vilniaus vadavimo sąjunga, organizuodami propagandinių, antilenkiškų Kauno radijo laidų kolektyvinį klausymą.

                             Minėtų lietuviškų institucijų vadovai dažniausiai gyvena toms institucijoms gretimose patalpose ir susirinkimų metu radijo aparatais, kurių jie yra privatūs naudotojai, viešai klausosi kauno radijo stoties laidų. todėl sistemingai plinta destrukcinė Kauno įtaka, dėl kurios slapti Vilniaus vadavimo sąjungos agentai verbuoja vietinius lietuvius bendradarbiauti kaip korespondentus su Kauno radiju ir Vilniaus vadavimo sąjunga.

                             Ligi šiol valstybinė valdžia mažai kišdavosi į šiuos reikalus ir apsiribojo opinijos išdavimu radijo imtuvams įsigyti, pasitarusi su karine valdžia, kai to prašydavo svetimšaliai pasienio zonoje (30 km), kuri apima taip pat ir Vilnių, ir visi pasienio zonos gyventojai 6-7 km ruožu.

                             Siekiant sunorminti tuos reikalus, mano nuomone, ateityje reikia laikytis šių veikimo principų:

                             1) Remiantis Pašto ir telegrafo direkcijos žiniomis apie radijo abonentus, gyvenančius teritorijoje, kur daugumą sudaro lietuviai, nustatyti, pasitarus su karine vadovybe, kuriems asmenims atimti leidimą laikyti lempinius radijo priimtuvus ir po to painformuoti Pašto ir telegrafo direkciją, kad ji įpareigota priimti tai dėmesin.

                             2) Neleisti iš viso įsigyti radijo imtuvų lietuvių tautybės svetimšaliams, gyvenantiems pasienio zonoje, ir visiems lietuviams, nepriklausomai nuo to, kuriai valstybei jie priklauso, jeigu gyvena pasienio zonoje.

                             3) Kol bus sustiprintas Vilniaus radijo stoties galingumas tiek, kad ji galėtų trukdyti klausytis detektoriniais aparatais Kauno radijo stoties, reikia iki minimumo sumažinti detektorinių aparatų skaičių tose vietovėse, kurių nepasiekia Lenkijos radijo stotys ir kurios šiomis sąlygomis klauasosi aparatais vien svetimų radijo stočių.

                             4) Išduodant naujus leidimus radijo aparatams įsigyti Vilniaus mieste, paviete ar valsčiuje, kur didesnis lietuvių procentas, reikia reikalauti, kad administracinė valdžia, susitarusi su karine valdžia, duotų tuo klausimu savo opiniją;

                             5) Tais atvejais, kai užsienio laidų klausomasi kolektyviškai, taikyti 1932 m. kovo 11 dienos „Susirinkimų įstatymo“ 25-tam paragrafe numatytas bausmes. Tuo atveju, kai susirinkime būna mažai žmonių ir dėl to negalima laikyti susirinkimo viešu, taikyti „Susirinkimo įstatytmo“ 20-to paragrafo instrukcijas, kurios leidžia saugumo organams įeiti į patalpą ir  išardyti susirinkimą, jeigu jo tikslas ir eiga prieštarauja baudžiamajai teisei arba gresia saugumui, ramybei ar viešajai tvarkai; nepriklausomai nuo to, ar bus administracinė-baudžiamoji atsakomybė, tokiais atvejais reikia atimti leidimą radijo imtuvus laikyti.

                             „Lietuviškoji valandėlė“ per Vilniaus radiją

                             Siekiant pasipriešinti Lietuvos radijo ir spaudos kenksmingai antilenkiškos propagandos įtakai ir tinkamai aptarti lenkiškas-lietuviškas problemas, Vilniaus radijuje specialiai šiam tikslui įvesta ir centro valdžios subsidijuojama „Lietuviškoji valandėlė“, kurios metu transliuojamos lietuvių ir lenkų kalbomis paskaitos ir pranešimai lietuviškomis temomis.

                             Tačiau „Lietuviškosios valandėlės“ veiklą jau ilgesnį laiką kritikuoja Lietuvos lenkai ir Lenkijos visuomenė. „Lietuviškajai valandėlei“ daromi priekaištai, kad jos laidosse netinkamai traktuojamos lietuvių problemos, nemokšiškai nagrinėjama Lietuvos lenkų problema, kad tos laidos nepatenkina aktualių dabarties reikalavimų ir ne tik nevykdo užplanuotų uždavinių, bet priešingai, lenkų-lietuvių santykiuose sukelia nepageidautiną polemiką, kurios lengvai būtų galima išvengti atitinkamai redaguojant temą.

                             Labai vertindamas propagandinę radijo akciją lietuvių klausimu, manau, kad reikia atitinkamai iš anksto kontroliuoti visus „Lietuviškosios valandėlės“ per Vilniaus radiją transliuojamus pasisakymus, kad kiekviena radijo paskaita lietuvišku klausimu ateityje būtų aprobuojama Vilniaus vaivadijos įstaigos, kaip Vyriausybės politikos vykdytojos vaivadijos teritorijoje.

                             Be to, manau, kad į „Lietuviškąją valandėlę“ reikia įtraukti:

  1. a) specialiass laidas, skirtas aktualiems lietuvių klausimams Lenkijoje;
  2. b) periodines laidas, transliuojamas visoms Lenkijos stotims lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, kurios sintetiškai nagrinėtų ir nušviestų lietuviškų klausimų šiuo metu visumą;
  3. c) literatūrines ir muzikines lietuviškas laidas, kurios Vilniaus radijo programose taptų lietuviams tam tikra kultūrine pramoga, atitrauktų jų dėmesį nuo propagandinių Kauno radijo laidų.

                             Be to, manau, kad Vilniaus vaivadijos įstaiga turi kontroliuoti prelegentų, kalbančių „Lietuviškosios valandėlės“ metu, parinkimą, kad galima būtų išvengti kenksmingų Kauno radijo užsipuolimų prieš asmenis, ir be to, kad Vilniaus vaivadijos įstaiga visais radijo propagandos reikalais palaikytų kontaktą su centro valdžia.

                             Dėl „Lietuviškosios valandėlės“ subsidijavimo galvoju, kad šiai laidai skirtos sumos būtų siunčiamos per man pavaldžią vaivadijos įstaigą.

                             „Lietuviškosios valandėlės“ organizavimo klausimu manau, kad atsakingu „Lietuviškosios valandėlės“ vedėju turi būti paskirtas asmuo, kuris glaudžiai bendradarbiautų su vaivadijos įstaiga.

                             Pagaliau siūlau nustatyti, susitarus su Lenkijos radijo vadovybe, taisykles, pagal kurias Vilniaus radijo programose bus skelbiamos įvairios visų sričių žinios ir paskaitos, kurias atsiunčia Vilniaus vaivadijos įstaigos spaudos skyrius.

                             4.Spaudos klausimai

                             Lenkijos lietuvių mažuma, turėdama septynis įvairius lietuviškus laikraščius, seniai varo planingą spaudos kampaniją, kurios tikslas sukelti vietinėje lietuvių visuomenėje antivalstybines nuotaikas su aiškiomis priešiškomis tendencijomis. Tuo būdu lietuviški laikraščiai (visų pirma, „Vilniaus rytojus“, „Vilniaus žodis“ ir „Lietuviškas baras“) dažnai atvirai pasisako prieš Lenkijos valstybės interesus, piktai pratempdami kauniškosios „Vilniaus vadavimo sąjungos“ skelbiamus lozungus.

                             Negalėdamas daugiau toleruoti tokios padėties, išleidau tam tikrą kiekį potvarkių, kurių tikslas sutramdyti antivalstybinę lietuvių spaudos veiklą, sustiprinti tos spaudos priežiūrą ir sureguliuoti užsienio lietuviškų laikraščių platinimą paštu.

                             1935 m. gruodžio 28 dienos raštuVilniaus miesto starostai išsprendžiau Vilniaus lietuvių spaudos skleidžiamos sugestijos klausimą, kad šalia Lietuvos valstybės yra „Vilniaus kraštas“, lietuvių vadinamas „okupuota Lietuva“. Būtent Vilniaus lietuviškų laikraščių redakcijoms uždraudžiau:

                             1) vartoti antraštes „Iš Nepriklausomos Lietuvos“ ten, kur galima suprasti, kad yra kažkokia kita Lietuva.

                             2) antraštėse ir tekste vartoti žodžius „Vilniaus kraštas“.

                             Be to, pavedžiau Vilniaus miesto starostai suderinti administracinės valdžios poziciją tuo klausimu su prokuratūros pozicija, kad būtų išvengta dažno reiškinio, kai teismai neatsižvelgia į Starostos nutarimus konfiskuoti atskirus lietuviškus spaudinius. Kad administracinė valdžia racionaliai bendradarbieutų lietuvių reikalu su teismais, teismams reikalingas Vyriausybės spaudimas.

                             Norėdamas sustiprinti nelenkiškos, ypač lietuviškos, spaudos priežiūrą, 1936 m. sausio 11 d. (PTT 62/slaptai) rekomendavau Vilniaus miesto starostai, kad, kelis kartus konfiskavus priešvalstybinės veiklos bruožų turintį laikraštį, po kito jo konfiskavimo kreiptųsi į Vilniaus apygardos prokurorą ir siūlytų jį uždaryti. Be to, tame rašte nurodžiau, kad tais atvejais, kai atskiri laikraščiai konfiskuojami už kolektyvo (pvz., „Lietuvių tautinio komiteto“) priimtos rezoliucijos atspausdinimą pažodžiui, reikia kreiptis į Vilniaus apygardos teismo poną Prokurorą siūlant patraukti teismo atsakomybėn ne tik to leidinio atsakingąjį redaktorių, bet taip pat ir redakciją arba priėmusio tą nutarimą kolektyvo prezidiumą. Turėdamas omenyje, kad reikia uždrausti kenksmingą kurstytojišką lietuvių spaudos įtaką Lenkijos lietuvių jaunimui, 1936 m. sausio 13 dienos raštu pavedžiau Vilniaus miesto starostai sustiprinti lietuviškos spaudos jaunimui („Jaunimo draugas“, „Lietuviškas baras“) priežiūrą ir nurodžiau, kad būtų pageidautina uždaryti žurnalą „Lietuviškas baras“, kaip agresyviausią prieš Lenkijos valstybę. Vykdydamas minėtus potvarkius, 1936 m. sausio 13 d.Vilniaus miesto starosta pranešė septynių lietuviškų laikraščių atstovams, kokie valdžios reikalavimai spaudai.

                             Apie tai, kaip ateityje turi reaguoti starostijos valdžia į paštu atsiunčiamą į Lenkiją užsienio lietuvių spaudą, ponams Starostoms nurodžiau raštu (PTT 153/slaptai, 1936 m. sausio 22 d.), kuriuo įsakiau nukreipti pasiūlymus konfiskuoti paštu siunčiamus atskirus užsieninius lietuviškus leidinius į Vilniaus vaivadijos įstaigą net tais atvejais, kai bent viename numeryje ar straipsnyje bus prasižengimo žymių ar aiškių antilenkiškų tendencijų.

                             1935 m. gruodį ir 1936 m. sausį starostijos valdžios konfiskavo šiuos lietuviškus laikraščius: „Vilniaus rytojų“ Nr.101 ir 102 ir „Vilniaus žodį“ Nr.2 ir 4. Be to, starostijos valdžia konfiskavo lenkų kalba Vilniuje leidžiamą laikraštį „Przegląd Wilenski“ Nr.1,2 ir 3, apie kurį pagrįstai spėjama, kad jį subsidijuoja Kauno valdžia, o Vilniaus miesto starostai įsakiau krieptis į prokuratūrą ir siūlyti uždaryti tą laikraštį. Stengsiuosi palaipsniui likviduoti tą Lenkijos lietuvių spaudą, kuri kenks Valstybės interesams ir bus galima juos konfiskuoti.

                             Vilniaus lenkų spauda

                             Siekiant išspręsti Lenkijos lietuvių problemą, reikia sunormuoti Vilniaus lenkų spaudos santykius su ta problema. Trys didesni Vilniaus lenkų laikraščiai, būtent „Kurjer Wilenski“, „Slowo“ ir „Dziennik Wilenski“, lig šiol nesilaiko valstybinės linijos lietuvių klausimu, dažnai net prieštarauja jai.

                             Vyriausybės subsiduojamas „Kurjer Wilenski“ yra visiškoje Vilniaus demokratų regioninės grupės įtakoje. Jų tendencijos lietuvių klausimuartimos tokiai koncepcijai, kuri linkusi spręsti lenkų-lietuvių santykių problemą ar tai sukuriant kantoninę valstybę, susidedančią iš trijų autonominių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kantonų, federacijoje su Lenkijos valstybe, ar tai suteikiant Vilniaus vaivadijai tam tikras autonomines teises.

                             Dėl tokio požiūrio lenkų-lietuvių santykių ir lietuvių padėties Lenkijoje klausimas įgyja „Kurjer Wilenski“ puslapiuose specifinį regioninį atspalvį, nutolstantį nuo oficialios ir kryptingos valstybinės politikos šiuo klausimu; tuo pačiu „Kurjer Wilenski“ redakcijos, kaip Vyriausybės subsiduojamo laikraščio (visi tai žino), pasisakymai skaitytojų būna suprantami ir komentuojami kaip oficialių veiksnių pareiškimai.

                             Nemažiau žalinga, kad „Kurjer Wilenski“ redakcija pastaruoju metu nutyli aktualias lietuviškas problemas, ir dėl to susidaro įspūdis, kad tiek lenkų visuomenės protestai prieš lenkų priespaudą Lietuvoje, tiek administracinės valdžios pastarojo meto priemonės prieš lietuvių mažumą yra kažkas dirbtino, laikino ir neturi centro valdžios pritarimo.

                             Įsitikinęs, kad Vilniaus krašte reikia bent vieno laikraščio, visiškai bendradarbiaujančio su valdžia, ir kuris įgalintų atitinkamai formuoti visuomenės opiniją, kaip to reikalauja lenkų interesai, pasisakau už:

  1. a) ligšiolinės „Kurjer Wilenski“ subsidavimo sistemos reorganizavimą taip, kad tam laikraščiui skiriamos lėšos eitų per Vilniaus vaivadijos įstaigą;
  2. b) „Kurjer Wilenski“ redakcijos atskyrimą nuo Vilniaus demokratų grupės įtakos, iš pagrindų pakeičiant visus redakcijos žmones;
  3. c) „Kurjer Wilenski“ vyriausiojo redaktoriaus posto paskyrimą asmeniui, kuris garantuotų glaudų bendradarbiavimą su vaivadijos įstaiga.

                             Būtinai reikia sustiprinti dviejų kitų redakcijų, būtent „Slowo“ ir „Dziennik Wilenski“ spaudos priežiūrą. Reikia švelninti laikraščio „Slowo“ vešintį individualizmą nušviečiant lenkų-lietuvių santykius, pasireiškiančius kritišku valdžios politikos vertinimu; reikia griežtai priešintis prieš laikraščio „Dziennik Wilenski“ netinkamus straipsnius, aštrinančius lenkų-lietuvių santykius.

                             5.Lietuvių bibliotekos ir skaityklos

                             Privalomas iki šiol 1919 m. vasario 7 dienos „Valstybės viršininko dekretas“ dėl spaustuvių ir spaudinių (1919 m. Lenkijos valstybės teisės žinynas, Nr.14, poz. 146) neatititinka šių dienų poreikių, nes bibliotekas ir skaityklas leidžia atidaryti vien pranešant apie jas (be leidimo), be to, reikalauja, kad vedėjas (administratorius) būtų pilnametis, nuolat gyventų lenkijos valstybėje ir nebūtų teistas.

                             Tiksliai besilaikydama to dekreto, administracinė valdžia galėtų uždrausti atidaryti bibliotekas, skaityklas arba spaustuves ir knygynus tik tuo atveju, kai administratorius neatitinka minėtų sąlygų.

                             Išduodant šiuo metu neigiamus atsakymus dėl naujų lietuviškų bibliotekų ir skaityklų atidarymo, remiamasi, nesant kitos išeities, ne 1919 metų dekretu, bet Draugijų įstatymo instrukcijomis, plačiau jas interpretuojant ir pritaikant tiek bibliotekoms, tiek skaitykloms, kaip atskirų draugijų skyriams.

                             Naujos instrukcijos dėl bibliotekų, skaityklų, knygynų ir spaustuvių turi būti orientuotos į tai, kad leidimus šioms įstaigoms išduotų administracinė valdžia; be to, tų institucijų administratoriai ir savininkai privalo turėti Lenkijos  pilietybę, o administracinė valdžia turi turėti teisę neigiamai išspręsti klausimą, tiek atsižvelgiant į visuomenės saugumą, tvarką ir rimtį, tiek ir tuo atveju, jei nurodytų institucijų atidarymas būtų nenaudingas visuomenei (analogiškas Draugijų įstatymo 20-as paragr., duodantis registracinei valdžiai leisti aidaryti užregistruotas draugijas).

                             Sprendimo teisę šiais klausimais privalo turėti I-os instancijos administracinė valdžia savo nuožiūra.

                             6.Lietuvių katalikų dvasininkija

                             Kaip parodė ligšiolinė patirtis, žalingiausią antivalstybinę veiklą, ypač provincijoje, išvysto lietuviai kunigai.

                             Ne kartą per kelerių metų lietuvio kunigo darbą vienoje parapijoje klebonija virsta prolietuviškos propagandos židiniu, o parapijiečių nuotaikos radikaliai pasikeičia lenkijos valstybės nenaudai.

                             Be kita ko, reikia pažymėti, kad kai kurie lietuviai kunigai (klebonai ir vikarai) iki šiol neturi Lenkijos pilietybės.

                             Tas reiškinys plačiai paplitęs ypač tarp bažnyčios tarnų: zakristijonų, vargonininkų ir pan.

                             Jie yra neaiškios pilietinės priklausomybės, o kai kada net Lietuvos piliečiai.

                             Vaivadijos įstaiga, remiantis mano nurodymais, jau ėmėsi spręsti tiek lietuvių kunigų, tiek bažnytinių tarnų pilietybės ir lojalumo Lenkijos valstybei klausimą.

                             Užmezgiau tiesioginį kontaktą tuo reikalu su arkivyskupu metropolitu kun. Jalbžykovskiu, kuris man tivrtai pažadėjo bendradarbiauti.

                             Kadangi vis dėlto Kanonų teisė ir Konkordatas daugeliu atvejų nepakankami, tai, iškeliant iš tam tikrų parapijų kunigus, reikėjo jau dabar pasinaudoti „Sienų apsaugos įstatymo“ instrukcijomis. Kadangi nėra nurodymų to įstatymo vykdymui, tai iki šiol buvo remtasi pačiu įstatymu ir nusistovėjusia praktika.

                             Išvados

                             Kad šie reikalavimai artimiausiu laiku būtų sunorminti, mano nuomone, būtina:

                             1.) Be atodairos ir greitai pašalinti iš parapijų visus Lenkijos pilietybės neturinčius lietuvių kunigus, vargonininkus, zakristijonus ir pan.

                             2.) Padaryti griežtą politinę lietuvių kunigų – Lenkijos piliečių atranką ir palaipsniui, bet sistemingai kelti juos į kitas parapijas; pirmiausia iškelti žalingiausius, o galiausiai reikia iškeldinti iš parapijų, kur didesnis lietuvių procentas, visus lietuvius kunigus ir atkelti ten lenkus, mokančius lietuvių kalbą ir galinčius be tarpininko bendrauti su savo parapijiečiais.

                             3.)  Kadangi tuo reikalu reikia remtis „Sienų apsaugos įstatymu“, reikia skubiai išleisti to įstatymo vykdymo instrukcijas.

                             4.) Kadangi Vilniaus miestas yra daugelio lietuvių kunigų ir su jais bendraujančių baltarusių kunigų veiklos centras, būtinai reikia griežtai taikyti potvarkį apie draudžiamas zonas; be to, galvoju, kad praktiniais sumetimais reikia žymiai išplėsti ligšiolinę  draudžiamą zoną, įtraukiant į ją tas teritorijas, kur didesnis lietuvių nuošimtis.

                             5.) Kadangi praktikuojamas iki tol lietuvių kunigų kilnojimas iš vienos į kitą tos pačios vyskupystės parapiją, nors ir mažina politinės veiklos efektą, vis dėlto visiškai jo neniveliuoja, tuos lietuvius kunigus – Lenkijos piliečius – būtinai kelti į krašto gilumą arba net į kitas vyskupystes Konkordato nustatyta tvarka.

                             7.Bendradarbiavimas su teismais

                             Iki šiol ne kartą atsitikdavo, ypač kovojant su nelegalia lietuviška mokykla, kad administracinės valdžios ir policijos nukreiptos bylos baigsavosi išteisinimu. Taip pat ir tais atvejais, kai lietuvių veikėjai apskųsdavo teismui administracinės valdžios nuosprendžius (administracine-baudžiamąja tvarka) , teismai dažnai labai sušvelnindavo bausmę.

                             Ši padėtis buvo plačiai aprašyta tiek vietinėje, tiek užsienio lietuvių spaudoje ir buvo nepalankiai atsiliepiama apie lenkų valstybinę administraciją.

                             Todėl, mano nuomone, administracinė valdžia turi būrinai pradėti glaudžiausiai bendradarbiauti su teismais, Teisingumo ministerija ir ieškoti bendros išeities lietuvių klausimu, juo labiau, kad kai kas turi būti specialiai aptarta ir numatyti konkretūs projektai, nekeliantys prieštaravimų tarp teismų ir administracijos.

                             Ypač reiktų suderinti teismo požiūrį į lietuviškų organizacijų veikėjus, kurie vartoja lietuviškus herbus, ženklus ir pan., ir į viešai giedamą Lietuvos valstybinį himną. Kiek man žinoma, tie dalykai iki šiol nėra vienodai sureguliuoti visoje Valstybės teritorijoje.

                             Be to, manau, kad lietuviškoms organizacijoms ir lietuvių tautybės asmenims reikia būtinai kiek galima griežčiau taikyti instrukcijas dėl jų ženklų, uniformų ir pan. nešiojimo.

II.Švietimo klausimai

1.Privačios mokyklos

                             Anksčiau atidarytos privačios lietuvių mokyklos jau kelinti metai sistemingai palaipsniui likviduojamos. Taigi nuolat mažėja Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ ir lietuvių švietimo draugijos „Kultūra“ pradinių mokyklų skaičius. Tai Vilniaus švietimo apygardos, kuri siekia palaipsniui likviduoti ne tik lietuvių, bet ir kitas privačias mokyklas, bendrosios politikos rezultatas.

                             Privačių mokyklų visiško likvidavimo, susijusio su naujų viešųjų  mokyklų  atidarymu, reikalavimų vykdymas susiduria vis dėlto su nemažais sunkumais tiek dėl biudžeto (nes mokyklų valdžia jau šiuo metu neįstengia atidaryti pakankamai pradinių mokyklų ir dėl to daug mokyklinio amžiaus vaikų lieka už mokyklos sienų), tiek dėl įstatymų, nes jie numato, kad viešajai pradinei mokyklai atidaryti reikalingas tam tikras mokinių skaičius, bet kartu leidžia, kad į mokyklą nebūtų toliau kaip 3 kilometrai. Šie du reikalavimai dažnai apsunkina mokyklų atidarymą, kai gyventojų tinklas retas arba kai dideli kaimai išsiskirstę vienkiemiais.

                             Vilniaus švietimo apygardos kuratorija kol kas toleruoja kai kurias lietuviškas privačias pradžios mokyklas su ta sąlyga, kad jos veiks grynai lietuviškose, o ne mišriose su mažesniu lietuvių nuošimčiu vietovėse, kur pastaruoju metu savo dėmesį kreipia lietuvių veikėjai (Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir kt. pavietai).

                             Kalbant apie vietoves, kuriose Kuratorija būtų kol kas linkusi toleruoti privačias lietuviškas pradžios mokyklas, reikia pažymėti, kad mano nuomone, šioms mokykloms veikti tinkamiausios tokios vietovės, kur nėra sąlygų viešajai mokyklai atidaryti (kai neįmanoma sutelkti įstatymu numatyto vaikų skaičiaus 3 km spinduliu nuo mokyklos).

                             Siekdama palaipsniui likviduoti lietuviškas privačias vidurines mokyklas, Kuratorija numato uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją, tam yra pakankamas teisinis pagrindas. Nes toji gimnazija mokslo metų eigoje buvo du kartus neigiamai įvertinta, be to, 1935/36 metų pabaigoje taip pat gaus neigiamą įvertinimą. Kadangi vis dėlto šis sprendimas negali būti praneštas gimnazijos koncešnikui prieš mokslo metų pabaigą kartu su mokyklų valdžios sprendimu gimnaziją uždayti, tai pagal privalomas mokyklų instrukcijas gimnaziją bus galima uždaryti tik 1936/37 mokslo metų pabaigoje.

                             Jei bus reikalinga, Švenčionių lietuvių gimnazija bus uždaryta anksčiau, ir tai bus pateisinta saugumo sumetimais, juo labiau, kad anksčiau toje gimnazijoje buvo antivalstybinės veiklos faktų.

  1. ir 3. Lietuvių kalba valstybinėse mokyklose.

                             Jei mokyklą lanko nora 40 lietuvių vaikų ir ji yra valsčiuje, kuriame pagal 1931 metų surašymo duomenis daugiau kaip 25% lietuvių, reikia taikyti 1924 m. liepos 31 dienos įstatymo instrukcijas ir suteikti pirmenybę dvikalbei mokyklai. Kalbant apie reikalavimą, kad lietuviams vaikams lietuvių kalba būtų laikoma privalomu mokomuoju dalyku ir pan. tose mokyklose, kurioms tas įstatymas netinka, bet kuriose mokosi nemažai lietuvių tautybės jaunimo, reikia pastebėti, kad faktinė padėtis dabar Vilniaus vaivadijos viešosiose pradinėse mokyklose yra, turint omenyje lietuvių troškimą, ne tokia naudinga. Į šį reikalavimą reiktų atsižvelgti vien tiek, kiek reikalinga ir kai yra tinkamos sąlygos, – dėl techninio pobūdžio ir nuogąstaujant, kad lietuvių veikėjai tikriausiai išnaudotų situaciją viešajai lietuvių nuomonei sujudinti ir pritraukti kuo daugiau vaikų į viešąsias lietuvių pradžios mokyklas.

                             4.Auklėjimo ir globos įstaigos

                             Tiek globėjiškos-karitatyvinės (vaikų darželiai, dieninės bei nuolatinės prieglaudos ir pan.), tiek auklėjamosios (ikimokyklinės) lietuvių įstaigos turi būrti prieinamos tik lietuvių tautybės vaims, nes tik taip bus galima užkirsti kelią tokiai padėčiai, kad lietuvių organizacijos įtraukdavo iki šiol į šias įstaigas lenkų bei baltarusių jaunimą. Tėvų tautybę reikia nustatyti taip, kaip dabar tai daro administracinė valdžia, sudaerinus su mokyklų valdžia, priimanti vaikus į lietuvių gimnazijas, t.y. valsčiai tvirtina atitinkamus tėvų pareiškimus, bet, jei toks pareiškimas būna įteiktas lietuvių tautybės asmens, valsčius atsisako jį tvirtinti.

                             Ta proga reikia atkreipti dėmesį į tai, kad neleistinja didinti mokinių skaičių lietuvių globos įstaigose, priimant į jas lietuvius vaikus iš teritorijų, kurios neįeina į Lenkijos Respubliką (dėl to dirbtinai iki šiol didėjo lietuvių mokinių skaičius lenkijoje), juo labiau, kad šis jaunimas, išėjęs mokslą Lenkijoje į Lietuvą dažniausiai negrįždavo.

                             Mano nuomone, reikia kategoriškai pareikalauti, kad minėtos globos įstaigos, nepriklausomai nuo to, ar tos organizacijos įstatai leidžia šias įstaigas atidaryti, kiekvienu atveju turi gauti administracinės valdžios sutikimą, suderintą su mokyklų valdžia. Šios instrukcijos taip pat privalomos veikiančioms iki įiol įstaigoms, kurios anksčiau vis dėlto negavo administracinės valdžios sutikimo joms veikti.

                             Taip pat mokyklų valdžia (mokyklų inspektoratai) duodama leidimą atidaryti vaikų darželį, turi suderinti savo sprendimą su atitinkamo starostos pozicija.

                             Kadangi auklėjimas ir labdarybė dažnai būna tarpusavy glaudžiai susiję, būtina, norint kontroliuoti jų veiklą, nustatyti administracinės valdžios glaudaus bendradarbiavimo su mokyklų valdžia taisykles, pvz., kviesti mokyklų valdžios atstovus į administracinės valdžios atliekamą globos įstaigų (dienines, nuolatines prieglaudas ir pan.) kontrolę.

                             5.Valstybinės vidurinės mokyklos, bursos ir bendrabučiai.

                             Jei Švenčionių lietuvių gimnazija bus likviduota, liks tik viena lietuvių gimnazija Vilniuje, nes remiantis mokyklų instrukcijomis, dėl gero iki tol Vilniaus gimnazijos įvertinimo, nėra teisinio pagrindo ją uždaryti. Didesnio lietuvių mokinių skaičiaus Vilniaus valstybinėse mokyklose nėra, išskyrus amatų mokyklas. mokiniams lietuviams, jei bus žymiai daugiau, pageidautina įvesti jose lietuvių kalbos pamokas.

                             Taip pat lietuvių kalba turi būti įvesta Švenčionių valstybinėje gimnazijoje (ypač likvidavus privačią gimnaziją).

                             Kitose bendrojo lavinimo mokyklose kol kas nematau reikalo įvesti lietuvių kalbos kurso. Kalbant apie tai, pravartu pabrėžti, kad būtų pageidautina paraginti ir dalį lenkų jaunimo mokytis lietuvių kalbos kaip neprivalomo dalyko todėl, kad būtinas tam tikras skaičius asmenų, visiškai lojalių valstybei, bet mokančių lietuvių kalbą, t.y. tokių asmenų, kurie vėliau galėtų dirbti lietuviškų teritorijų valstybinėse ir savivaldybės įstaigose.

                             Būtų labai pageidautina įkurdinti mokslus einantį jaunimą, neskiriant tautybių, bursose ir bendrabučiuose, skirtuose visiems tų mokyklų mokiniams. Tačiau tai gana brangiai kainuoja ir tai dar tik projektuojama.

                             6.Aukštosios mokyklos.

                             Ligšiolinis akademinio lietuvių jaunimo stebėjimas parodė, kad labiausiai jis stengiasi studijuoti Vilniaus Stepono Batoro Universitete, aplenkdamas kitus universitetus; tam turi įtakos visų pirma tai, kad jis pasilieka lietuiškoje aplinkoje ir kad juo betarpiškai rūpinasi Vilniaus lietuvių organizacijos.

                             Tokią padėtį sunku būtų pakeisti, jei lietuvių jaunimui būtų lengvatos stojant į Varšuvos, Krokuvos ir Poznanės aukštąsias mokyklas arba jis gyventų šiuose miestuose ilgesnį laiką. neatrodo, kad dabartinėmis sąlygomis įmanoma būtų pasiekti, kad šie miestai trauktų lietuvių jaunimą. greičiau lietuvių jaunimas vyks į kitus universitetus, mano nuomone, tuomet, kai nebus priimtas į Vilniaus Stepono Batoro universitetą.

                             Todėl, mano manymu, reikėtų suvaržyti arba labai apriboti lietuvių jaunimo įstojimą į Stepono Batoro universitetą, įtraukiant jiems, pvz., stojamuosius egzaminus iš polonistikos bei žinių apie lenkiją ir pan. Tačiau esant stojančio į SBU lietuvių jaunimo nemažai atrankai (neužkertant jam kelio įstoti), reikia skaitytis su tuo, kad sumažėjus Vilniaus akademinio lietuvių jaunimo kiekybei, pagerės, be abejo, jo kokybė.                        

                            7.Mokymas namuose.

                             Mokyklų vadovybė jau įgyvendino principą, kad lietuvių jaunimo, visų pirma, mokyklinio amžiaus, mokymą namuose turi griežtai kontroliuoti mokyklų valdžia ir, kai mokymo mnamuose rezultatai būna nepakankami, šis jaunimas privalo būti užrašytas į artimiausią valdišką pradžios mokyklą. Daugeliu atvejų vis dėlto iškyla nemažai techninio pobūdžio sunkumų, pvz., nėra įstatytmu reikalaujamų sąlygų valdiškai pradžios mokyklai atidaryti.

                             Taip pat laikomasi taisyklės, kad namie mokytis gali tik vienos šeimos nariai, o šeimos sąvoka suprantama siaurąja prasme, dėl to, pvz. dviejų tikrų brolių ar tikrų seserų vaikai (pusbroliai iš tetos arba dėdės pusės) neturi teisės mokytis drauge.

                             8.Vadovėliai.

                             Lietuvių kalbos ir kitų dalykų lietuvių kalba vadovėliai dabar jau ruošiami ir leidžiami mokyklų valdžios iniciatyva ir rūpesčiu. Šis darbas turi tęstis, be to, reiktų specialiai rūpintis, kiek įmanoma, geresniu vadovėlių lygiu ir verte.

                             9.Kursai, bibliotekos ir skaityklos.

                             Apie tai, kaip lietuvių švietimo draugijos atidaro bibliotekas, skaityklas ir kt., aptariau anskčiau, lietuvių draugijų skyriuje.

                             Reikalingas taip pat mokyklų valdžios bendradarbiavimas su administracine valdžia duodant leidimus, o vėliau kontroliuojant vadinamuosius sistemingus kursus (priklausančius mokyklų valdžios kompetencijai), kaip ir nesistemingus (priklausančius administracinės valdžios kompetencijai); be to, pastarieji turi būti kontroliuojami paprastai dalyvaujant mokyklų valdžios atstovui, juo labiau, kad po nesistemingų kursų priedanga faktiškai dažnai dangstosi sistemingi kursai.

  1. Lietuvių kalbos reikalingumas mokykloje.

                             Reikalavimas, kad mokyklose, kurias lanko daugiausia lietuvių jaunimas, būtų bent vienas lietuvių kalbą neblogai mokantis mokytojas, galės būti įgyveendintas palaipsniui, tiek, kiek mokytojai lenkai išmoks lietuvių kalbą; daug prie to prisideda lietuvių kalbos kaip privalomo dalyko įvedimas Vilniaus ir Švenčionių mokytojų seminarijose, o vėliau numatyta taip pat įvesti šią kalbą pedagoginiuose licėjuose.

                             Siekiant paskatinti lenkų jaunimą, mokytojų seminarijose besimokantį lietuvių kalbos, visapusiškiau ją išmokti, laikyčiau, jog reikalinga, kad Vilniaus švietimo apygardos kuratorija skirtų pažangiausiems mokiniams (mokinėms) stipendiją.

                             Tokios pat stipendijos, mano nuomone, turėtų būti skiriamos už pažangą besimokantiems lietuvių kalbos klierikams lenkams – Vilniaus dvasinės Romos katalikų seminarijos auklėtiniams.

                             Taip pat pageidautina, kad būtų įmanoma tam tikrai Lietuvos lenkų jaunimo daliai, ištremtai už patriotinę veiklą, studijuoti aukštosiose lenkijos mokyklose, skiriant žymesniems asmenims stipendijas, numatant, kad jeigu, baigus studijas, negalėtų grįžti į lietuvą, pasiliktų Lenkijoje ir dirbtų valstybės administracijoje, kur lietuviai sudaro didesnį nuošimtį.

                                                                                                                                                                                                                                                                                              Vaivada

                                                                                                                                                                                                                                                                  Liudvik Bocianski

                                                                                                                                                                                                                                                              Vilniaus vaivada

Lietuvos rytai, sud. K.Garšva, L.Grumadienė, Vilnius, 1993 p.399-415

[1]LMAVB RS f.67 b.95 l.5

[1]ibid., l.4

[1]ibid., l.9

[1]ibid., l.9

[1]ibid., l.8

[1]ibid., l.7

[1]ibid., l.6

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.40

[1]LMAVB RS f.67 b.39 d.2 l.9

[1]ibid., l.3

[1]ibid., l.10

[1]ibid., l.8

[1]ibid., l.8

[1]ibid., l.1, 1v., 2.

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.40

[1]LMAVB RS f.67 b.39 d.2 l.7

[1]ibid., l.6, 6v.,

[1]ibid., l.5

[1]ibid., l.4, 4v.,

[1]LMAVB RS f.67 b.39 d.1 l.3

[1]ibid., l.3

[1]ibid., l.2

[1]ibid., l.1

[1]LMAVB RS f.67 b.34 l.11

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.43

[1]LMAVB RS f.67 b.34 l.20

[1]ibid., l.1

[1]ibid., l.5

[1]ibid., l.1

[1]ibid. l.16

[1]ibid., l.15

[1]ibid., l.6

[1]V. Martinkėnas Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais Vilnius, 1989 p.43

[1] LMAVB RS f.67 b.34 l.2, 2v.,

[1]ibid., l.13

[1]ibid., l.13

[1]ibid., l.14a.

[1]ibid., l.3, 3v.,