Girios naikinimo metai


Print

Lie­tu­vių kal­ba ra­šiu­sio mū­sų is­to­ri­ko S. Dau­kan­to su­kur­tuo­se ap­ra­šy­muo­se se­no­vės gi­ria Lie­tu­vo­je bu­vu­si taip tan­ki ir se­na, kad net die­no­vi­dy­je ten vieš­pa­ta­vo prie­te­ma.

Nes Ais­ti­jos gin­ta­ri­nės sau­lės gy­vy­bę že­mė­je puo­se­lė­jan­tys spin­du­liai ne­pa­jėg­da­vo pra­si­skverb­ti pro tan­kiai vir­šū­nė­se iš­skleis­tas ša­kas, ne­lei­džian­čias jau pa­va­sa­rį įšil­ti link šak­nų že­mė­je sto­rė­jan­tiems ga­lin­giems ka­mie­nams, sa­vo žiau­be­ri­ne vė­su­ma ne­vi­lio­da­ma įvai­ria­rū­šių kir­var­pų, po­žie­vi­nių bla­kių, bliz­gi­nės ir ūsuo­čių va­ba­lų.

Šian­dien iš­re­tin­to­se gi­rio­se lap­grau­žiai, ver­pi­kai dru­giai ir ne­tik­rie­ji sky­da­ma­riai, iš pie­ti­nių ša­lių plin­tan­čios gry­bi­nės li­gos nai­ki­na ne tik uo­sius su pas­ku­ti­niais se­no­liais ąžuo­lais ir mo­ti­nė­lė­mis lie­po­mis su vinkš­no­mis, bet ir bal­ta­žie­vius ber­žus, tan­kiaspyg­les eg­les, gai­vų orą ku­rian­čius ka­du­gius ir mels­vas­pyg­les iš­la­ki­ą­sias pu­šis. Jau dau­giau nei pus­šim­tis me­tų, kaip lie­tu­vių ir prū­sų šven­tų tė­viš­kių skar­džiuo­se prie Ne­ries, Ne­mu­no, Prie­gliaus ir Vys­los žio­čių guo­bų ma­ro ne­grįž­ta­mai su­nai­kin­ti vi­si šlai­ti­niai ir kamš­ti­niai skirps­tai, dar se­niau žu­vęs sa­vai­mi­nis kuk­me­dis, van­de­ni­nių rie­šu­tų aga­rai žyd­ras­pin­džiuo­se eže­ruo­se, o su jais kar­tu žūs­ta ir tau­rio­sios la­ši­ši­nės žu­vys su pla­čia­žnypliais vė­žiais, brie­džiai, stir­nos, kiš­kiai, vo­ve­rės nuo mė­sė­džių me­džio­to­jų ir ne­ža­bo­tai plin­tan­čių smul­kes­nių plėš­rū­nų, val­ka­tau­jan­čių ka­čių, šu­nų.

Pas­ku­ti­niais de­šimt­me­čiais prie Ne­ries ir Ne­mu­no bai­gia iš­nyk­ti pas­ku­ti­nio­sios žal­var­nės, ku­ku­čiai, ža­lio­sios ir pil­ko­sios me­le­tos, lė­liai, da­bar grės­min­gai žūs­ta te­ter­vi­nai, re­tė­ja vir­bės, ku­rap­kos, gi­rios li­pu­čiai, va­sa­rą ne­ma­ty­si jo­kios uo­de­go­to­sios zy­lės, iš lau­kų ir rais­tų jau be­veik iš­ny­kę pie­vi­niai ir dir­vo­ni­niai kal­viu­kai, gel­to­no­sios kie­lės, ak­me­ny­nuo­se ir lent­pjūvėse pra­din­gę kul­tu­piai, iš kai­mo so­dy­bų – na­mi­niai žvir­bliai, net šar­kos su pil­ko­sio­mis mu­si­nu­kė­mis (bent šiau­ri­nė­je Sū­du­vo­je). No­va­rais­čio ger­vių draus­ti­ny­je 2011 me­tais jau per­ėjo ir ru­de­nį ke­lio­nei su­si­rin­ko tris­syk ma­žiau ger­vių nei at­min­ti­nais 2006-ai­siais, kai ke­tu­ri gam­ti­nin­kai-fo­to­gra­fai at­si­dė­ję per tre­je­tą pa­va­sa­rių su­kū­rė blo­gy­bių tūks­tant­me­čio švie­ses­ni­ą­ją kny­gą „Ger­vė mū­sų il­ge­sio paukš­tė“.

Rūd­ši­ly gi­męs, 45 me­tus iš­dir­bęs Ša­kių miš­kų ūky­je ir da­bar jau aš­tun­tą de­šimt­me­tį skai­čiuo­jan­tis, kas­dien po ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių žings­nių nu­ei­nan­tis tė­viš­kės gi­ria ir pau­piais, jau­čiu, ko rei­kia, ko trūks­ta čia dan­gun be­si­stie­bian­čiam me­džiui, žie­mai daž­nam į dau­sas iš­plas­no­jan­čiam paukš­čiui, kas­dien liuok­sin­čiai stir­nai. Tvir­tai ga­liu pa­reikš­ti, jog jau tre­čias de­šimt­me­tis, kaip nuo­lat ir pla­nin­gai nai­ki­na­ma prieš tai 30 me­tų Lie­tu­vos miš­kų iškilniausio­jo mi­nist­ro Al­gir­do Ma­tu­lio­nio lai­kais puo­se­lė­ta, kas­met tik po 2,5 mi­li­jo­no kiet­met­rių me­die­nos iš­ker­ta­mas lie­tu­vių tau­tos ža­liasis pasididžiavimas.

Aną­dien lan­ky­da­ma­sis Alek­san­dro Stul­gins­kio že­mės ūkio uni­ver­si­te­te No­rei­kiš­kė­se iš vie­nin­te­lio Miš­kot­var­kos ka­ted­ro­je ras­to at­sa­kin­go dar­buo­to­jo su­ži­no­jau, jog da­bar per me­tus Lie­tu­vos gi­rio­je iš­ker­ta­ma 7,3 mi­li­jo­nai kiet­met­rių me­die­nos. Prie šių skai­čių drįs­tu pri­dė­ti dar 2,7 mi­li­jo­nus, be ap­skai­tos iš­kirs­tus gir­va­gių ir be nau­dos tė­vy­nei Lie­tu­vai kas­me­t su­pū­do­mus, ku­riuos degindami Elek­trė­nuo­se ir ma­žes­nė­se elek­tri­nė­se, ga­lė­tu­me su­ma­žin­ti ne­pa­ke­lia­mai mies­tie­čiams di­di­na­mas būs­to šil­dy­mo kai­nas.

Bū­ti­na be­dar­bius vy­rus Lie­tu­vo­je pa­siųs­ti pū­van­čios me­die­nos pa­ruo­šoms gi­rio­je, kur vien tarp Pa­žė­rų ir Al­to­niš­kių bei pie­čiau gu­li ga­ly­bė vė­jo iš­vers­tų gra­žuo­lių ber­žų ir eg­lių, iš­lau­žy­tų pu­šų. Žie­mą kai­mų tvar­tuo­se dar žven­gia ne vie­nas dar­bo gi­rio­je ir avi­žų be­si­il­gin­tis dar­bi­nis ar­klys, ku­riuo, prie ke­liu­kų pri­trau­kus me­džių iš­lau­žas, leng­vai to­lyn iš­ve­žio­tų ga­lin­ga tech­ni­ka be ža­los au­gan­čios gi­rios svei­ka­tai.

Da­bar­ti­niai sei­mū­no Jo­no Ši­mė­no snie­guo­tų ša­kų su­rin­ki­mai ir ma­li­mai ku­rui ka­žin ar nė­ra nuos­to­lin­gi, kai ne­ren­ka­ma ver­tin­ges­nė, ply­no­se bir­žė­se pa­lie­ka­ma stam­bes­nė me­die­na su vir­šū­nė­mis, ap­lin­kui ir da­bar vėt­rų var­to­mi au­ga­lo­ti me­džiai. Rei­kia per­tvar­ky­ti ir dar­bo pa­si­skirs­ty­mą vi­so­je Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jo­je. Miš­kų de­par­ta­men­te ir re­gio­ni­niuo­se de­šim­čių dar­buo­to­jų sam­bū­riuo­se akis ba­do be nau­dos sė­din­tys jau­ni vy­rai, ku­rių la­bai stin­ga be prie­žiū­ros ir ap­sau­gos li­ku­sio­se vi­sos Lie­tu­vos gi­ri­nin­ki­jo­se.

Ką ga­li nu­veik­ti nuo Al­to­niš­kių iki Ger­džiū­nų iš­ti­sos gi­rios ket­vir­čio šim­ti­nės ki­lo­met­rų ruo­že li­kęs vie­ni­šas ei­gu­liu­kas, ant­ram jau mė­ne­sius ne­dir­bant dėl lū­žu­sios ko­jos Le­kė­čiuo­se, kai kas­dien rei­kia ra­ši­nė­ti važ­ta­raš­čius spar­čiai ker­ta­mai ir vi­sur iš­ve­žio­ja­mai me­die­nai, pa­va­sa­rį ding­ti gi­rios so­di­ni­muo­se, va­sa­rą – kir­ti­mui bir­žių ruo­šos dar­buo­se, jei dar ne­truk­do ga­li­mai įsi­lieps­no­jan­tys gais­rai ši­luo­se ir dur­py­nuo­se.

La­bai ste­bi­na vis ne­si­liau­jan­tys pa­si­rink­ti­niai kir­ti­mai Rūd­ši­lio pu­šy­nuo­se. Štai ir per­nai per paukš­čių per­ėji­mą ge­gu­žės–bir­že­lio mė­ne­siais ne tik iš­kirs­tas ka­dai­se nuo­ša­lus Liur­mar­kas, bet ry­čiau rink­ti­nai iš­dar­ky­tas 80 me­tų am­žiaus pu­šy­nas, iš­pjau­tos vi­sos ver­tin­giau­sios eg­lės ir daug iš­la­kių pu­šų, ša­kom už­grioz­din­ti bu­vę mė­ly­ny­nai, gry­by­nai. Kad tai miš­ki­nin­kys­tės po­žiū­riu tik ža­lin­ga, tu­rė­tų su­pras­ti ir Ša­kių miš­kų urė­das, be­si­ste­bin­tis, kad po ke­lerių me­tų čia ply­nai iš­kirs­to­je gi­rio­je bus vos 30 nuo­šim­čių pa­da­ri­nės me­die­nos, kai se­niau bū­da­vo net 70.

Už­tat mes, kai bu­vo Lie­tu­vos mi­nist­ras Al­gir­das Ma­tu­lio­nis, 40 me­tų am­žiaus pu­šy­nuo­se ir eg­ly­nuo­se vyk­dy­da­vo­me tik sa­ni­ta­ri­nius ar tū­rio ug­dy­mo kir­ti­mus, ku­rių svar­biau­sia są­ly­ga – blo­ges­nį me­dį iš­kirs­ti, kad ge­riau aug­tų pa­lie­ka­mi svei­kie­ji. Da­bar, ypač se­nat­vės pen­si­nin­kų gi­ri­nin­kų ir urė­dų val­do­se, pir­ma ker­ta­mi ver­tin­giau­sie­ji me­džiai, o li­go­ti ir su­ža­lo­ti iki ply­no iš­kir­ti­mo dau­giau pri­au­gi­na men­ka­ver­tės ir su­pu­vu­sios me­die­nos.

Pa­ste­bi­mai kei­čia­si orai Lie­tu­vo­je. Daž­nė­ja vėt­rų, saus­rų, kei­čian­čių ir mū­sų gi­rią. Tu­rė­tu­me sau­go­ti pa­lan­ki­nių juos­tų me­dy­nus, dau­giau au­gin­ti vėt­roms at­spa­rių juod­alksnių, pu­šų, ąžuo­lų, mau­me­džių. Ste­bi­no per vi­są pra­ėju­sį de­šimt­me­tį vieno bu­vu­sio Le­kė­čių gi­ri­nin­ko pa­stan­gos nuo šiau­rės Sir­vy­dų kiau­ly­no lau­kų vi­su pa­kraš­čiu iš­kirs­ti Rūd­ši­lio at­spa­riau­sius me­dy­nus, už­tat da­bar vė­jai siau­tė­ja per kel­my­nus skrie­da­mi gi­rios vi­du­rin, var­ty­da­mi vėt­roms men­kiau at­spa­rius me­džius.

Pa­ne­gi­ri­nis me­las ba­do akis laik­raš­čių ir žur­na­lų pus­la­piuo­se, ku­riuo­se turbūt už pi­ni­gus Zdis­la­vo Trus­kaus­ko ar Ire­nos Šal­kaus­kie­nės sam­dy­ti ra­šei­vos tvir­ti­na, kad da­bar Lie­tu­vo­je dau­giau pri­au­ga me­die­nos nei iš­ker­ta­ma. Ma­tau pa­si­rink­ti­nių kir­ti­mų iš­dar­ky­tus Riog­liš­kių prieš pus­šim­tį me­tų už­veis­tus pu­šy­nus ir ber­žy­nus bu­vu­sio­se pus­to­mų smė­ly­nų že­my­ni­nė­se ko­po­se. Ge­lia šir­dį ir ša­li­mai Rūd­ši­lio iš­kirs­to pu­šy­no vie­to­je jau 13 me­tų re­gint vien dvi­met­rį stam­bia­la­pį pa­par­ty­ną. Pa­va­sa­rį su bro­liais ruo­šia­mės už­so­din­ti Ei­mu­ty­nės skie­py­to eg­ly­no pa­kraš­čius sa­vai­mi­nė­mis lie­pai­tė­mis ir ąžuo­liu­kais. Ar­čiau Liur­mar­ko jau 17 me­tų iš­kirs­to na­šaus juod­alksnyno kel­my­ne vieš­pa­tau­ja dil­gė­lės su avie­tė­mis, o atau­gu­si ber­že­lių ret­mė po de­šimt­me­čio bus iš­var­ty­ta vis daž­niau siau­tė­jan­čių vėt­rų.

Ne­su­pran­ta­ma, kam skir­ti lė­šas už eg­lai­tes ma­žes­nių skirps­tan­glė­lių (šal­tekš­nių) iš­kir­ti­mui, ku­rie nie­ka­da nė­ra eg­lių nu­stel­bę, net pa­de­da joms spar­čiau stieb­tis aukš­tyn, o bi­tes ir ka­ma­nes vi­lio­ja per va­sa­rą iki ru­dens vis be­si­sklei­džian­čių žie­de­lių me­du­mi. Per daug Lie­tu­vos me­de­ly­nuo­se ski­ria­ma lė­šų eg­lių, ber­žų, juod­alksnių au­gi­ni­mui, kai jų be var­go pri­si­kas­da­vo­me gi­rios bir­žė­se, de­gi­muo­se, elek­tros li­ni­jų pro­sky­no­se. Mau­me­džių, lie­pų, ąžuo­lų Le­kė­čių me­de­ly­nas jau ne­au­gi­na, tik prieš pus­šim­tį me­tų Sū­du­vos gi­rio­je dir­bę tik­rie­ji miš­ki­nin­kai Zig­man­tas Sa­lys ir Dio­ny­zas Ruoč­kus puo­se­lė­jo, so­di­no po gi­rias ir pa­ke­les. Čia va­sa­rą pra­žings­niuo­da­mas jau­čiu jų gai­vi­nan­čiai ma­lo­nų pa­vė­sį.

Daug gi­rio­je li­ku­sių po­ka­rio kir­ti­muo­se pa­lik­tų po­miš­kio eg­lai­čių, ku­rios dar šian­dien te­bes­kurs­ta joms ne­tin­ka­mo­se pu­šų au­gim­vie­tė­se, už­tat jau ma­žiau pri­au­gi­na ge­ros me­die­nos, nes su­pūva ka­mie­nų vi­du­ry­je. Čia rei­kė­tų ne ei­na­mų­jų kir­ti­mų su ver­tin­gų pas­ku­ti­nių ber­žų iš­nai­ki­ni­mu, o ply­na­bir­žio ūki­nin­ka­vi­mo, kel­my­nus už­so­di­nant pu­ši­mis. Net mies­tuo­se sku­ba­ma kirs­ti se­nus me­džius, nors re­tas gė­rė­sis jo vie­toj kaž­ka­da už­aug­sian­čiu pa­so­din­tuo­ju.

Tik pro­tin­gai ūki­nin­kau­da­mi ga­li­me iš­sau­go­ti tik­ram lie­tu­viui šven­tą gi­rią ten, kur per am­žius Bal­ti­jon te­ka Ne­ries ir Ne­mu­no van­duo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.02.08


Prisijunkite prie diskusijos