Gruodžio 17 – oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas


Print

Sueina 85 metai, kai seimokratinis Lietuvos valdymas buvo pakeistas į prezidentinį. Ta proga Kaune, istorinėje Prezidentūroje, tautininkai, šauliai organizavo tos datos iškilminga paminėjimą (vadovas – Algirdas Augustinas Intas). Skaitytojų dėmesiui siūlome tame minėjime perskaitytą dr. Algimanto LIEKIO pranešimą.

Prieš  85 metus Lietuva, karininkijai remiant  iš parlamentinės – seimokratinės tapo prezidentine Respublika. Tas įvykis vertintas ir vertinamas gan prieštaringai. Vieniems – tai karinis perversmas, kitiems – fašistinis, tretiems – demokratijos priešų ar kitokių  sąmokslas   ir pan.

Vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų politinių, ideologinių įsitikinimų, nuo jų vertybinių nuostatų, nuo valstybės vykdomos  politikos. SSRS okupacijos metais  Gruodžio 17 – oji – tai tik fašistinis perversmas. Vadovėliuose ir istorikų darbuose jis tik taip ir tevadintas, kaip ir visas Prezidento Antano Smetonos valdymas.

Priešas – kas nepritaria

Taip vadinti visus istorikus ir istorijos mokytojus įpareigojo 1946 m. balandžio mėnesį LTSR Mokslų Akademijos  sesijoje  LKP(b) CK nurodymu  patvirtinta instrukcija, kaip sovietinės Lietuvos istorikai privaloma vertinti Lietuvos praeities įvykius ir faktus;  tik neigiamai jeigu tai kliudė lietuvių tautai susijungti su „didžiąja rusų tauta“, jeigu neprisidėjo prie SSRS ir TSKP (b) stiprinimo. Taip turėjo būti vertinami ir visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, ir visos pastangos atkurti nepriklausomą, tautinę Lietuvos valstybę.

„Fašistai“ pagal proletariato „mokslą

Pirmiausia Gruodžio 17 d.  įvykius fašistiniais pradėjo vadinti   to meto komunistinės organizacijos. Gruodžio 19 d. po Lietuvą išplatintame LKP(b) CK ir komjaunimo CK atsišaukime skaitome: „Susidariusi chuliganų fašistų gauja, pasiremdama saujele sau ištikimų karininkų su Glavecku ir Plechavičiumi priešaky, prieš darbininkus, valstiečius ir visą pažangiąją visuomenės masę, paskelbė savo laikinėją vyriausybę, pamindama savo garbingąją konstituciją po kareivišku batu (…). komunistų partija ir Komunistinė jaunimo sąjunga šaukia  visus savo narius ir prijaučiančius kariškius ir visus Lietuvos gyventojus kovon prieš fašistus glovackius  – plechavičius  (…). Visų bendras priešas – fašistai (…). Visi kaip vienas bendron kovon su priešu  – fašistais (…). Visi kaip vienas bendron kovon prieš fašistų budelių gaują.“ ( LKP atsišaukimai. T.2.V. 1963. 218-219 p.)

O kas pagal komunistus  “fašistai” ir “fašizmas”?

Fašizmas – tai visų reakcingiausia kapitalo interesams tarnaujanti politinė  srovė – atsirado 1919m. Italijoje, Lietuvoje ji ėmė reikštis nuo 1923 m. (…). Vadovauja reakcingiausia politinė grupuotė – Lietuvių tautininkų sąjunga. Šalininkų buvo ir  lietuvių krikščionių demokratų partijoje …“ – tai ištrauka iš LKP istorijos (V. 1974. 80 p.). O štai „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ ( T.3, V. 1978, 442p.) rašo, kad fašizmas – „ Tai kapitalizmo krizės laikotarpio politinė srovė, reiškianti reakcingiausių ir  agresyviausių imperialistinės ar proimperialistinės  buržuazijos sluoksnių interesus. Siekia išsaugoti kapitalistinę santvarką, įvesdama monopolinio kapitalo jėgų teroristinę diktatūrą.

Fašistiniam režimui būdinga kraštutinės prievartos formos prieš darbo žmones, ypač darbininkų klasę, karingasis antikomunizmas, šovinizmas, visiška piliečių visuomeninio ir asmeninio gyvenimo kontrolė.(…). Svarbiausios fašistų idėjos: karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija (tautos bendrijos ir korporatyavizmo teorija) , vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė  (totalinės valstybės teorija).(…) .

Fašistiniai arba  panašūs į juos režimai laikotarpiu tarp I ir II pasaulinių karų buvo įvesti ir kai kuriuose Rytų ir Centrinės Europos šalyse(Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Pabaltijo valstybėse). (…) . Lietuvoje  fašizmas atspindėjo reakcingiausių, labiausiai šovinistinių, grobikiškų stambiosios lietuvių buržuazijos sluoksnių siekimus. Jo pradinė bazė buvo tradicinės stambiojo lietuviškojo kapitalo interesus nuosekliausiai ginančios pažangininkų (nuo 1924 m. tautininkų), krikščionių demokratų santariečių (nuo 1925 m. ūkininkų) partijos, sudariusios Lietuvos tarybos daugumą.(…).

Perversmą rengė krikščionys demokratai ir pažangininkai. 1923. III.2 buvo priimtas LKP CK nutarimas , raginantis kovoti prieš fašizmo pavojų. 1923. III, 19 Lietuvos buržuazinės kariuomenės vadų pasitarime siūlyta Lietuvos diktatoriumi skelbti A.Smetoną. Fašistinio perversmo atsisakyta, kai krikščionių demokratų šalininkai  1923 m. laimėjo rinkimus į II Seimą. Bet po 1926m. rinkimų į III Seimą pralaimėjimo ir revoliucinio judėjimo sustiprėjimo reakcingiausios partijos, visų pirma tautininkai, vėl pasitelkė dalį karininkijos ir 1926 m. fašistinį Gruodžio septynioliktosios perversmą, kurį įteisino jo rengėjams  nuolaidžiavusi liaudininkų ir socialdemokratų valdžia…“   

Ta ilga citata atspindi, kaip SSRS okupacijos metais buvo mėginama „moksliškai“ įrodyti, kad visa, kas buvo daroma lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos labui,  daryta tik tam,  kad buržujai dar smarkiau  galėtų  engti  „darbo liaudį“.

Pasidavę įtaigai

 Beje, daug kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17 – ąją arba vengdavo pareikšti savo nuomonę, nors „fašistiniu“ ir nevadino.  Štai, pavyzdžiui, „Lietuvių enciklopedijos“ XXII tome (JAV, 1960 m., 340p.) skaitome:

Perversmas – tai priverstinis  politinis veiksmas, kuriuo pašalinam legali vyriausybė, paneigiant konstitucinę tvarką ir nuostatus (…). 1926. XII.17 perversmas buvo svarbus reiškinys Lietuvos nepriklauomybės laikmety, kuris baigė demokratinį – parlamentinį laiko tarpą (1919 –  1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį – diktatūrinį (1927 – 1940). (…). Tuo būdu vietoj buvusios parlamentarinės  santvarkos gimė iš tikrųjų autoritetinis režimas, kad ir nepakeistos Konstitucijos rėmuose. Tačiau naujosios vyriausybės linkmė negalėjo susiderinti su konstitucine santvarka ir ši turėjo būti nusmelkta. Seimo paleidimas  (1927. IV), nepaskelbus naujų rinkimų, kaip reikalavo Konstitucija, buvo pirmas formalus naujo politinio kurso žingsnis (…). Tuo būdu galutinai įsigyveno vienos partijos režimas. Tik nuo 1939m. į ministrų kabinetą įėjo ir pozicijos partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) žmonės.“

Iš esmės ir šis vertinimas mažai skiriasi nuo  okupuotos Lietuvos komunistinių vertinimų, nes neatsižvelgiama  į tas sąlygas, dėl kurių Lietuvos patriotai ryžosi pakeisti esamą valdymą, nors ir vadinamą demokratiniu – parlamentiniu, į prezidentinį. Sovietmečio vertinimas, suformuotas SSRS  okupacijos metų  istorikų, filosofų  – H.Zimano,    S. Atamuko, I. Lemperto, LTSR ir  Partijos istorijos institutų mokslininkų , – gyvas dar ir šiandien nepriklausomoje Lietuvoje. Vis dar daug kas, kalbėdamas ar rašydamas  apie Gruodžio 17 – ąją,  įvardina ją jei ne fašistų, tai demokratijos smaugėjų pergalės diena.

Štai, pavyzdžiui,  straipsnyje apie Gruodžio 17 – ąja („Naujasis židinys“, 2006 m, Nr. 9- 10, 389 – 395 p.) skaitome: „1923 – 1924 m. Lietuvoje reiškėsi fašizmas“. Ir šiandienos mokykliniuose vadovėliuose dažniausiai rasime teiginius apie „1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytą fašistinį perversmą, demokratijos užgniaužimą ir pan. Beje, ir Vasario 16 – osios Akto signataras  prof. Steponas Kairys savo atsiminimuose  parašė: “Atkūrėme Lietuvą demokratiškos respublikos pavidalu, bet nesugebėjome apginti laimėtos laisvės …“ (S. Kairys. Lietuva budo. Niujorkas, 1956m., 15 p.).

Matas – vertybinės nuostatos

Kol kas nėra ir platesnės  studijos (kitais metais turėtų pasirodyti šių eilučių autoriaus knyga, siekianti užpildyti tą spragą) , kurioje būtų argumentuotai išanalizuotas 1926m. gruodžio 17d. valdymo sistemos pasikeitimas iš seimokratinės į prezidentinę,  to priežastis ir pasekmes. Žinoma, tokiame darbe vertinimai priklauso   nuo pačio vertintojo nuostatų. Pavyzdžiui, komunistams istorikams pažangiu atrodė 1940 m. Lietuvos įjungimas į SSRS sudėtį – okupacija ir aneksija, vykdyta rusifikacija, kaip ir lenkų šovinistų J.Pilsudskio įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, visa, kas padėjo Lietuvą įjungti į Lenkiją, sulenkinti lietuvių tautą.

Bet mes, kuriems rūpi lietuvių tautos, lietuvių  valstybės  praeitis ir ateitis,  privalome į praeitį, dabartį ir į ateitį žvelgti tik pro savo Tautos ir nepriklausomos Lietuvos prizmę, teigiamai  vertinti tai, kas padėjo stiprinti mūsų Tautą ir jos valstybingumą, lietuvių kalbą ir kultūrą.

Valstybė sukuriama, valstybė kartais  žlunga, bet jei Tauta, sukūrusi tą valstybę,  išlaiko savo tautiškumą, tautinę savimonę, atėjus progai ji ir vėl atkurs savo valstybę. Tai patvirtina ir mūsų istoriją. Nors ir ilgam buvome netekę valstybingumo, nors mūsų Tautos šviesuomenė, susižiedavusi su Lenkija, buvo atsisakiusi  savo gimdytojos- lietuvių tautos  ir perėmė svetimą kalbą ir kultūrą, tačiau tautiškumą išsaugojusi, lietuviška išlikusi valstietija po baudžiavos panaikinimo pakilo ir ėmėsi kurti demokratinę, teisinė, tautinę Lietuvos valstybę etninėse lietuvių tautos  žemėse.   Kovai tada visus jungė „lietuvis“, „Lietuva“,  tik lietuvių valdomos demokratinės  valstybės vizija.

Kai svarbiausia – partijos „garbė“

Laimėjus Nepriklausomybės gynimo frontuose, Steigiamajame Seime priėmus svarbiausius  valstybei valdyti įstatymus ir  Lietuvos valstybės  Konstituciją, prasidėjo jos įgyvendinimo procesai, tuomet ypač suaktyvėjo partijų kova dėl teisės būti valdančiosiomis. Kadangi, kaip Steigiamajame, taip Pirmame ir Antrame seimuose, daugumą  turėjo  krikščionių demokratų partijos blokas, nepaisant didelių ginčų, kartais prieinančių iki muštynių Seime, įstatymai ar  nutarimai būdavo priimami krikščionių demokratų balsų dauguma.  Tik ta dauguma  neskubėjo įgyvendinti daugelio Konstitucijoje žmonėms  garantuojančių teisų ir laisvių.

Nuo Nepriklausomybės karo metų toliau visame krašte tebeveikė karo padėtis, dėl ko viešpačiais buvo tapę karo komendantai ir viršaičiai. Veikė ir griežta cenzūra. Pavyzdžiui, 1923 m. lapkričio mėnesį cenzūros ir Kauno karo komendanto mjr. V. Braziulevičiaus nurodymu, į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą dviem mėnesiams buvo uždarytas  buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona už tai, kad  savo redaguojamame „Vairo“ žurnale paskelbė prof. A.Voldemaro straipsnį , kritikuojantį tuometinę valdžią, jos pataikavimą lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms, mažai kovojančią dėl amžinosios lietuvių sostinės Vilniaus ir jo krašto išvadavimo nuo okupantų lenkų.

Dėl tokios valdžios neteisybės lapkričio 14 d. Kauno Valstybės teatre,  S.Kymantaitės – Čiurlionienės spektaklio  „Aušros sūnus“ metu, staiga parteryje atsitojo  žinomas veikėjas, rašytojas, kunigas J. Tumas – Vaižgantas ir kreipėsi į  ložėje sėdintį Respublikos Prezidentą A.Stulginskį: “Čia mes žiūrime „Aušros sūnus“. O kalėjime sėdi pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Mes prašome čia esantį poną Respublikos Prezidentą pasirūpinti paleisti mūsų buvusįjį Prezidentą“.

Prezidentą A.Stulginskį tai, matyt, įžeidė, ir jis ir dar kai kurie Vyriausybės nariai pakilo ir išėjo iš teatro. Prie J. Vaižganto mėgino prieiti  policininkas, ketindamas   jį areštuotų, bet žiūrovai pakilo ir neprileido. O po spektaklio rašytoją į namus palydėjo būrys civiliai persirengusių karininkų, kad policija nesuimtų pakely. Netrukus A.Smetona, sumokėjus 2000 Lt baudą, buvo paleistas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo.

„Šimtas dvylika karalių“

Juo labiau stiprėjo Lietuva, juo dažniau girdėjosi pasakymai, kad, girdi,  „ne dėl tokios Lietuvos kovojom“, ne tokią ją įsivaizdavome. Ir iš dalies jie buvo teisūs, nes visa demokratija, apie kurią tiek daug buvo svajota lenkų, rusų engimo metais, pasireiškė daugiausia tik teise dalyvauti partijų rinkimuose į vietos tarybas ar Seimą. Bet  išrinktieji, atrodė,  rūpinasi tik savo ar savo partijos, o ne savo rinkėjų,ne  valstybės reikalais.  Daugelis „išrinktųjų“  svarbiausia siekė apginti jei ne savo, tai savo partijos pozicijas, laikydamai tai ir savo garbės reikalu. Beje, tai buvo būdinga jau ir Steigiamajam Seimui. Apie to Seimo narius žinomas lietuvių tautos veikėjas Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas  straipsnyje „Šimtas dvylika karalių“ (tiek buvo  to Seimo narių), rašė: „Steigiamojo Seimo narių kalbose tiek daug arogancijos, demagogijos , savo pareigų svarbos supratimo ir daugelis jaučiasi   tokiais išdidžiais, galingais, tikrais Lietuvos valdovais“.

Bet jei pirmuose dvejuose seimuose,  daugumą turint krikščionių demokratų blokui, nepaisant  ilgiausių ginčų dėl menkiausių dalykų, vis dėl to buvo priimta daug svarbių valstybei įstatymų ir nutarimų, tai Trečiajame Seime, išrinktame 1926m. birželyje, kai nė viena partija nebeturėjo daugumos, bet kokį sprendimą buvo įmanoma priimti tik  po ilgų derybų.  (Seime iš 85 vietų krikščionys demokratai turėjo – 30, valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, tautininkai – 3, ūkininkų partija – 2, žydai – 3, lenkai – 4, vokiečiai – 1, Klaipėdos kraštas – 5). Pavyzdžiui, tik susitarus valstiečiams liaudininkams su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais, 1926 m. birželio 8 d. Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas dr. Kazys Grinius – vienas iškiliausių lietuvių tautos veikėjų.

Sudaryti naują Vyriausybę jis pavedė savo bendrapartiečiui – liaudininkui advokatui Mykolui Šleževičiui, buvusiam Antrosios Vyriausybės vadovui, nepriklausomos Lietuvos gynybos (1919 – 1920 m.) nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų organizatoriui ir vadovui. (1919m. pabaigoje, karo su įsiveržusia Sovietų Rusijos Raudonąja armija ir lenkais metu, besiformuojančios Lietuvos kariuomenės kariai jam siūlė prisiimti diktatoriaus pareigas. Jis  atsisakė, nors faktiškai kurį laiką tokiu ir buvo, nes ir Lietuvos Valstybės Tarybai buvo apribota teisė kištis į eilinių gynybos organizavimo klausimų sprendimą. Jo pastangomis visas kraštas buvo pakeltas į kovą prieš rusų, lenkų agresorius,  sudarytos sąlygos nuo jų apsiginti ir daug kur juos įveikti).

Nepaisant Prezidento ir Premjero neabejotino patriotizmo, noro tarnauti savo Tautai ir Nepriklausomybei, Trečiajame Seime daugeliu klausimų dėl reikalingų „balsų daugumos“ sprendžiamas žodis ėmė priklausyti kairiųjų, tautinių mažumų atstovams. Pataikaujant jiems, per pora mėnesių Lietuvoje buvo įkurtos net 75 lenkų mokyklos, nors lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte buvo baigiama uždaryti beveik visas lietuviškas mokyklas, buvo draudžiama ir persekiojama visa, kas lietuviška.

Nors krašte veikė daugybė lenkų, bolševikų agentų, – buvo panaikinta spaudos cenzūra, iš kalėjimų paleisti nusikaltusieji Lietuvai, komunistai, panaikintas karo stovis, imta mažinti kariuomenę, rengti planus paleisti Lietuvos šaulių sąjungą, o vietoje jos apginkluoti komunistų kontroliuojamas profesines sąjungas ir t.t.  Visa tai negalėjo nejaudinti Lietuvos patriotų, nekelti abejonių dėl savo valdžios – ar, susidarius tinkamoms  sąlygoms, ji nenubalsuos ir dėl nepriklausomos Lietuvos prijungimo prie Lenkijos ar SSRS?

Agresijų ir sąmokslų dienomis

Nerimą didino ir tai, kad Lenkijoje, organizavęs ginkluotą sąmokslą (1926 05 12- 15) , įveikęs  ginkluotą pasipriešinimą (žuvo apie 1500 karininkų), diktatoriumi pasiskelbė  Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupantas J.Pilsudskis. Ką gali dar sumanyti tas, nors ir  kilęs iš Lietuvos, išgama, siekdamas pasmaugti  ir visą nepriklausomą Lietuvą, paversti ją Lenkijos provincija (buvusios Lenkijos iki padalinimų pretekstu). Juk jis tai padaryti jau buvo mėginęs 1919 m. rugpjūtyje, kai Lietuvos savanoriai kovojo mirtinas kovas su raudonarmiečiais, bermontininkais ir lenkų agresoriais;  Lenkijos diktatorius tomis sunkiausiomis Lietuvai dienomis Kaune ir kitose vietose organizavo ginkluotą sąmokslą (POW), siekiant sunaikinti teisėtą nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė,  sudaryti  savąją, kuri ir paprašytų jo, J.Pilsudskio, ir Lenkijos seimo, prisijungti Lietuvą, kad ji taptų neatskiriama Lenkijos dalimi.

Konstituciją – saviems interesams

Tai, kad Nepriklausomybės ir jos kūrėjos lietuvių Tautos likimą galėjo nuspręsti saujelė „tautinių mažumų“ ar kitų „susiblokavusių saujelė“, tam sudarė galimybes ir daug jaunosios Lietuvos teisinių aktų, o ypač  ir šiandieną „demokratiškiausia“ vadinama 1922m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo patvirtinta Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Kas vyko  III Seime,  faktiškai vyko nepažeidžiant tos Konstitucijos. Tik ta Konstitucija vadovaujantis buvo panaikintas karo stovis, cenzūra, suteikta laisvė  demonstracijoms ir t.t. Bet tomis laisvėmis pirmiausia stengėsi pasinaudoti nepriklausomai Lietuvai priešingos jėgos, kad , kaip minėta, Lietuva taptų sovietinė ar Lenkijos provincija. 1926 m. rugpjūčio mėnesio komunistų „Tiesos“ laikraščio Nr.51 nurodoma, kad komunistams ir „visai darbo liaudžiai reikia veikti dar energingiau, aktyviau, ypač kariuomenėje, o taip pat valstybinėse įstaigose, įmonėse, kad jos būtų  išvalytos nuo klerikalinių fašistinių elementų ir kad darbininkai ir valstiečiai visur paimtų valdžią į savo rankas“. 

Svetimi savoje valstybėje 

Steigiamajame Seime Konstitucijos kūrėjai į nepriklausomybę išsikovojusią Lietuvą žiūrėjo kaip vieningą, trokštančią tik laisvės, demokratijos, nepriklausomybės; valstybės suverenu jie pavadino „Lietuvos tautą“; iš esmės visos tautinės mažumos, gyvenusios Lietuvos teritorijoje, nepaisant, kad, pavyzdžiui,  lenkai, sulenkintoji katalikų bažnyčią, jos  hierarchai  visą  laiką ir visomis progomis kovojo prieš lietuvių tautą ir jos siekį turėti savo Nepriklausomą valstybę. Lietuvius jie remdavo tiek, kiek šie pasisakydavo už bendros su Lenkija valstybės  kūrimą.

Lenkai buvo atsisakę dalyvauti ir 1917 m. rugsėjo mėn.  išrinktos Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) veikloje, būti jos naraiais. Lenkų mažuma visą laiką, net sunkiausiais Lietuvai laikais, laikėsi tik kaip Lenkijos valstybės atstovai Lietuvoje, o ne kaip bendros valstybės su lietuviais kūrėjai ir jos gynėjai. Iš pradžių panašiai elgėsi ir žydai, bet nuo 1919m. vidurio, pamatę, kad lietuviai gal ir tikrai apgins savo kuriamą valstybę, pajutę ir lenkų priešiškumą jiems, ėmė remti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, nes vylėsi, kad ji taps bendra lietuvių – žydų respublika.

Kai nuo 1920 m.  ir lietuviai sparčiai ėmė steigti parduotuves, bankus, įvairias įmones, iki tol žydai beveik visose tose srityse buvę  monopolininkai, labai sunerimo ir visais varpais ėmė skambinti, esą  lietuviai ėmė varžyti jų veiklą, persekioti, puola juos vien todėl, kad jie žydai  Tokio pobūdžio žydų – bankininkų, pramoninkų, prekybininkų – skundų gausu net JAV Kongreso archyve; jie įsivaizdavo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje tik savo rankose išlaikys visą prekybą, finansus ir kt. Ir kai su jais ėmė konkuruoti lietuvių įsteigtos įmonės, žydams atrodė,  kad pažeidžiamos jų teisės, kad tai –  antisemitizmas.

Daugumos bejėgiškumas

Bet koks žingsnelis dėl įgyvendinimo, kad lietuvių kalba taptų tikrai valstybine ir visiems privaloma, kad būtų tautinė švietimo sistema ir pan., seimuose susilaukdavo griežčiausio tautinių mažumų ir jomis besiremiančių kairiųjų pasipriešinimo. Dėl to ir patys seimai pradėti vadinti demokratiniais, ne tiek atstovavę juos išrinkusią lietuvių tautą, kiek „daugumą“ suburti sugebančiųjų naudai. Letuvių Tauta – Valstybės kūrėja –  po rinkimų lyg ir nebeturėjo jokio sprendžiamojo žodžio; viskas priklausė išrinktiesiems ir jų partijoms. Nuo „daugumos“ užgaidų priklausė ir Prezidentas, kurį taip pat rinko ir galėjo atleisti ta pati Seimo „dauguma“.

Taip buvo parašyta ir Valstybės Konstitucijoje. Kadangi pagal jos 14 straipsnį Prezidentas tvirtino ir Vyriausybę, tai faktiškai Seimas ir tebuvo vieninteliu aukščiausiu valdymo organu Lietuvoje – ir įstatymų leidimo, ir vykdymo. Tad, kaip sakyta, lenkams, žydams ar komunistams ir buvo visos galimybės „teisėtai“ pasukti valstybės valdymą norima kryptimi.

Beje, visai kitaip buvo Nepriklausomybės karų metais. 1919 m. balandyje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintoje Laikinojoje nepriklausomoje Lietuvos Konstitucijoje griežtai buvo atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, kurią sudarė atskirai renkami: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Sprendžiamas balsas visais klausimais priklausė Prezidentui. Pirmuoju juo buvo išrinktas Antanas Smetona. Tik sukūrus tokią tvirtą centralizuotą valdžią buvo įmanoma operatyviai spręsti karo metų klausimus ir bent dalinai  apginti Lietuvą nuo lenkų, rusų ir kitų agresorių.

Trečiajame Seime nė vienai partijai  neturint daugumos, pačiam Valstybės Prezidentui bei Ministrui Pirmininkui priklausant nuo susiburiančios daugumos siekių, ką nors reikšmingesnio nuveikti  buvo sunku. Apie tai savo prisiminimuose advokatas R. Skipitis rašo: „Nesunku suprasti, kad, kaip ir Respublikos Prezidentas K.Grinius buvo išgyvenęs didelę savo amžiaus dalį rusų priespaudoje ir daug kovojęs dėl tos priespaudos panaikinimo, buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvės ilgesys buvo K.Grinių atitraukęs nuo realaus  tų laisvių vertinimo ir taikymo.

Atrodo, lyg K.Griniui neateidavo į galvą mintis, kad tam tikromis aplinkybėmis per didelės laisvės gali nuvesti į tų laisvių suvaržymą ir net vergiją“ (R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 304 p.). Ir toliau apie Vyriausybę R. Skipitis  rašo:“ Jie visi buvo geri žmonės ir nuoširdūs Lietuvos patriotai, bet, kad jie būtų buvę politikai, praktiški ministerijų vadovai, to negalėčiau teigti. Mykolas Šleževičius gilus patriotas, didelių gabumų vyras, 1919 metais taip sėkmingai pašaukęs pirmuosius savanorius Lietuvai ginti, bet dabar pasiėmė net tris portfelius, negalėjo visa gerai aprėpti. Valstybės vairą jis per silpnai laikė savo rankose…“

Viltis – „tvirta ranka“     

Ginčai Seime, neramumai, keliami kairiųjų jėgų, gandai, skleidžiami ypač katalikiškųjų organizacijų, krikščionių demokratų (pergyvenančių, kad neteko daugumos Trečiame Seime),  kad Lietuvą gali prisijungti Lenkija ar valdžia gali atitekti  bolševikams, daug ką vertė  pritarti sklindančiam tarsi vieninteliam sprendimui, kad visa valdžia turi būti perduota buvusiam Prezidentui Antanui Smetonai, sugebėjusiam suburti Tautą pačiais sunkiausiais laikais.

Viliojančiomis buvo ir žinios iš Italijos, kurioje nuo 1922m. ėmė valdyti     fašistų sąjūdžio vadas B. Musolinis. Priešingai nuo socialistų, socialdemokratų, komunistų, skelbiančių klasių kovą, kurstančių darbininkų neapykantą darbdaviams,  fašistai skelbė  tautos vienybės, socialinio solidarumo nuostatas,  korporatyvinius  principus, garantuojančius darbininkų ir darbdavių institucijų bendravimą, kad neliktų priežasčių jokiam klasiniam antagonizmui.

Nors gamybos priemonės, įmonės ir buvo paliktos privatiems savininkams, bet visur buvo įvesta griežta valstybės kontrolė, ypač paskirstant gautą ar turimą kapitalą,  gamybos priemonių panaudojimą  ir t.t. Valstybė ėmė rūpintis bedarbių ir mažaturčių aprūpinimu butais, masiškai jiems ėmė statyti gyvenamų namų rajonus ir šiandieną dar Romoje ir kitose miestuose vadinamas „Musolinkomis“. Krašte buvo uždrausta kitų, ne fašistinių partijų veikla.

Fašistinio sąjūdžio idėjos sklido po pasaulį ir beveik visur jos rasdavo pritarėjų, nes visur  jaustas nusivylimas paralmentizmu. 1926m. gegužės mėnesį Lenkijoje maršalas J.Pilsudskis, Rytų Lietuvos okupacijos organizatorius ir vykdytojas, su grupe karininkų išvaikė valdžią (per susirėmimus su valdžios gynėjais žuvo apie 1500 karininkų) ir pasiskelbė Lenkijos diktatoriumi. Tai sukėlė didelį nerimą Lietuvoje, nes daug kam atrodė, kad esama Lietuvos valdžia nesugebėtų organizuoti pasipriešinimo naujai J. Pilsudskio invazijai  į Lietuvą.  Visa tai irgi skatino mintis apie tvirtos valdžios Lietuvoje būtinumą.

Tautiškumas – ne fašizmas

Apie tvirtos valdžios būtinumą, tautinės Lietuvos kūrimą vis dažniau opozicija ėmė  kalbėti ir Seimo posėdžiuose. Ypač po to, kai kairiųjų valdžia  1926 m. liepos 21 d. išvaikė  studentų patriotų demonstraciją, nukreiptą prieš Seimo kairiuosius, lenkus ir komunistus. Svarstant tą įvykį Seime, daugelis kairiųjų vadino tą studentų demonstraciją fašistine. Gindamas studentus, kun. M. Krupavičius kalbėjo: „Fašizmas pats savyje (turint minty Italijos fašistinį sąjūdį – A.L.) yra sveikas tautinis judėjimas – tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerensčizną, vedančius valstybes prie pražūties. Bet aš skiriu fašizmą  nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį suspratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš ir fašistas. Ir visi mes tautininkai lietuviai esame fašistai“. Ir toliau kun. M. Krupavičius teigė: „Socialdemokratija yra ne kas kitas kap bolševikų avangardas. Kur socialistai paima valdžią, jie visur nutiesia bolševikams kelius (…).  Mūsų socialdemokratai ne kartą yra aiškiai  išreiškę ir savo požiūrį į mūsų savanorius – jie vadino juos baltagvardiečiais (….). Jie neturi tautiškos linijos savo politikoje (…)“. (Margutis. 1957m sausio 13, 4p.).

Labai kairiųjų valdžią savo kalbose Seime pliekdavo Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas. Tos pačios dienos posėdyje jis sakė: „…Lietuvoje lietuvių teisės komisaro kazokiškomis kanopomis mindomos, gi žydams, lenkams ir bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai. Iš biudžeto ūkininkams skiriami grašiai, o bedarbiams ir visokiems tinginiams milijonai. Įsileidžiamas komunistinis kirminas griaužti sveiką tautos kūną, o tikri Tėvynės gynėjai neranda darbo, turi badauti ir skursti. (…). Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis laisvėje kapojami, arklių kanopimis mindomi, tuo tarpu komunistams duodama pilna laisvė. Ar ilgai lietuvis kentės ir duosis iš širdies išplėšti visų brangiausią jo kalbą, laisvę, tikėjimą. (…).“ (AMASm, -321p.).

A.Smetona prieš nacionalsocializmą

Nors daug  Seimo opozicijos narių savo kalbose pavyzdžiu nurodydavo Italiją, kaip reikėtų tvarkytis ir Lietuvoje, bet nė karto apie itališkąjį fašizmą, kaip vėliau ir Vokietijoje įsigalintį nacionalsocializmą  pavyzdžiu nenurodė  Trečiojo Semo  narys Antanas Smetona. Tik apie Vokietijoje įsigalintį nacionalsocializmą  jis  tada rašė : „Nacionalsocializmas skelbia fantastišką rasės teoriją (…). Vokiečiai esą kaip ir Dievo parinktoji tauta, kuriai turinti būti pirma vieta žemėje (…). Vokiečių reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistinos (….). Ne teisė, o jėga  turėsianti galiausiai spręsti Vokietijos santykį su silpnaisiais (…).  Nacionalizmas remiasi rasizmu. Jiems nerūpi kitataučiai, tik jų žemės ir turtai.“ (Lietuvos Respublikos prezidentai. Sud. A,Liekis, V. 1995. 104p.).

Tas pasakymas atspindi didelį A. Smetonos įžvalgumą, kai dar fašizmas ir Vokietijoje  neturėjo valdžios ir tik taikėsi į ją. O 1926 m gruodžio 9 d. A.Smetona „Lietuvos“ numeryje savo straipsnyje „Fašizmo krizė Italijoje“ sukritikavo ir itališkąjį fašizmą, sulygindamas jį su komunizmu Rusijoje, pranašaudamas neišvengiamą jo galą.

„Trečiasis kelias“

A.Smetona pasisakė už trečiąjį kelią, lietuvišką. Jis rašė: „ Iš Italijos galima daug ko pasimokyti, bet ja sekti negalima (…). Italai turi savo marmuro, vokiečiai savo geležies, o mes savo molio (…). Bet iš visų medžiagų galima statyti Tautos rūmus, tik jų stilius turi būti tautiškas, lietuviškas“.Ir apie tautininkų sąjungą jis sakė, kad ji gali būti tik valdžios atrama. Faktiškai jis niekada nebuvo ir tautininkų partijos nariu, tik jos ideologas, o vėliau Garbės pirmininkas, Vadas.

Prof. M.Biržiška prisimena, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jaunasis A.Smetona sugebėjo „apie save spiesti žmones, paveikti visus savo autoritetu  (…).“ Ir daugkas kalbėjo, jeigu Prezidentu vėl būtų A.Smetona, tos betvarkės nebūtų. Ypač daug ko vylėsi iš A.Smetonos kariškiai. Tad jų pasitarimuose dažniausiai būsimu prezidentu tik A.Smetoną minėdavo. Ypač pakeisti valdžią skatino krikščionys demokratija, neturėdami vilties, kad ir naujuose rinkimuose jie gali laimėti Seime daugumą. Bet vylėsi, kad, prisidengdami tautininkais, visos tautos autoritetu Antanu Smetona, jie laimėję daugumą balsų, taps vėl valdančiaisiais.

Apie galimą perversmą Prezidentą K.Grinių dar  gruodžio pradžioje vizito metu informavo A.Smetona, gen. J.Bulota ir kiti. Jie siūlė  Prezidentui keisti šalies valdymo politiką.

Netikint demokratiniais metodais

Iš kai kurių Lietuvos saugumo departamento archyvinių dokumentų matyti, kad 1926m. spalio 16 d. „Ryto“ laikraščio redakcijoje buvo aptarti perversmo planai. Pasitarime dalyvavo kun. M.Krupavičius, plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, antrojo pėstininkų plk.  J. Petruitis ir kiti .(AMNSm.- 321 p.) 

Apie to laiko Seimą ir lietuvių karių nuotaikas būsimasis  Atlanto nugalėtojas Steponas Darius rašė: „liaudininkai buvo nuolaidūs. O socialdemokratai buvo veiklūs ir siekė nuslopinti Lietuvoje tautiškumą; tautiškam lietuvių jaunimui dingus, žūtų ir sunkiai iškovotoji mūsų nepriklausomybė (..).Ministeris Požela pasirūpino, kad lapkričio 21 d. tautiškai nusistatęs jaunimas,studentai tautininkai ir ateitininkai būtų daužomi nagaikomis, šautuvų buožėmis ir kardais vien už tai, kad jie norėjo protestuoti prieš Lietuvos bolševikinimą ir lenkinimą. Kariuomenė pradėta mažinti, ja nepasitkėta. Kėsintasi panaikinti Šaulių sąjungą. Pradėta steigti bolševikų vedamos profesinės sąjungos, kurios pradėjo daryti rikiuotės pratimus au ginklais (Radvilišky ir `Kaune) (…).

Visa tai suglaudus, man paaiškėjo ir kiekvienam lietuviui turėjo būti aišku, kad Tėvynei rengiamas galas, o jos gynėjams 1918 – 1920 metų savanorians skerdynės tokios, kokios įvyko Rusijoj. Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, ir į šimtus kitų faktų faktelių, kariai negalėjo to pakęsti.

Vyr.ltn. Pyragius atėjo pas mane ir užklausė mano nuomonės apie reikalą nuversti valdžią, kuri nereiškia jų rinkusiųjų valios. Aš jam atsakiau: „Jonai, čia svarbus dalykas, reika rimtai apsvarstyti. Aš iš principo esu nusistatęs prieš bet kokius perversmus, nes jie gali įeiti madon Lietuvoje taip, kaip Meksikoje. O tada tai būtų pražūtis mūsų valstybei, o gal ir tautai. Be to, įspėju jus: nesiduokit partijoms apmulkinti, nes tada pasiaukojimas kilniai idėjai ir rizikavimas savo ir daugelio kitų Lietuvos sūnų gyvybėmis nueitų niekais“.(Lietuvių tauta. T.4.V.1998. 309).

Jonas Pyragius, Lietuvos karo aviacijos majoras, apie pasirengimą gruodžio 17 dienos perversmą savo prisiminimuose rašo:“ Pirmi pasitarimai perversmo temomis įvyko kun. Krupavičiaus bute. Iš kariuomenės juose dalyvavo plk.ltn. Petruitis, aviacijos ltn. Mačiuika. Krikščionių vadai suprato, kad jiems, vadinantiems save demokratais, netinka vartoti jėgą prieš kitus demokratus, todėl jie iškišo priekin tautininkus, kurie tada dar vadinosi pažangiečiais ir nesižavėjo demokratijos palaima. Ši grupelė turėjo Seime vos tris atstovus ir atrodė krikščionims mažiausiai konkuruojantys (…).“

Vienintelis pasirinkimas  – tautinė Lietuva

Jei didelė piliečių dalis nepalankai galvojo apie Trečiojo seimo vyriausybę, tai dar didesnis nuošimtis karininkų buvo nepatenkinti tos vyriausybės valdymu. Nemažas karininkų būrys vis dar gerai prisiminė Antaną Smetoną kaip gabiausią mūsų politiką, ir jie manė, kad būtų geriausia, jei Trečiojo Seimo Prezidentu būtų jis išrinktas, o Prezidentas  dr. K.Grinius ir  ministrai būtų nušalinti. Dar didesnis karininkų būrys  buvo krikščionių demokratų bloko. Jie taip pat buvo griežtai nusistatę prieš kairiųjų vyriausybę.

Jie taip pat buvo nusistatę versti kairiųjų vyriausybę revoliuciniu būdu, bet dėl to abejojo jų politinė vadovybė. Trečioji karininkų grupė buvo A.Voldemaro šalininkai. Ši grupė buvo mažiausia, bet aršiausia ir reikalavo skubiausiai revoliuciniu būdu nuversti kairiųjų Vyriausybę ir A.Smetoną pakviesti būti Respublikos Prezidentu ar Tautos vadu. Tam   nutarimui pritarė ir krikščionių demokratų bloko vadovybė, bet su sąlyga, kad A.Smetona Seime duotų priesaiką, jog  laikysis esamos demokratinės Konstitucijos.

Rugsėjo 20 d. po bendrų pasitarimų tarp krikščionių demokratų  ir tautininkų buvo sudarytas penkių  karininkų komitetas perversmui organizuoti, į kurį įėjo: vyr. ltn. A. Mačiuika, gen. K. Ladyga, antrojo pėstininkų pulko vadas plk. J. Petruitis, bet generolus  V. Grigaliūną – Glovackį ir P. Plechavičių valdžia buvo areštavimusi  ir jie sėdėjo  daboklėse. Pagal kai kuriuos kitus šaltinus tame susirinkime dalyvavo ir A.Smetona, A. Voldemaras ir kai kurie kiti veikėjai.

Perversmą remti pažadėjo karo aviacijos, šarvuočių, husarų daliniai, taip pat studentai ateitininkai ir neolituanai; buvo nutarta vietoje Prezidento K. Griniaus iškelti pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną, o vietoje Premjero M.Sleževičiaus – pirmąjį Ministrą Pirmininką A.Voldemarą. Abu jie  perversmininkų komitetui pasižadėjo įvesti Valstybėje „tvarką“ ir kurti tautinę Lietuvą. Nutarta valdžią  pakeisti prieš Prezidento dr. K.Griniaus 60 – mečio jubiliejų, kai  ta proga į Kauną sveikinti Prezidento suvažiuos visų kariuomenės dalinių vadai, savivaldybių ir kitų institucijų atstovai. 

Apie rengiamą perversmą  Prezidentą K. Grinių ir Premjerą informavo, kaip minėta, ne tik kai kurie perversmo organizatoriai, bet ir užsienio ambasados, turėjusios savo gausų šnipų tinklą. Pavyzdžiui,  gruodžio 16 dieną apie 11 val. vakaro premjerui M.Sleževičiui paskambino SSRS ambasadorius Aleksandrovskis ir  pranešė, kad naktį kariškiai  paims valdžią į savo rankas. Bet M. Sleževičius pasakęs, kad tai tik gandai, opozicijos spaudimas, kad būtų priimti jos įstatymų projektai,  ir  nuėjęs ilsėtis, kad sukauptų jėgų rytdienos savo jubiliejaus iškilmėms.(J. Švoba. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. (V.1990. 188p.).

Nuo 1926m. gruodžio 16 d. vakaro perversmininkai pradėjo vykdyti savo sumanymą – pakeisti valdžią. Jų atstovai važinėjo po kariuomenės dalis, duodami paskutinius nurodymus. Gruodžio 17d.  2 val. ryto, antrojo pėstininkų  pulko vadas J. Petruitis, aliarmu  pakėlęs karius, paskelbė, kad bolševikai rengia perversmą ir ginklu  reikia jiems pasipriešinti, ir nuvedė karius prie Prezidentūros, Seimo rūmų ir jus apsupo. Greitai prie jų prisidėjo husarų pulkas, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, talkinami studentų ateitininkų ir neolituanų. Perversmininkai iš daboklės paleido  gen. štabo majorą Povilą Plechavičių, iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo – ats. plk. Vincą Grigaliūną – Glovackį. Buvo užimta Krašto apsaugos ministerija, kartu ir Vyriausiasis kariuomenės štabas. Majoras P Plechavičius paskelbtas vyriausiuoju kariuomenės vadu ir laikinuoju Lietuvos diktatoriumi, Kauno miesto ir apskrities karo komendantu –  plk. V.Grigaliūnas – Glovackis,  plk. J.Petruitis – Kauno įgulos viršininku. Gatvių sankryžose ir ant kelių į Kauną stovėjo šarvuočiai ir tankai.

Sprendimo įgyvendinimas

Tuo metu Seime „tautos atstovai“, dar nieko nenutuokdami, diskutavo apie 1927 m. valstybės  biudžetą, kai jų posėdį nutraukė įsiveržusi grupė  karininkų, vadovaujamų  aviacijos vyr. ltn. A. Mačiuikos, kuris įsakė Seimo nariams skubiai išsiskirstyti; atstovai, pamatę už langų stovinčius šarvuočius ir ginkluotus karius, pakluso. Seimo Pirmininkas dr. J.Staugaitis ir vicepirmininkas S.Kairys karininkų buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame kariuomenės štabe. (Karys (JAV). 1962. Nr.10, 291 p.). Beveik visi Vyriausybės narai irgi buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame štabe. Prezidentas K.Grinius paliktas Prezidentūroje, bet atjungti visi telefonai ir pastatyta sargyba.

Perversmas įvyko be šūvio. Tik Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas plk. ltn. K.Škirpa mėgino organizuoti pasipriešinimą perversmininkams, bet pramiegojo, kai atsikėlė, jau  didžioji kariuomenės dalis buvo išvesta ir perversmininkų kontroliuojama. Visas perversmas truko apie pusantros valandos. Auštant gruodžio 17 d. rytui Kaune visur buvo ramu, tik gatvėse  neįprastai  daug patruliuojančių ginkluotų karių.  Ant stulpų ir namų sienų daug kreipimūsi „Į visuomenę“: „Lietuvos kariuomenė, kuri guldė galvas už brangią Lietuvą ir dabar yra pasiryžusi lieti kraują už jos nepriklausomybę , pamačiusi, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė paimti laikinai šalies valdymą į savo rankas, kad greičiausiai atiduotų tą valdžią į rankas tikrų Lietuvos sūnų. Visoje šalyje skelbiamas karo  stovis. Visiems įsakome eiti savo pareigas: kas neis savo pareigų, bus atiduotas karo lauko teismui.

Laiknoji karo valdžia“   

(1926 – 1929 m. Gruodžio 17 diena. K. 1929. 11 p.)

Gruodžio 17 d. apie 5 val. ryto, į Vyriausiąjį kariuomenės štabą susirinko visi divizijų ir pulkų vadai, karinių tarnybų viršininkai, kurie buvo suvažiavę į Prezidento K.Griniaus gimtadienio minėjimą. Jiems buvo paaiškinta apie valdžios pakeitimą ir įsakyta visiems grįžti į savo tarnybos vietas ir toliau eiti savo pareigas. Buvo paaiškinta, kad Prezidento postą užims Antanas Smetona.  Tai visus nuramino, nes A.Smetonos, kaip Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo. pirmojo Respublikos Prezidento, autoritetas buvo labai aukštas ir kariuomenėje, ir visuomenėje.

           Apie 6 val. ryto mjr. P. Plechavičius įteikė A.Smetonai tokį kreipimąsi:

          „Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!

          Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi.

          Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos laisvę.

          Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai.

          Prasidedant jau atviram  bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą.

          Bet mes negalm įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų.

          Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Lietuvos priešaky.

          Todėl  tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai  prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės    sunkios padėties

Iš savo pusės vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, kilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti.

Gener. Štabo majoras

P.Plechavičius

1926m. gruodžio 17 d.., Kaunas“

          A.Smetona tą pačią naktį perdavė P.Plechavičiui tokį atsakymą:

          „Lietuvos Karžygiai!

          Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą.

          Pavojus, kurį Jūs nurodote, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama.

          Lietuva  atsidūrė kryžkely, kuris buvo visai Tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei. 

          Susipažinęs su įvykiais kreipiausi į Respublikos Prezidentą dr. Grinių, nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties.

          Bet su dideliu skausmu turiu pasakyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo.

           Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos Valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausi jos gyvenimo metu.

          Todėl pildydamas šią pareigą pasryžau primti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs

VALSTYBĖS VADO

Pareigas, eitinas tol, kol pati Tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.

Sunkių bendrų su Tavim – Lietuvos Kariuomenė 1918 – 1920 m. kovų atminimas duoda man gilaus įsitikinimo, kad Jūsų pasišventimas Tėvynės Motinos gerovei liko tas pats ir Jūsų pažadas padės įveikti visas Lietuvos priešų žabangas.

1926m.gruodžio 17. Kaunas                                                       A.Smetonas”

(T.p. 14, 15 p.)

Po ilgų perversmininkų derybų Prezidentas K.Grinius tos pačios gruodžio 17d. pavakary sutiko padaryti valdžios pakeitimą „pagal Konstituciją“: jis atstatydino  premjerą M. Sleževičių ir nauju Ministru Pirmininku patvirtino pof. A. Voldemarą su sąlyga, kad jis pasižadės išsaugoti Lietuvos Konstituciją. A.Voldemaras pasižadėjo:

„Aukštai Gerbiamas pone Respublikos Prezidente! Paklaustas Tamstos, ar galima įvesti į konstitucinę tvarką susidėjusią padėtį, iš kurios išėjo mano kabinetas, aš turiu garbę užtikrinti, kad visos bus padėtos pastangos tiek mano, tiek viso kabineto, kad tai įvyktų ko greičiausiai. Pamatinis mano uždavinys, besiimant sudaryti kabinetą suaidėjusiomis sąlygomis, buvo įvesti Lietuvoje teisėtą konstitucinę tvarką. Giliausiu mano įsitikinimu, Lietuvai gresia mirtinas pavojus, jeigu greitu laiku nesusidarys teisėtos konstitucinės padėties. Jei man nepasisektų tai padaryti, aš iš pat pradžios rezervavau sau teisę pasišalini ir nuimti nuo savęs visą atsakomybę už tai, kas įvyks.

Aukštai gerbiąs prof. A.Voldemaras

Ministras Pirmininkas“

(R.Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 428 p).

Respublikos Prezidentas, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 47 straipsniu, patvirtino prof . Augustiną Voldemarą ir jo sudarytąją XIV Lietuvos Vyriausybę. Naująją Vyriausybę patvirtino ir „Valstybės vadas“ A. Smetona, nors tokios pareigybės nebuvo numatyta Valstybės teisiniuose aktuose.

Lietuva – lietuvių tautos valstybė

1926m. gruodžio 19d. įvyko nepaprastasis Seimo posėdis (jame iš 85 atstovo dalyvavo 43). Seimui pirmininkavo J.Staugaitis, kuris perskaitė Prezidento K.Griniaus atsistatydinimo iš pareigų pareiškimą, po to ir savo pareiškimą apie atsistatydinimą. Seimas išrinko naują Pirmininką – Krikščionį demokratą, buvusį Prezidentą Aleksandrą Stulginskį, o po to – ir Respublikos Prezidentą – Antaną Smetoną. Jis davė tokią priesaiką: „Aš, Antanas Smetona, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas  ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.“

Priesaiką priėmė arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas.

(Lietuvių tauta.V.1998. T.2. 313 p.)

Po priesaikos Seimas sugiedojo Tautos himną, o po to Seimo nariai, vienas kitą nustumdami, puolė sveikinti naująjį Prezidentą. Anot tos dienos „Ryto“ laikraščio „visi sveikino su džiaugsmo ašaromis akyse“. (T.p.)

Po  to Prezidentas A.Smetona susitiko su karininkija Vyriausiajame kariuomenės štabe. Čia  Prezidentas kalbėjo:

Kariai, Tėvynės gynėjai ! Pirmomis mūsų valstybės kūrimo dienose aš buvau drauge su Jumis. Kartu tada dirbome atgimstančios Tėvynės kūrybos darbą. 1919 – 1920 metų kovos dėl Lietuvos laisvės jungė mus visus viena idėja, vieni darbai. Nors ir per trumpą laiką, bet su pasiaukojimu ir pasiryžimu dirbdami padarėme daug. Lietuvos jaunų širdžių – karių pasiaukojimas vienam darbui užtikrina mūsų Tėvynės nepriklausomybę.

Štai dabar aš vėl su Jumis. Keletą metų aš buvau atsiskyręs nuo Jūsų, bet savo siela buvau drauge su Jumis, vienodai su Jumis jaučiau, vieną mintį turėjau.

Šiandien mes pradėjome rašyti naują Tėvynės istorijos lapą. Šiandien pradėjom naują gyvenimą (…). Man malonu matyti Tamstų patriotišką pasišventimą. Aš pasitikiu Jumis. Jūs pasitikėjote manimi. Dirbsime prisimindami 1919 – 1920 metus. Pasilikite toliau tokie ištikmi Tėvynei. Taip iš vieno dirbdami atvesime Tėvynę į geresnę ateitį. 

Valio kariuomenei!” 

Majoras P.Plechavičius kariomenės vardu atsakė:

Dėkui, Pone Prezidente, kad Tamsta tokiu sunkiu momentu prisiėmei nešti Tamstai pavestas pareigas. 

Valio Prezidentui!”  (T.p.)

Kaip rodo archyviniai dokumetai, formaliai aukščiausios valdžios pasikeitimas įvyko “konstitucijos rėmuose” – ir Prezidentas, ir Premjeras postus užėmė teisėtai pagal visus formalius reikalavimus. Ir nežinoma nė vieno atvejo, kad kas kur šalyje būtų protestavę ar reiškę kokį nepasitenkinimą. Žmonės džiaugėsi, kad “Smetonėlė sugrįžo” ir baigsis partinės pjautynės.

Tačiau Seime  ir toliau vyko ilgiausios diskusijos dėl menkiausio nieko ir pozicijai – krkščionims demokratams ir tautininkams, turintiems tik 35 atstovus (iš 85) buvo neįmanoma priimti sprendimų.  Balandžio 12 d. opozicija pateikė Premjerui A.Voldemarui interpeliaciją, kad be Seimo sutikimo  buvo suimtas jo atstovas J. Pajaujis. Per balsavimą  už A.Voldemaro atsistatydinimą pasisakė visa opozicija – 45 atstovai. Tuomet Prezidentas  A. Smetona, remdamosi Konstitucijos 52 straipsniu, pasirašė aktą  dėl  Seimo  paleidimo. Ta proga Przidentas kreipėsi į Tautą, paiškindamas kas ir dėl ko:

“Sūnūs ir dukros Lietuvos!

Pernai metų pabaigoje Lietuva buvo likusi be valdžios ir man tuomet buvo pavesta jos likimas. Kad nekiltų netvarkos, pasirūpinau tuojau suderinti gruodžio 17 d. įvykį su mūsų šalies pagrindiniais įstatymais . Pastačius  mane Prezidentu, kai dr. K.Grinius atsisakė iš jo vietos, naujas ministerių kabinetas ėmėsi darbo teisėtai nustatytomis sąlygomis, vadovaudamasis mano nurodymais (…).Tam, kad būtų pastovi ir stipri valdžia (…) reikia pakeisti Konstituciją ir Seimo rinkimų įstatymą  (… ). Stipri valdžia bus tuomet, kai Prezidentas bus renkamas ne Seimo partijų, o viso krašto, ir kai jis turės daugiau valios, nekap gali turėti einant esamąją Konstitucija (…). Kadangi senosios valdžios grįžimas būtų pražūtingas (o jo, rodos, norėjo minimoji Seimo dauguma), nenustumtų mūsų šalį dar pavojingesnin padėjiman, negu tas, kuris privedė prie gruodžio 17 d. pernai metų įvykio, tai man, stovinčiam Valstybės priešaky, nebeliko kitos išeities, kaip tik paleisti Seimą.(…). Valdžia yra šiandien susirūpinusi ne partiniais sumetimais, o geresniu mūsų tautos ir mūsų krašto likimu, dėl to ji siekiasi nuomonės ne partijų , o visų mūsų krašto gyventojų“ (AMASm, 176,177 p.).

Pirmoji tautinės Lietuvos Konstitucija

Iš dalies Prezidento A.Smetonos nuostatas ir Gruodžio 17 – osios perversmo organizatorių ir dalyvių viltis atspindėjo 1928 m. gegužės 15 d. Prezidento ir Vyriausybės paskelbta nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, kurioje, skirtingai nuo 1922 m. Konstitucijos, buvo visur pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės suverenas tik lietuvių tauta ir tik jai priklauso  visa „Valstybės valdžia“ ir, kad sostinė yra Vilnius. Buvo nurodyta (III skyrius 10 paragr.), kad „Niekas negali būti kartu  Lietuvos  ir kitos kurios valstybės pilietis“. Buvo  aiškiai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Tai Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

Tačiau vos ne visais svarbiausiais klausimais sprendžiamas žodis turėjo priklausyti Prezidentui, kurį jau turėjo rinkti ne Seimas, ne partijos, o „ypatingi Tautos atstovai septyneriems metams“.   Ir Prezidentui pagal naująją Konstituciją buvo suteikta teisė skirti ir atleisti ministrus, „visų laipsnių karininkus ir Respublikos valdininkus …“, taip pat paleisti Seimą. Beje, ir Seimo priimtieji įstatymai galėjo įgyti galios tik juos patvirtinus Prezidentui.

Naujoji Konstitucija, paskelbti nauji įstatymai dėl savivaldybių, „Ypatingųjų tautų rinkimo“, dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės stiprinimo, o kiek vėliau ir „Lietuvių tautos gynimo įstatymas  ir kai kurie kiti pirmą kartą istorijoje įteisino lietuvių Tautą kaip vienintelę valstybės šeimininkę.

Lietuvos kelias

Prezidentas A.Smetona visur  ypač pabrėždavo valstybės vaidmenį, nurodant , kad kiekvienas pilietis savo tikslus turi derinti su valstybės tikslais. Tas pats  sakyta ir dėl spaudos, susirinkimų  ir kitų laisvių, kuriomis pilietis naudodamasis turi žiūrėti, kad nebūtų veikiama „kenksminga Valstybei kryptimi“. Prezidentas nurodydavo, kad ir savininkai turi savo veiklą  derinti su Valstybės tikslais. Valstybė turėjo kontroliuoti ir rikiuoti  įmonių veiklą. Buvo nurodyta, kad valstybė privalo kontroliuoti ir švietimą, paskelbtas jis kaip ypač svarbi Tautai sritis, nes nuo to, kiek bus išugdytas tautiškas jaunimas, tokia  bus ir nepriklausomos Lietuvos ateitis. Be to, atsisakius partijų, jų dalyvavimo rinkimuose, jos nebeskaldė Tautos ir sudarė didesnes galimybes tikrai jos vienybei. 

Apskritai, nepaisant kai kurių klaidų, Gruodžio 17 – osios perversmas ir, kad jos organizatoriai ir dalyviai padėjo valdžion ateiti tikrai tautiškų nuostatų veikėjams nulėmė, kad Valstybė  pradėjo eiti A.Smetonos visą laiką propaguotu trečiuoju keliu –  ne fašistiniu, ne socialistiniu – komunistiniu, o pasinaudojus iš visų kas geriausia – savu, lietuvišku, tautiniu keliu. Tačiau „smetoninės Lietuvos“ tyrėjai iki šiol beveik netyrinėjo to „trečiojo  kelio“, kuriuo eidama Lietuva greitai tapo ne tik tikrai lietuvių Tautos valstybe, bet ir savo kultūra, ūkiu ėmė prilygti geriausioms Europos valstybėms. Bet svarbiausia, kad Lietuvis pasijuto savo krašto, savo valstybės šeimininkas, istorijos kūrėjas, o ne jos stebėtojas. Ar būtų visa tai pasiekta iki Gruodžio 17 – osios buvusioje seimokratinėje Lietuvoje?

Sunku  atsakyti, nes „kas būtų, jei būtų buvę“ – tai tik tušti svarstymai. Bet mes matome, kas buvo, kai valstybė ėmė valdyti tikri patriotai. Ir jų veikla ir tos veiklos rezultatai paneigia  kartotus kaltinimus, kad Gruodžio 17–oji karinio, fašistinio perversmo, demokratijos pasmaugimo diena ir pan. Tačiau visus tuos kaltinimus paneigia pačio to įvykio analizė ir tolimesnė Lietuvos valstybės ir lietuvių Tautos raida po jo. Ji patvirtina, kad Gruodžio 17 – ąją  mes, lietuviai, turėtume minėti, kaip tikrai Tautinės, Nepriklausomos Lietuvos raidos pradžią. Ir Gruodžio 17 – oji turėtų būti įrašyta į svarbiausiųjų mūsų Tautai ir Lietuvos Valstybei minėtinų dienų sąrašą.

Gruodžio 17 – oji – tai Tautinės Lietuvos valstybės kelio pradžia, kelio, kuriuo einat lietuvis tapo Lietuviu, tikru savo žemės ir Valstybės šeimininku. Bet ėjimą tuo keliu sutrukdė karai ir okupacijos, bet jo atkūrimas ir tęsimas tiesiant jį toliau atsižvelgiant į šiandienos Lietuvio ir Nepriklausomos Lietuvos stiprinimo poreikius – kiekvieno mūsų pareiga.

Nuotraukoje: Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.

2011.12.17


Prisijunkite prie diskusijos