Grynaveisliai kiemsargiai


Print

Žurnalistai – ketvirtoji valdžia: bla bla bla. Kokia jie valdžia, po galais? Jokia valdžia jiems ir nekvepia.

Žurnalistas yra šuva. Jo darbas loti ir kandžiotis. Jei neloja ir nekanda, vadinasi, kažkas jam ne taip. Serga mažutis, ne kitaip. Tai visuomenės kontrolė.

Jei šunys neloja – vedliai žino, kad viskas gerai. Jei ima skalyti kaip pasiutę – gerai pamąstyk, ar viskas gerai. Nes gal tikrai į griovį?

Aišku, galima ir neimti į plaučius. Vadelioti kaip vadeliojus. Bet taip gali nusmukti reitingai ir keleiviai pamatys pliką ką nereikia. Ir teletabių šalyje gali ateiti metas atsisveikinti.

Todėl šunų bijo. Ne kad įkas, o kad ims loti. Nes taip galima ir visus keleivius prižadinti. Ims dairytis nustebę pro langus, ir kas tada bus? Dar ims ir atims pultelį! Kur eisi, jei nieko daugiau nemoki?

Geras, nepasiutęs šuo kaip sutuoktinis – turi vienintelį šeimininką. Net jei tas ir ne karbonadais šeria. Nes šuo ištikimas ir mylintis padaras. Už skanesnį kąsnelį neišduoda. Gina savuosius iki mirties. Teisingi ir be reikalo nesikabins.

Žmonės tai ne visi. Yra tokių, kurie tik už kąsnelį. Tam, kuris skaniau duoda. Na, kaip cirke. Padaro ką nors labai panašiai kaip žmogus – ir atbėga skanėsto. Žiūri įsiteikiamai dresuotojui į akis. Ar dar gausiu, ar nemuš?

Tokie savųjų neturi. Tik laikinus šėrėjus, kurie dabar duoda. Kas pasikeis – ir jie pasikeis. Pamos kitas šeimininkas skanesniu – ir atlėks pašėlusiai vizgindami stimburiais ir užpakaliais. Šie savųjų negina. Gali atsisukti ir užpulti, jei tik apsimokės.

Tai žurnalistinės barakudos. Myli ir gulasi su tais, su kuriais reikia. Kokia nori poza. Niekada nesišlapina prieš vėją. Visada loja už valdžią, pinigus ir galią.

Visada teisūs ir visada pikti. Niekada nesako, ką myli, bet visada sako, ko neapkenčia. O neapkenčia visada to, ko reikia valdžiai. Kasdien juos matom, girdim, skaitom.

Daugelis juos laiko tiesa, be jų dozės nebegali. Ir net myli, nors jie tai nieko nemyli ir mylinčius tyliai niekina. Užslėpta neapykanta žmonėms, kylanti iš savo natūros pažinimo ir užgniaužto pasišlykštėjimo savimi. Kūrybos vizitinė kortelė.

Turi savo teritorijas, kurias reguliariai pasižymi. Vieningi, jei ką ir gina – tai tik vieni kitus. Nes toks išlikimo refleksas. Yra įsikalbėję, kad tikrai galvoja taip, kaip galvoja. Bet giliai nujaučia, kad ne.

Mes irgi nujaučiam. Nes jie yra tik refleksai. Šiais laikais svarbu ne klausyti, ką sako. O žiūrėti, kas sako. Kaip ir kada sako. Ir tada nesunkiai viskas pasidaro aišku.

Nuotraukoje: komenatro autorius Algimantas Rusteika.

2016.02.10; 11:01


Prisijunkite prie diskusijos