Gyvenimas po Putino ir Jekaterinos II portretas


Print

Jam iš tiesų nebe daug beliko, ir reikia nuodugniai apgalvoti projektą „Gyvenimas po Putino“. Ponia Angela Merkel jau kelintą kartą skambina Vladimirui Putinui vis prašydama jo paveikti teroristus.

Tuo pačiu ji tarsi netiesiogiai pripažįsta bei patvirtina nūdienos pasaulyje visiems žinomą faktą: pats jos telefoninis pašnekovas ir yra pagrindinis teroristas. Jei būtų kitaip, kam jo kelintą kartą prašyti vieno ir to paties? Kas dar gali paveikti teroristus, jei ne jų aukščiausias, nors ir neformalus, vyriausias vadas?

Kodėl ponia Merkel skambina ir skambina? Atrodo, kad, deja, skambins dar. Tuo tarpu asmeniškai man žymiai veiksmingesnė atrodo priešinga elgesio linija – jokių skambučių. 

Nutraukti tą beprasmišką bendravimą. Griežtai nutraukti pokalbius, trunkančius daugiau nei penkis mėnesius ir toliau vedančius į eskalaciją.

Tegul bičiulis Vladimiras pagaliau pajunta tuštumą – pulkininkui niekas nerašo. Tai yra, jam jau niekas nebeskambina, jis blogas, su juo nedraugauja. Jo niekas nieko nebeprašo. Tegul jis pajunta izoliaciją ir vakuumą, absoliučius ir totalius, iš visur ir iš visų pusių. Na, gal išskyrus Venesuelos ir Bolivijos kryptis, bet žmonių tarpusavio bendravimo gardumo jie, tie parsidavėliai pamišėliai lotynosai, jam nepridės.

Taigi reikia liautis jam skambinėti ir nutraukti visus pokalbius, nes tai vis labiau panašėja į pilstymą iš tuščio į kiaurą. Ir imti darbuotis gelbstint pasaulį nuo jo. Tai yra, darbuotis su sankcijomis – realiomis, o ne demonstratyviomis ir žaismingomis. Su karine pagalba Ukrainai, kuri niekaip neatsikratys teisingo, beje, įspūdžio, kad ji periodiškai paliekama vienui viena prieš pagrindinį teroristą.   

Kalbant iš esmės atakuojama ne Ukraina! Paprasčiausiai Ukrainai išpuolė tokia garbinga misija – tramdyti jį ties savo sienomis daugybės gyvybių kaina. O dar ne mažiau svarbu panagrinėti klausimą, koks turi būti pasaulis ir Rusija po jo.

Išmintingos šių laikų politinės galvos turi jau rimtai susimąstyti apie projektą „Gyvenimas po Putino“. Jam iš tiesų nebe daug beliko, ir tai reikia apgalvoti. Apskaičiuoti visas rizikas, apsvarstyti pašalinius efektus ir nenumatytas aplinkybes (force majeore). Nes bus sudėtinga.

Kai, sakykime, dėl staigaus Putino valstybingumo žlugimo vienu akimirksniu atsiras keliolika lokalių, pavyzdžiui, kažkokio Kadyrovo tipo, diktatūrų, ir dar apsiginklavusių branduoliniais šaudmenimis. Kas su tuo susidoros? Štai apie ką jau šiandien reikia mąstyti atsakingiems pasaulio lyderiams.

Tuo tarpu aš bijau, kad jie apie tai negalvoja, nes Putinas jiems atrodo amžinas. Ir net dujų priklausomybė nuo jo jiems atrodo amžina. Jie užhipnotizuoti. O viskas, ką jie sugeba – tai skambinėti jam, štai jau greitai šeštas mėnuo prasidės, ir įkalbinėti dėl vieno ir to paties.

Savyje jie sutiko su tuo, kad jis nelabasis ir jam reikia gerintis. Kad jis už juos stipresnis. Kad jo armija stipresnė už kiekvieno jų armiją. Ir gal už visas jų armijas kartu sudėjus. Kad jo propaganda grakšti ir rafinuota. Kad jam viskas pasiseka. Kad jis blogio genijus. Jie nemato nei nervingų judesių, nei apgaulingų intonacijų, nei fizionomikos katastrofiškos kaitos.

Jie nesuvokia, kad visos jo iniciatyvos, ypač pastarųjų metų, kai jis įtikėjo savo nepriekaištingumu, visi jo projektai pasmerkti katastrofiškam krachui ir iššaukia pasekmes, visiškai priešingas negu jis tikisi. Pavyzdžiui, jis šaudo į Ukrainos lėktuvus, o nužudo kelis šimtus europiečių, skrendančių atostogauti. Ar būtent čia jo sėkmė?

Iš tikrųjų jis pats tikriausias nevykėlis, nevykėlių nevykėlis. Ir norisi tikėti – paskutinis net tokio aukšto globalinio pavojaus lygio nevykėlis pasaulyje.

O štai tu bijojai, pasakysite man. Kaip tik todėl, kad jis toks jau pavojingas, mes priversti jam skambinėti. Su juo reikia kalbėti rimtai ir apsimestiniu draugišku tonu. Jis neturi pasijusti paliktas ar paniekintas. 

Maža to, jis turi jausti savo ypatingą reikšmingumą mūsų akyse. Jam nusiraminimui pakanka žinoti, kad mes jo bijome. Jo vertybių sistemoje bijoti – tai gerbti. Jis labai nori, kad jo bijotų, tai yra, vis labiau gerbtų. Mums nesunku apsimesti, kad taip ir yra. Kad nors ir dėl taikos ar dujų Europoje. Dėl taikos ir dujų.

Pažįstami vokiečių žurnalistai sako, kad ant ponios Merkel darbo stalo nuo seno stovi nedidelis Jekaterinos II portretas. Merkel neva tai laiko tą Rusijos imperatorę ne tik sektinu pavyzdžiu, bet ir savo asmenine patrone. Gal visa tai tik gandai. Aš beveik įsitikinęs, kad tai tik gandai.

Bet jeigu tai vis dėlto tiesa, tai aš tikiu kitkuo: ji jam skambinės ir toliau. Ji skambinės jam visada, ji negalės jam neskambinti – net kitame pasaulyje, kuris bus po jo.

Nuotraukoje: Rusijos imperatorienė Jekaterina II.

Informacijos šaltinis – TCH (TSN).

2014.08.30; 06:49


Prisijunkite prie diskusijos