Helovynas čia ir ten


Print

Helovynas, mano nuomone, dirbtinė šventė, suplakta iš pagonių mirusiųjų kulto ir krikščionių Visų šventųjų šventės. Populiarios žiniasklaidos lygmenyje pastebiu tendencijas Vėlines kildinti iš tos šventųjų šventės, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Tai krikščionys mūsų mirusius protėvius (vėles) apiformino velniais (retais atvejais priešingai – šventaisiais) ir jų modifikuota šventė iš tikrųjų yra antrinė.

Tad vertinant ideologiškai, kai mano protėvius kunigai laiko velniais, aš visai nieko prieš per jų tą šventę su tikrais velniais ir padūkti… Man visai patinka, kad publikos pasąmonėje tie šventieji (daugiausia juk buvę pamišėliai arba išgalvotieji) atvirsta į savo tikruosius pavidalus…

Na, čia kiek utriruoju, bet Bažnyčia, taip uoliai smerkianti Helovyną, taip pat yra ne be priekaištų. Tokia situacija, o mes galime tik pasijuokti.

Dar yra toks psichologinis niuansas. Tai moksliškai ne visai išsiaiškintas vaikų pomėgis pajausti trumpalaikį siaubą, kažkokia mistinė mirties trauka. Tai tiesiog psichologinis faktas. Kitas reikalas, kaip ta Helovyno šventė švenčiama. Čia jau lemia bendras kultūros lygis ir estetinis jausmas. Man teko matyti tikrai meniškai atliktų karnavalinių drabužių ir namų bei aplinkos apipavidalinimų. Vaizdeliai dvelkia paslaptinga mistika – baisu ir kažkuo traukia…

Bet tai reti vaizdai. Kur kas daugiau nieko neišmanančiųjų ir nesugebančiųjų kūrybos, kičo lygio nesąmonių – pagal patarlę: duok kvailiui valią…

Kadaise stebėjausi, kad Helovynas populiarus tarp meksikiečių, juk dauguma jų yra praktikuojantys katalikai. Tiesa, jų karnavaliniai apdarai ne tokie idiotiški, dažniau pasitaiko visai meniškai padarytų kostiumų.

Pasidomėjau, pasirodo, Meksikoje ši diena nuo seno yra dar indėnų – actekų, majų ir net olmekų kultūros palikimas. Iš esmės tas pats, kaip ir Europoje – Mirusiųjų diena (Vikipedijoje – Day of the Dead). Turi jie savo gilias tradicijas, organizuoja karnavalines eitynes. Pagrindinis akcentas – kaukolė. Laiko jas namuose, specialiuose altorėliuose (gal panašiai, kaip rusai ikonas). Seniau tai buvo tikros protėvių kaukolės, reiškė mirtį, bet kartu simbolizavo ir būsimą prisikėlimą. Krikščionybės poveikis tik toks, kad data kažkaip susilygino su Visų šventųjų data ir švenčia jie abi šventes kartu.

Man pačiam liko balta dėmė tos datos klausimas. Kodėl švenčiama būtent tarp spalio ir lapkričio? Aišku, lemia atitinkami astronominiai dangaus veiksniai, bet tingiu gilintis. Įdomu būtų išsiaiškinti ir analogijas su Užgavėnių tradicija (kai vaikščiojama po namus blynų, irgi karnavalinės baidyklių kaukės), tuo labiau, kad datos čia visai skirtingos.

Manau, turėtų būti įdomus kilmės ir jau mums pamirštos prasmės klausimas. Ten, kur mitai ir mitologinė prasmė, ten blogis ir bjaurumas, kaip ir pati mirtis, kartais įgyja visai kitą prasmę.

Taigi, senoji folklorinė meksikiečių šventė Amerikoje rado sau daug sutampančių elementų su Helovynu, todėl meksikiečiai čia noriai ir dabinasi tais numirėliškais aksesuarais. Tik, kaip minėjau, meksikiečių bent jau apipavidalinimas saikingesnis, meniškesnis. Tai juk paradoksas, lyginant aukštesnę europietiškos kilmės kultūrą su žemesne Meksikos. Bet amerikiečiai viską sugeba savaip iškraipyti. O meksikiečiai dėl savo tradicijų suteikia šventei savotiško jaukumo, sakyčiau, net padorumo.

Šiandien man einant į darbą jau tarpdury žmona šūktelėjo: žiūrėk, kaip jie išsidirbinėja!.. Tuo metu ji perjunginėjo televizoriaus kanalus ir ties vienu stabtelėjo. Grįžau. Čia jau prasidėję Helovyno renginiai. Du kažkokie gerokai pagyvenę, įmitę vyrai (čia visi įmitę) keliavo per specialius kambarius atrasdami ten visokių baisybių: kabančių sukapotų kruvinų žmogaus kūno dalių ir t. t. Šiuolaikinės dekoracijos, aksesuarai – kaip tikri… Pamatę tas bjaurastį jie krūpteli, neva išsigąsta, fone girdisi besijuokianti publika.

Kituose kambariuose tuos vyrukus gąsdina staiga išlįsdami iš pakampių visokie apipuvę lavonai, baidyklės ir pan. Na, baisu… Geriausiu atveju pavadintum tai suaugusių vaikų žaidimu, bet mes tai paprastai įvardiname kitaip: kvailiai, idiotai ir pan. Apsisukęs nuskubėjau darban.

Helovyno mada Lietuvoje: taip, tas amerikonizmų gaudymas tikrai kažkoks niekingo, menko intelekto liudijimas. Galima žavėtis teigiamais Amerikos dalykais, tačiau džiaugtis Helovynu?.. Suprantamas dar būtų vaikų smalsumas ir kvailiojimas, bet kai tuo užsiima suaugusieji, trūksta žodžių. Vis dėlto, nors Lietuvoje aktualu pasipriešinti tai amerikonizmo šventei, manau, gal nereiktų per daug sureikšminti tų velnių ir raganų. Juk suteikdami prietarams ir stabams ontologinį statusą juos ir pripažįstame kaip realius, tik ne garbiname juos, o vengiame. Tai irgi fanatizmo ir prietarų apraiška.

Iš mano patirties: Amerikoje Helovynas vaikų (mokyklų) aplinkoje pamažu virsta nekaltu pasakų herojų karnavalu. Tokią tendenciją buvau pastebėjęs ir anksčiau. Manau, čia galima prisiminti evangelinius žodžius apie tai, kad tamsa šviesos neapims. T. y. gyvenime laimi sveikos dvasios jėgos. Svarbu esmė, o forma praeina. Be abejo, jeigu pasireiškia kokia nepakenčiama velnioniško darkymosi situacija, tai reikėtų drausti. Bet apskritai Helovyno draudimas būtų lygus sektantizmui, o tai blogiau už patį Helovyną.

Geriau kartą pakvailioti, nei gyventi sektantiškai. Fanatizmas gali dangstytis nebūtinai velniais, kur kas dažniau būna atvirkščiai. Kai kuriais atvejais velnių karnavalus galima vertinti kaip mažesnę blogybę nei bažnytines angelų procesijas… Nes pastarosioms suteikiama ne vien auklėjamoji prasmė, bet ir kultinė su visais maginiais prietarais. Tad viskas priklauso nuo mūsų pačių vertinimo. Jei bijai velnio, vadinasi, jau suteikei jam kone įsikūnijimo galios. Belieka tik jo laukti…).

Beje, Vėlinės man buvo pati didžiausia šventė, nors šventės apibūdinimas čia ir netinka. Tai susikaupimo ir ramybės diena, gaubiama mistikos, ypač vėlus vakaras. Kapai paskendę žvakučių jūroje… Bet taip gražiai buvo tik sovietų laikais. O kai ta diena tapo valstybės apiforminta mirusiųjų švente (laisva diena), ir kai dėl to radosi ažiotažas – manęs ten jau nebeliko. Pasitenkindavau kapų aplankymu kitomis dienomis, kai ramiau.

Anksčiau kapus tą dieną aplankydavo tie, kurie iš tikrųjų gerbė ir palaikė Vėlines. O dabar – iš kur čia taip staiga Lietuvoje padaugėjo religingųjų, iš kur tiek pagarbos mistikai ir mirusiesiems? Valstybė tarė „melskimės” ir visi piliečiai urmu ūžtelėjo į kapines… Tik man tai labiau primena turgų, o ne šventę.

Amerikoje čia iš viso tokios problemos nėra. Vietoj kapų – lygus laukas… Brangstant laidotuvių išlaidoms žemė kapuose vis labiau virsta prabangos reikalu, žmonės vis dažniau renkasi pigesnį artimųjų laidojimo metodą – kremaciją. O urna saugoma namie, sekcijoje… Nes jos laikymas kapuose irgi kainuoja. Ir gerai, jei tu tuos namus dar turi. Artėja ko gero pats racionaliausias laidojimo būdas: sudeginai savo artimąjį ir – pelenus pavėjui…

Nuotraukoje – straipsnio autorius Tomas Rekys.

2015.11.01; 03:22


Prisijunkite prie diskusijos