Herojai, išdavikai, prisitaikėliai


Print

Prieš keliolika matų per apdovanojimus Vilniuje įstrigo man prez. Algirdo Brazausko žodžiai, kad dr. Vytauto Kavolio knyga padarė didžiausią įtaką ar net perversmą lietuvių išeivijos gyvenime. Išeivija besidomintys Seimo nariai manęs pradėjo klausinėti apie tą stebuklingą knygą, ir buvo tiesiog gėda prisipažinti, kad aš jos net neskaičiau, nes mano gyvenimo kelrodžiu buvo Juozo Girniaus “Idealas ir laikas”. Nemanau, kad ir prezidentas buvo dr. V.Kavolio knygą skaitęs, tik kartojo, kas jam buvo surašyta. O jei ir skaitęs, tai vargiai ar būtų supratęs, kas ten parašyta. Pamenu, kaip jam nelengva būdavo ištarti kai kuriuos žodžius, skaitant iš lapo per karaliaus Mindaugo minėjimus. Bepigu dabartiniam Amerikos prezidentui būti iškalbiu tarp dviejų skaituko (telepromter) ekranų. Sklandžiausiai ir be jokių skaitukų ir raštų prez. A.Brazauskui sekdavosi kalbėti apie statybas sovietmečiu: “Nu, vot, kaip mes statėme…”

Bet štai internetiniame “Bernardinai.lt” lapkričio 17 d. dienraštyje pasirodė straipsnis: “Emigracija – kelias lietuviško identiteto paieškų link”, aprašantis, kaip Londone Lietuvos ambasadoje per 50 lietuvių svarstė lietuviško tapatumo paieškas. (Ištrauką iš tų svarstymų praleidžiame – Slaptai.lt).

Rodos, taip neseniai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir lietuviai įniko laimės ieškoti svetimuose kraštuose. Tad stebiuosi, kad neseniai išvykusiems jau tenka svarstyti apie “kelius savo identiteto paieškų link”. O aš va tesirūpinu tik kad kas nors nepavogtų mano “identiteto” ir neištuštintų banke laikomų nors ir nuvertėjusių dolerių. Man žodis “identitetas” tereiškia mano Socialinio draudimo, na, ir banko sąskaitos, kredito kortelių numerius. Prieš pusšimtį metų man ir mano bendraamžiams, išvykusiems iš Lietuvos, niekada nereikėjo net galvoti apie kažkokias lietuviškų “identitetų” paieškas, mums terūpėjo perduoti lietuviškumą savo atžaloms. Tam ir buvo skirta visa mūsų veikla, lėšos, laisvalaikis. Todėl stebina, kad lietuviškumo palaikymo pavyzdžiu statoma “Santara-Šviesa”.

Lietuvos spaudoje rašoma, kad nuo Lietuvių studentų sąjungos atskilę liberaliai galvojantys studentai 1954 m. įkūrė “Santarą”. Bet juk tuo metu be “Santaros” lietuviškas gyvenimas virte virė išeivijoje. Taip pat nepastebėjau, kad dr. V.Kavolio knyga būtų sukėlusi pasikeitimų išeivijos gyvenime. Juk jis pats yra rašęs: “Kitus ugdyti santariečiai apskritai nebuvo linkę, nes galvojo, kad kiekvienas žmogus, kuriuo verta domėtis, pats iš savęs ieško gyvenimo ir galvojimo būdo, atitinkančio jo specifiniam charakteriui ir, jo patirčiai susikaupiant, vis gilėjančiam savojo likimo pajutimui (…)”

Ne pasikeitimus, bet savotišką išeivijos susiskaldymą sukėlė santariečių šūkis “Veidu į Lietuvą”, tartum išeivija būtų atgręžusi užpakalį Lietuvai. Okupantams ir jų pakalikams taip, bet Lietuvai tikrai ne, ypač kai daugelis tūkstančius išleido, siuntiniais šelpdami savo gimines Lietuvoje. Santariečių važinėjimas į okupuotą kraštą, atsikvietimas iš ten svečių nereiškė kažkokio ypatingo įžvalgumo ar išskirtos meilės Lietuvai. Ne visi buvo okupanto įsileidžiami, dar mažiau buvo išleidžiamų svečiuotis užsienyje. Ne kiekvieno širdis leido vykti į kraštą, kuriame negalėjai aplankyti savo senelių, tėvų, brolių, sesių kapų. Širdis neleido vykti į kraštą, žinant, kad tavo centą prie cento taupant įsigytame name gyveno stribas ar okupantas. Be to, juk buvo ir kaina už tą leidimą.

Štai aš tik 1984 m. tegalėjau nuvažiuoti į Lietuvą ir tik dešimčiai dienų Vilniuje, be leidimo aplankyti savo gimtąjį Virbalį, senelio, brolio kapus. Tuo tarpu broliai Mekai jau 1971 m. lankėsi Lietuvoje ir ne tik lankėsi, bet savo gimtinėje – Semeniškėse – susuko filmuką, susilaukusį daug dėmesio tarp amerikiečių avangardinių filmų mėgėjų. Bet kokia kaina okupantams? Iš tikro, tai labai maža. Štai vartau to filmo dėželę. Pavadinimas: “Jonas Mekas. Reminiscensces of a Journey to Lithuania” ir ant viršelio ilgokas paties autoriaus filmuko aprašymas.

Pirmoje dalyje jo ir jo brolio prisiminimai iš 1950 – 1953 m. emigrantų gyvenimo Brooklyn. Antroje – jų apsilankymas Semeniškėse. J.Mekas pabrėžia, kad tai ne Lietuva, kokia ji iš tikro yra, bet kokia ji atrodo po 25 metų grįžusio išvietinto asmens (Displaced Person) akimis. O trečioje dalyje brolių Mekų apsilankymas Hamburgo priemiestyje, kur jie per karą metus dirbo priverstinio darbo stovykloje. Taigi, nė žodelio apie sovietų okupuotą Lietuvą nei komentaruose, nei pačiame filme. Bet filme žiūrovas sužinos, kodėl jie paliko Lietuvą. Ogi jų dėdė ragino juos vykti į Vakarus pamatyti pasaulio! Na va, mes verkdami bėgome nuo artėjančio raudonojo siaubo į bombarduojamą, degančią Vokietiją, o Mekų dėdė ragino juos leistis tartum turistinei kelionei į Vakarus. Tad tokia maža kaina okupantui už leidimą aplankyti savo tėviškę. Neminėk, kad ji okupuota, ir neminėk, kad pabėgai nuo jų, nuo raudonųjų.

O štai dar kita smulkmenėlė. Filme J.Mekas pasakoja, kad Korėjos karo metais jo brolis Adolfas buvo paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į Vokietiją. Jis buvo labai prieš karą, tai pradėjo skinti nuo medžių lapus ir valgyti juos, nuduodamas pamišimą! Pavyko – buvo sugrąžintas į Ameriką. Išeitų, kad jūs, jankiai, stabdykite raudonųjų ordų plitimą ir kariaukite už Pietų Korėjos laisvę, o aš – atvykęs “pamatyti pasaulio”. Filmas išleistas 1971 m., vykstant Vietnamo karui ir demonstracijoms gatvėse prieš tą karą, taigi, ir šis epizodėlis įpintas, siekiant padaryti filmuką patraukliu amerikiečiams “taikos mylėtojams”. Neabejoju, kad tai dalis kainos už leidimą aplankyti tėviškę.

Net ir dabar negali nasistebėti J.Meko apsukrumu ir sugebėjimu prisitaikyti prie aplinkybių. Savo laiku pas jį gyvenęs dailininkas išsikraustydamas pasiėmė, jo manymu, vertingiausius paveikslus, prašydamas J.Meką atiduoti į šiukšlyną likusius. Šis pasilaikė juos ir neseniai įpiršo Lietuvai už neįtikėtinai didelę kainą, kaip jau mirusio, neva pasaulinio garso dailininko kūrinius…

Lietuvai atgavus laisvę santariečiai stebėtinai greitai surado savo nišą ten. Prieš 48 metus rašiau, kad jei Lietuva atgaus laisvę, tai nereiškia, kad išeivijoje sukurti politiniai sąjūdžiai bus priimtini ten, ir, pasirodo, buvau teisus.. Bet juk “Santara” nebuvo politinis sąjūdis, ir per okupaciją užmezgus ryšius su Lietuvos rašytojais, akademikais buvo lengva įsitvirtinti ten, ypač kai prezidentu tapo santarietis. Dabar “Santaros” suvažiavimai, konferencijos Lietuvoje susilaukia daug dalyvių. Ir kodėl ne, kai gali priklausyti sambūriui be jokių įsipareigojimų, be jokių darbų, dalyvauti metiniuose suvažiavimuose, net įsipiršti į kalbėtojus ir kalbėti kas tik šauna į galvą.

Dažnai nusiskundžiame, kad Lietuvoje taip mažai žinoma apie išeiviją, deja, “Santara” tam nepasitarnauja. Štai prieš pora metų rašiau apie doktorantę Ievą Jusionytę, grįžusią iš “Santaros” Lemont, prirašiusią užgaulių nesąmonių apie išeiviją “Lietuvos ryte” (2007 09 24) ir tą patį kalbėjusią per Lietuvos radiją. Nepaisant to, ji vėl su paskaita buvo pakviesta į “Santaros” suvažiavimą Lietuvoje. Šį kartą jos paskaita buvo kažkoks mišinys apie Amerikos imperializmą ir tai, kas sieja Gvatemalą ir Lietuvą. Žymiu santariečiu tapęs profesorius istorikas dr. Egidijus Aleksandravičius, Vasario 16-sios proga kalbėdamas Lietuvos jaunimui Londone, dėstė, kad įėję į platųjį pasaulį neuždarytumėme savo lietuviškumo tik į lietuvių kalbą. Taip pat pateikė pavyzdžių, kad, sakoma, jog Vytautas ir Jogaila kalbėjo lietuviškai tik tada, kai norėjo, kad lenkai jų nesuprastų. Tai va, jūs šeštadieninių mokyklėlių mokytojai ir tėveliai, ten leidžiantys savo vaikučius: pavojus gresia ne tame, kad vaikučiai užmirš lietuvių kalbą, bet kad jie joje užsidarys! Juokas pro ašaras, kad šis santarietis kviečiamas kalbėti svetur išvykusiam jaunimui.

Santariečiai mėgsta pabrėžti savo atvirumą, kitokios nuomonės išklausymą ir priėmimą. Praėjusiame jų suvažiavime Lietuvoje vienas kviestas pranešėjas atpylė žiauroką kritiką Valdo Adamkaus atžvilgiu. Toks pranešimas labiausiai užrūstino Amerikos santariečius. To tik ir reikėjo laikraščiui “Lietuvos žinios”. Jame pasirodė straipsnis, kur santariečiai apkaltinami sovietmečiu buvę užverbuoti ir bendradarbiavę su sovietinėmis saugumo tarnybomis, pateikti ir KGB dokumentų vertimai su vadinamų agentų slapyvardžiais. Panašūs kaltinimai kursavo ir išeivijoje, atgarsį jie turi ir dabar.

Tie, kurie bent kiek yra susipažinę su sovietiniais metodais, tikrai nepatikės tais kaltinimais. Juk juokdavomės, paskaitę “Gimtajame krašte” raginimus, kad grįžtume, nes, girdi, pabėgome prikalbinti buržuazinių nacionalistų ir mums bus atleista. Juokdavomės, kad tokiam ar tokiam grįžusiam yra paskirtas butas, ir jis parodytas nuotraukoje, sėdintis prie radijo imtuvo. Ir kaip nesijuoksi, kad taip rašė mums, gyvenantiems erdviuose namuose užmiesčiuose, turintiems didžiulius televizorius ir po porą automobilių. Komunistinėje santvarkoje visi vienas kitam melavo. Paršelių augintoja didino savo paršelių skaičių, kolchozo pirmininkas prikultų javų kiekį, saugumietis užsienyje – užverbuotų agentų skaičių. Jei anuo laiku Gorbačiovui nebūtų buvę užtikrinta, kad lietuviai jį su džiaugsmu sutiks, jis tikrai nebūtų į Lietuvą vykęs, taigi, sovietinis saugumas nebuvo visažinis.

Jokie santariečiai nebuvo užangažuoti būti agentais ar šnipais, nepaisant, kas  tuose dokumetuose rašoma, o iš tikro – ką išeivijoje buvo galima šnipinėti. Partizanų judėjimas jau buvo sužlugdytas, o “Katalikų Bažnyčios Kronika” mus pasiekdavo visai kitais keliais. Bet buvo laikas, kai buvo ir agentų, ir kovoje palūžusių tapusių išdavikais. Savo knygų lentynose turiu ir Liūto Mockūno “Pavargusį herojų” ir Daumanto “Partizanus”. Deja, pirmoje knygoje išdavikas išbaltintas tikrojo herojaus sąskaita. Bet man “Partizanai” jaunystėje buvo ir iki dabar liko tarsi testamentas. “Draugas” (2009 12 05)

2009.12.30


Prisijunkite prie diskusijos