Hodžaly aukų atminimui


1992 metais, naktį iš vasario 25 d. į 26 d., Armėnijos ginkluotosios pajėgos su sunkiąja technika ir asmeniniu 366-ju buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulku, dislokuotu Chankendi mieste, užėmė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, surengtas masinis Chodžaly apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą, daugiausiai apgyvendintą azerbaidžaniečių.

Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Armėnijos ginkluotosios formuotės su karine pėstininkų pulko parama sunaikino Chodžaly miestą ir ypač žiauriai išžudė taikius gyventojus.

Dėl šių veiksmų buvo nužudyta 613 žmonių, iš jų:

63 vaikai,

106 moterys,

70 senyvo amžiaus žmonių,

8 šeimos buvo pilnai išžudytos,

25 vaikai prarado abudu tėvus,

130 vaikų prarado vieną iš tėvų.

487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai,

1275 žmonės buvo paimti įkaitais,

150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai apibūdina kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragediją. Šis konfliktas prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai iškėlė neteisėtus reikalavimus prisijungti prie Armėnijos SSR, o išprovokuotas jis buvo atviru palaikymu iš Armėnijos SSR valdančiųjų sluoksnių pusės ir neoficialiu Sovietų Sąjungos valdžios sutikimu bei neveiklumu.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo iš anksto nulemtas geostrateginiu miesto išdėstymu. Chodžaly miestelis, turintis apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Karabacho kalno virtinėje. Chodžaly yra išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turi vienintelį oro uostą Karabache.

Chodžaly yra istorinė gyvenvietė, kurios paminklai byloja apie didingą praeitį. Chodžaly-Kedabek kultūros paminklai, išsidėstę netoli Chodžaly, buvo sukurti XIV-VII a. pr. Kr. Čia buvo rasti ir antkapiniai paminklai – tai akmeninės dėžės, pilkapiai ir kapinynai, menantys vėlyvąjį bronzos amžių ir ankstyvąjį geležies amžių. Taip pat čia galima rasti architektūros paminklų – apvalią kriptą (1356–1357 m.) ir mauzoliejų (XIV a.).

Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta skirtingų tipų papuošalų iš akmens, bronzos, kaulų, taip pat buitinių keramikinių daiktų ir t.t. Be to, būtent Chodžaly regione buvo rastas ir rutuliukas su Asirijos karaliaus Adadnerario (807–788 pr. Kr.) vardu.

Pagrindiniai vietinių žmonių užsiėmimai – vynuogininkystė, gyvulininkystė, bitininkystė ir javų auginimas. Miestelyje veikė tekstilės gamykla, dvi vidurinės mokyklos ir dvi nepilnos vidurinės mokyklos.

Dėl paskutiniųjų metų įvykių šiame mieste glaudėsi 54 turkų-meschetų pabėgėlių šeimos iš Ferganos (Uzbekistanas) ir azerbaidžaniečių pabėgėliai iš Armėnijos. Dėl šios priežasties mieste sparčiai vystėsi stambių Azerbaidžano pramonės įmonių filialų, gyvenviečių ir kitų buitinės paskirties objektų statyba.

Jau vėliau armėnų pusė pripažino, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą, atidarymas per šį punktą ir vienintelio oro uosto, kontroliuojamo azerbaidžaniečių, atblokavimas.

Atkreipkite dėmesį į išsireiškimą „Chodžaly placdarmo likvidacija“. Šie žodžiai, kurie skamba ir šiandien, atskleidžia masinio moterų ir vaikų išžudymo, o taip pat armėnų įgyvendintų kruvinų skerdinių priežastis.

Tragedijos chronika

Chodžaly patyrė blokadą nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai, ir pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną, o kai civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimas malūnsparniais taip pat buvo nutrauktas.

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo pražūtingi spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė bei sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta, kad jiems buvo nulupta galvos oda, nupjautos ausys ir kitos kūno dalys, išplėštos akys, nukirstos galūnės, aptikta daug žaizdų nuo šaunamųjų ginklų arba aštrių daiktų, daugelis kūnų buvo sutraiškyta sunkiąja technika arba sudeginta.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai, aprašydami tuometinių įvykių žiaurumą:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.:

„Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją:

…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.

Vasario 25 d. Armėnijos ginkluoti daliniai pradėjo Chodžaly puolimą.

Puolimo dalyviai

Puolant dalyvavo Arcacho nacionalinės išlaisvinimo armijos daliniai, jie buvo pasitelkę šarvuotą įrangą – šarvuotas pėstininkų transporto priemones, kovines mašinas ir tankus.

Beveik visų pabėgėlių iš Chodžaly teigimu, puolant miestą dalyvavo 366 pulko kariai, be to, dalis jų įeidavo miestą.

Chodžaly apšaudymas iš artilerijos prasidėjo vasario 25 d., maždaug 11 val. vakaro. Visų pirma buvo sunaikintos kareivinės gyvenamuosiuose rajonuose ir saugos postai. Pėstininkų daliniai įžengė į miestą vasario 26 d., nuo 01.00 val. nakties iki 04.00 val. ryto.

Galutinai pasipriešinimas buvo palaužtas 7 val. ryto.

Laisvas išėjimo koridorius gyventojams

60 žmonių, pabėgusių iš Chodžaly miesto puolimo metu, buvo apklausti „Memorial“ stebėtojų Agdame ir Baku. Tik vienas iš visų apklaustų žmonių teigė žinojęs apie „laisvo koridoriaus“ egzistavimą.

Pabėgėliai, bandę pabėgti „laisvuoju koridoriumi“ su Agdamo rajonu Azerbaidžane besiribojančioje teritorijoje, buvo apšaudomi, todėl daug žmonių žuvo.

Žmonių, likusių mieste, likimas

Remiantis iš abiejų pusių gauta informacija, daugiau nei 700 Chodžaly gyventojų, paimtų belaisviais mieste ir pakeliui į Agdamą, buvo perduoti Azerbaidžanui 1992 m. kovo 23 d. Tarp jų daugiausia buvo moterų ir vaikų.

Belaisvių gyventojų ir Chodžaly gynėjų išlaikymo sąlygos

Laikino išlaikymo izoliatoriaus viršininkas Chačiaturianas uždraudė privačiai kalbėtis su kaliniais (nebuvo leidžiami net keletą minučių trunkantys pokalbiai). Tik atsitiktinumo dėka vienas toks pokalbis įvyko.

Chodžaly gyventojų turto likimas

Chodžaly gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, negalėjo pasiimti net ir pačių būtiniausių savo daiktų. Gyventojai, paimti į nelaisvę Armėnijos ginkluotų formuočių narių, taip pat neturėjo galimybės pasiimti savo nuosavybės.

Memorialo stebėtojai tapo atviro ir nevaržomo plėšikavimo mieste liudytojais. Chodžaly gyventojų paliktą turtą iš miesto išgabeno Chankendi (Stepanakerto) ir kaimyninių gyvenviečių gyventojai. Ant daugelio namų vartų buvo užrašyti naujųjų savininkų vardai.

Gautų duomenų įvertinimas

Vykdant Chodžaly miesto užpuolimo karinę operaciją, taikieji šio miesto gyventojai buvo masiškai kankinami.

Didesnė Chodžaly žmonių dalis nebuvo informuota apie laisvo koridoriaus egzistavimą.

Masinis taikių žmonių, kurie buvo laisvo koridoriaus zonoje ir gretimoje teritorijoje, išžudymas jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisintas.

Chodžaly puolime dalyvavo kariai iš 366-jo pulko, priklausančio Nepriklausomų valstybių sandraugos kariuomenėms.

Žmogaus teisių centras „Memorial“ konstatuoja, kad vykstant Chodžaly miesto puolimui, Kalnų Karabacho Armėnijos ginkluotų formuočių veiksmai taikiųjų Chodžaly gyventojų atžvilgiu buvo neteisėti pagal Ženevos konvenciją, o taip pat pagal šiuos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (JT Generalinės Asamblėjos priimtos ir paskelbtos 1948 m. gruodžio 10 d.) straipsnius:

2 straipsnis. Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties.

3 straipsnis. Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.

4 straipsnis. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.

5 straipsnis. Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

9 straipsnis. Niekas negali būti savavališkai suimtas, sulaikytas ar ištremtas.

17 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę tiek vienas, tiek kartu su kitais turėti nuosavybę. 2. Iš nieko nuosavybė negali būti savavališkai atimta.

Ginkluotų formuočių veiksmai griežtai prieštarauja Moterų ir vaikų apsaugos nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu deklaracijai (JT Generalinės Asamblėjos priimta ir paskelbta 1974 m. gruodžio 12 d.).

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija pasiekė tokį lygį, kad net motorizuotam pulkui nepavyko išvesti kariuomenės, tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai įvykdyti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota armėnams faktiškai tam, kad būtų daromi tolimesni nusikaltimai bei tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną. Tai yra faktas, įrodantis tiesioginį dalyvavimą Chodžaly tragedijoje.

Jie yra kaltinami…

Armėnijos ginkluotosios formuotės ir 366-jo pulko kariai, kurie dalyvavo Azerbaidžano gyvenviečių apšaudyme, yra pagrindiniai kaltininkai dėl vandalizmo aktų, padarytų Chodžaly mieste.

Armėnų ir jų bendrininkų, dalyvavusių Chodžaly tragedijoje, veiksmai yra rimtas žmogaus teisių pažeidimas, ciniškas tarptautinių teisės aktų ignoravimas – Ženevos konvencijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Moterų ir vaikų apsaugos nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu deklaracijos, Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Vaiko teisių deklaracijos ir kitų tarptautinės teisės aktų.

Istorija nepamirš

Azerbaidžano Milli Medžlisas (Parlamentas) paskelbė vasario 26 dieną „Chodžaly genocido diena“. Kiekvienų metų vasario 26 d., 5 valandą ryto, Azerbaidžano žmonės pagerbia Chodžaly aukų atminimą tylos minute.

Chodžaly gyventojai tapo pabėgėliais ir rado laikiną prieglobstį 48-uose Azerbaidžano rajonuose. Jie laukia Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną pabaigos ir valstybės teritorinio vientisumo atkūrimo. Jie prašo pasaulio žmonių, valstybių ir tarptautinių organizacijų apginti tiesą ir teisingumą, pasmerkti terorizmo veiksmus ir Chodžaly įvykdytą etninį valymą.

Chodžaly tragedijos kaltininkai – organizatoriai ir vykdytojai – turi sulaukti pelnytos bausmės. Joks nusikaltimas negali likti nenubaustas. XX amžiuje yra daug kruvinų puslapių, įėjusių į genocido ir etninio valymo istoriją. Tarp jų Chodžaly yra viena baisiausių tragedijų. Visi šio baisaus nusikaltimo kaltininkai dabar atsako tik pagal savo sąžinę, bet ateis diena, kai jie turės atsakyti už viską istorijos teisme.

Lietuvoje minint Hodžaly tragediją organizuoti prasmingi, įsimintini renginiai: koncertas Vilniaus Rotušėje, speciali paroda Genocido muziejuje, o Vilniaus Nacionaliniame kraujo centre – aukojamas kraujas.

Jūsų dėmesiui – keletas Slaptai.lt nuotraukų.

2017.02.25; 18:50

print