I.Degutienė: mūsų valstybės ir visuomenės identitetas – mūsų kalbos mokėjimas ir puoselėjimas


Print
Spaudos konferencija, skirta konferencijai „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Pirmininko pavaduotojos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva pirmadienį Seime vyksta konferencija „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Konferenciją pristatydama Seimo vicepirmininkė spaudos konferencijoje pažymėjo, kad turime džiaugtis išsaugoję ilgą kelią nuėjusią lietuvių kalbą, kurią šiandien su pasididžiavimu vadiname valstybine.

1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalba pripažinta valstybine kalba Lietuvoje. Tą dieną Lietuvos Atkuriamojo Seimo Aukščiausioji Taryba dokumentu įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą, kartu su valstybine Trispalve ir Vyčio herbu. 1990-aisiais lietuvių kalbą valstybine įteisino Lietuvos Respublikos Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, iki šiol reglamentuojantis viešąjį lietuvių kalbos vartojimą.

„Turime ne tik tuo didžiuotis, bet žvelgiant tiek į praeitį, tiek į ateitį suprasti gimtosios lietuvių kalbos Lietuvos valstybėje reikšmę. 1922 m. pirmą kartą Steigiamasis Seimas ją įrašė į Lietuvos Konstituciją. Tai buvo reikšmingas įvykis po carinės Rusijos okupacijos atkūrus Lietuvos valstybę, kurios šimtmetį minime šiemet, – sakė I. Degutienė, priminusi sovietmečiu vykusią tautos rusinimo politiką. – Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata panaikinta ir ypač vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip buvo vykdoma planinga rusinimo politika. Mokyklose po lygiai pamokų buvo skirta lietuvių ir rusų kalbomis. O prieš Sąjūdžio susikūrimą pastebėta, kad mokyklų programose rusų kalbos pamokų atsirado daugiau nei lietuvių. Valstybinėse įstaigose sovietmečiu kalba buvo rusų. Taip vykdytas dvikalbystės įteisinimas. Atkūrus Nepriklausomybę visus teisės aktus reikėjo versti į lietuvių kalbą ir kurti naujus dokumentus“.

Nuėjusi ilgą raidos kelią, lietuvių kalba ir toliau kinta.

„Man visuomet įdomios vyresnės ir jaunosios kartos lituanistų diskusijos, ginčai dėl kalbos taisyklių ir vartojimo grynumo. Manau, kad dėl to reikia diskutuoti ir tikiu, kad mūsų mokslininkai išmintingai suras konsensusą tarp kalbos modernumo ir tradicijos“, – pabrėžė Seimo vicepirmininkė.

Grįždamas į 30 metų senumo įvykius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad tuomet dar ne valstybė, o atgimstanti tauta pareiškė savo valią turėti valstybinę lietuvių kalbą. Tai labai reikšmingas faktas ir tinkama laiko retrospektyva atsigręžti į praeitį, suvokiant, kad to meto bei dabartinės lietuvių kalbos kartų supratimas apie valstybinę kalbą gali būti kitoks ir mums vertėtų tą supratimo skirtumą pajusti.

„Šiandien klausiame, kas toliau – kur mes eisime, ar jau viską pasiekėme, ar išties kyla kokių nors grėsmių mūsų kalbai. Natūralu, kad jei sustoji vietoje, iškyla grėsmė, kad toje vietoje ir liksi, o gyvenimas tęsis toliau. Todėl minėdami valstybinės kalbos 30-metį privalome atsakyti: koks visuomenės ir valstybinės kalbos santykis; kokią valstybinę kalbą norėtume matyti dar po 30 metų; kaip lietuvių kalba bendradarbiaus su kitomis kalbomis (ypač anglų); kaip ugdysime mokslo kalbą; kaip puoselėsime kalbinį kraštovaizdį (kas bus tarmėmis).

Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas, būdamas totorių bendruomenės atstovas, pabrėžė, kad jo gimtoji kalba – lietuvių. Lietuvių totoriai savo gimtąją kalbą prarado, todėl šios bendruomenės gimtoji kalba yra lietuvių.

Profesorius kreipėsi į jaunąją kartą, kad ši neprarastų budrumo puoselėti gimtąją kalbą, net ir rašant trumpąsias žinutes. 154 tautybių žmonės gyvena Lietuvoje, kas taip pat puošia Lietuvos valstybę, ir lietuvių kalba jiems padeda integruotis į valstybės gyvenimą. A. Jakubausko nuomone, jaunoji bendruomenių karta puikiai moka lietuvių kalbą, taigi galime daryti prielaidą, kad laipsniškai ta integracija vyksta.

„Turime valstybinę lietuvių kalbą ir tai – didžiulė mūsų tautos vertybė, kuria privalome džiaugtis bei didžiuotis, kad iki šiol kalbame savo protėvių kalba. Būdami europiečiais neišvengsime kitų kalbų mokymosi, tačiau mūsų valstybės ir visuomenės identitetas – tai mūsų kalbos mokėjimas ir jos puoselėjimas“, – apibendrino I. Degutienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.19; 16:00