I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 1


Print

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygosSeniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.

Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.

Slaptai.lt  2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). 

Slaptai.lt  paskelbtus tematinius ciklus iš „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ galima rasti el. adresais:

Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I – VII) – http://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=60

Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( I –  IX ) -http://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=50

Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas (I – XXVI ) –http://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=40

Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė  ir šv. Daumantas Timotiejus ( I – V) – http://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=20

Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje( I – VIII) –

http://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=10

Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I – X)

http://slaptai.lt/bucio-knyga.html?limitstart=0

Slaptai.lt  numato paskelbti šešis tematinius skyrelius iš Algimanto Bučio knygos“Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“:

I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė)

II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė)

III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose

IV. Atgaila, arba sugrįžimas prie Aukščiausių tiesų

V. Baltijos kraštų  pagonijos byla

VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija

XXX

I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė)

Ne kur kitur, o Lenkijoje paskutiniojo lemtingo Abiejų Tautų Respublikos seimo (1788 – 1792) laikais pasirodė veikalas, kuris atvirai ir nenuginčijamai, su konkrečiais istoriniais pavyzdžiais, faktais ir jų gilia filosofine, politine, socialine bei moraline analize pateikė stulbinantį ir, deja, galutinį 400 metų bendro valstybinio Lietuvos ir Lenkijos gyvenimo rezultatą.

Tačiau pirmiausia skubu įspėti Gerbiamą skaitytoją, kad aš kol kas nepateiksiu veikalo autoriaus pavardės. Ir pasakysiu, kodėl. Aš labai norėčiau, kad mano knygelės skaitytojai tarsi atsidurtų toje pačioje padėtyje, kurioje atsidūrė 1792 m.  skaitytojai, graibę iš knygynų negirdėto atvirumo veikalą ir spėlioję, kas gi išdrįso parašyti tokį įžūlų tekstą, nes veikalas buvo paskelbtas anonimiškai, tarsi niekieno arba kiekvieno parašytas.

Visi spėliojo, kas autorius. Ir siūlė pačius įvairiausius variantus, kadangi veikalas buvo parašytas ne tik dalykiškai, bet ir talentingai, aistringai, įtikinamai. Memuaruose likę paliudijimų, kad kai kurie Lenkijos ir Lietuvos didikai supirkinėjo knygą šimtais egzempliorių ir naikino, kad žmonės kuo mažiau galėtų nusipirkti ir perskaityti.

Mums gi dabar tebūnie svarbu ne autoriau vardas, o tas faktas, kad nežinomas autorius, gana įžūliai ir tiesiai kreipdamasis į Abiejų Tautų Respublikos karalių, didikus ir bajorus, posėdžiavusius tuo metu Varšuvoje vykusiame minėtame Ketverių metų seime, be jokių kompromisų suvedė, vaizdžiai tarus, keistos dvigalvės (dvinarės ir unijinės) Lenkijos ir Lietuvos  valstybės finalinį balansą.

Galima sakyti, be jokių atsiprašinėjimų atvėrė ir aistringai patriotiškai pakomentavo  daugiaamžės valstybinės evoliucijos ydas ir pragaištingus degeneracijos dėsnius. Manau, per daug nenusikalsiu knygų skaitymo tradicijai, jei savo ruožtu išskirsiu iš gana stambaus veikalo kelias, mano supratimu, fundamentalias formules, nusakančias unijinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės keleto amžių evoliucijos tragišką finalą XVIII a. pabaigoje.

Nors knygos pasirodymo metais, kaip žinia, dvinarė unijinė valstybė dar egzistavo, dar nebuvo įvykę antrasis ir trečiasis Žečpospolitos (lenk. Rzeczpospolita – Respublika, istor. Abiejų Tautų Respublika, unijinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė) padalijimai, likvidavę ir Lenkijos karalystę, ir Lietuvos valstybę.

Mums, mėginantiems suvokti Mindaugo laikų Lietuvą pradinėje kryžkelėje tarp pagonybės, Rytų ortodoksijos ir  kelio į katalikišką krikštą, labai svarbu nuolatos turėti galvoje ne teorinį ar retorinį, o istorinį Lietuvos kelio po krikšto priėmimo rezultatą (be abejo, lemtingą, tačiau tik tarpinį finalą) XVIII a. pabaigoje.

1. Dešimt valstybinės krizės formulių

Taigi pirmoji formulė, mano skaitymu, konstatavo ryškaus istorinio atsilikimo situaciją: „Lenkija dabar tebėra tik penkioliktame šimtmetyje! Visa Europa jau aštuonioliktąjį baigia” (Polska dopiero w wieku  piętnastym! Cala Europa juž osiemnasty konczy).

Antroji formulė, mano išskyrimu, konstatuotų tarptautinio moralinio bendros valstybės autoriteto žlugimą: “Visos Europos tautos Lenkiją laiko barbarybės kraštu” (Wszystkie Europy narody Polskę mają za kraj barbarzyństwa).

Trečioji formulė, sakyčiau, patvirtina antrąją ekonominės politikos argumentais ir iš tiesų barbariškais rezultatais:

„Penkių dalių [ Žečpospolitos dalių ] lenkiškoji tauta stovi man prieš akis. Matau milijonus padarų, vieni jų vaikšto pusnuogiai, kiti odomis arba šiurkščiomis sermėgomis apsirengę, visi išsekę,  nuskurdę, plaukais apaugę, dūmais aprūkę. Akys giliai įdubę kaukolėse. Dusulio apimtais plaučiais alsuoja. Niūrūs, apduję ir kvaili, mažai jaučia ir mažai mąsto, ir tai didžiausia jų laimė. Sunkiai gali juose įžiūrėti protingąją sielą. Išorinė jų povyza pirmu žvilgsniu labiau primena žvėrį nei žmogų.

Mužikas – toks jų didžiausio paniekinimo vardas. Jų maistas – rupi duona, o gerą ketvirtį metų – dirsės, gėrimas – vanduo ir vidurius deginanti degtinė. Jų būstas – žeminės arba šiek tiek viršum žemės iškeltos pastogės, saulė ten patekti negali, jie pripildyti vien smarvės ir to maloningo dūmo, kuris, sakytum, vien dėlto, kad jie mažiau savo skurdą matytų, aptemdo šviesą ir vien tik tam, kad jie mažiau kentėtų, trumpina jiems pasigailėtiną jų gyvenimą dieną ir naktį ir daugiausia jų kūdikystėje nužudo.

Šitame smarvės ir dūmų kalėjime dienos darbus nudirbęs šeimos galva ilsisi ant papuvusių pakratų, šalia jo miega nuogi mažyliai ant tų pačių pakratų, ant kurių stovi karvė su veršiu ir kiaulė su paršiukais guli… Gerieji lenkai! Štai kokioje prabangoje gyvena toji dalis žmonių, nuo kurių priklauso valstybės Žečpospolitos likimas!” (Čia ir toliau mano versta iš lenkų k. – A.B.).

Ketvirtoji formulė, mano manymu, nusakytų tragišką teritorinį bendros valstybės likimą po 400 metų įvairiausių Lietuvos ir Lenkijos unijų (personalinių, dinastinių ir valstybinių): “Šlėktos globojami prapuolė Multanai (istorinė Rumunijos dalis – A.B.), Volochai ( Podolės pakraščiai) , Prūsija, pradingo Livonija, prarado Lenkija didžiulius kraštus už Dvinos ir Dniepro  (Lietuvos vasalų žemės – A.B.) […] Prieš kelis metus (pirmasis valstybės padalinimas Rusijos, Prūsijos ir Austrijos naudai 1772 m. – A.B.) atiduotos trys lenkų žemės dalys su turtingiausiais miestais ir atiduotos didžiausiai lenkų tautos gėdai net nepakėlus kardo…”

Penktoji formulė, papildanti ketvirtąją, faktiškai konstatuoja prarastų Lietuvos kažkada nukariautų ir prie Lenkijos prijungtų teritorijų ūkinės ir demografinės galios praradimą: Kodėl gi Lenkija tokia ištuštėjusi ir skurdi, kuomet kaimynės šalys tokios turtingos ir tirštai apgyvendintos? Ne, priežastis ne dykvietės ir ne kažkokie blogi polinkiai lenkų giminėje. Juk Lenkija anksčiau buvo viena iš laimingiausių Europos šalių savo padėtimi. Driekėsi tarp dviejų jūrų: iš vienos pusės Šiaurės jūra  Baltijos), o iš kitos – Juodoji jūra  palengvina praėjimą, prekių pervežimą į Pietų jūras; tarp jų tekėjo didelės plaukiamos upės ir jungė tarsi vieningoje Lenkijoje Šiaurę su Pietumis.

Žemės beveik visose apskrityse gausios ir vešlios, derlingos, turtingos druskos išteklių, rūdos, žvėrių ir žmonių […] Ir štai ką turime: tas gausiausias Europoje kraštas, kuris šiandien turėtų būti turtingiausias, turėtų telkti puikiausias tautas, skirti tūkstantį milijonų savo gynybai ir maitinti augiau nei trisdešimt milijonų žmonių, taigi ta didi žemė pati skurdžiausia Europoje. Ji vienintelė jaučia visuotinę panieką savo sumažėjusiai tautai. Ji skiria vos šešis milijonus zlotų krašto gynybai ir jau tūkstantį metų nedidėja, vos keli milijonai žmonių joje rūgsta”.

Šeštoji formulė, galėtų ir turėtų, mano supratimu, nusakyti valstybės žlugimo kaltininkus: visokeriopai degradavusią lenkų šlėktą ir sulenkėjusią lietuvių bajoriją. Tiesa, XVIII a. vietoje žodžio „degradacija“ naudotas tiesesnis žodis „subobėjimas“, kuriuo apkaltinami buvę karingi valstybės gynėjai, riteriško užmojo šlėktos ir bajorai:

„Jums pavaldi liaudis, nepajėgianti jėga išsivaduoti, dailiai jus nugalėjo. Davė jums nuaustus iš minkštos vilnos ir šilko drabužius, jūs numetėt į šalį geležinius šarvus, apsivilkdami šilko rūbus. Sugarbanavo jums plaukus, kvapniais aliejais įtrynė jums galvas ir visokiausias spalvotais kremais nudažė veidus; jūs pavadinote visa tai puikia apšviestųjų tautų mada, o raitelio šalmą ėmėte  vadinti barbariško apdaro požymiu. Vietoje didžiulio skydo vienoje rankoje nešiojate stikliuką, kitoje įmantriai sukinėjate elegantišką lazdelę; taip praradote vyriškumą; jūsų kūnas silpnas, jūsų siela subobėjusi ir švelni. Kuomet reikėjo išeiti į mūšio lauką priešus atremti, šarvai žeidė per šilkus švelnutę odą; tuoj pat nusimetėt visus riterio apdarus ir paskelbėte, kad mokėsite tiems, kas juos apsivilks“.

Pilietinę lenkų šlėktos ir sulenkėjusios bajorijos degradaciją lydėjo vis prastenė tarptautinė šlovė, kurios esmę nusakė paskutiniame seime pacituoti Prūsijos karaliaus Fridriko II žodžiai:

Lenkijoje šlėktos yra didžiausi girtuokliai, samdomi tipai, išdavikai, turto švaistytojai, ėdrūnai, negarbingi, lengvabūdžiai prastuolių tironai; milijonai žmonių be teisės ir be teisingumo dejuoja po jų despotiška valdžia“. 

Įdomiausia, kad bene tais pačiais žodžiais ir lenkų rašytojas apibūdina valstybės didikus, kurių kaltę be kompromisų nusakytų mano išskirta septintoji formulė:

„Taip yra. Ponai didikai atvedė tautą prie tokio nuopuolio, silpnybės ir paniekos, ir dar trukdo, kai šiandieną šlėkta su didžiausiais vargais traukia tautą iš tokios padėties. Visados didikai Lenkijoje buvo ištvirkę, lengvabūdžiai, godūs ir išlaidūs, išdidūs ir negarbingi“.

Didikų padaryta žala valstybei ir tautai, taigi ir kaltė, detaliai ir be gailesčio išvardijama:

Oligarchinė didikų valdžia neša pražūtį lenkams. Didikai visiškai sunaikino pagarbą teisingumui. Nenorėdami kentėti jokio paklusnumo valstybinei valdžiai, jie atėmė teisėtvarkai galią. Jie visiškai pražudė teisingumo supratimą lenkų sąmonėje. Jie pavertė teisę grynu formalumu, kuris būdavo svarbus tik tuomet, kai teisėtvarka tarnavo jų pačių išdidumui, godumui ir pykčiui. Tokioje šalyje, kur teisė ir įstatymas tampa niekšybės įrankiu, piliečių respublika pavirsta lupikų, išdavikų, priesaikos laužytojų, samdinių respublika, ir viskas baigiasi tuo, kad visoje eilutėje nuo  mažiausio valdininko iki sosto tas aukščiau sėdi, kas daugiau [pinigo] turi.

Kas seimeliuose moko pilietį išdavystės, klastos, niekšybės, prievartos? Kas nekaltą šlėktą,  kuri pagarbiausiai ir nuoširdžiausiai linki gero savo tėvynei, apgaudinėja, perpirkinėja ir girdo?

Didikai.

Kas nuo amžių žlugdė įstatymdavystės valdžią, nutraukdavo seimų darbą?

Didikai.

Kas teismo magistratūras pakeitė teisingumo turgumi arba girtuokliavimo, papirkinėjimo ir prievartavimo vieta?

Didikai.

Kas pardavinėjo karūną?

Didikai.

Kas nupirkdavo karūną?

Didikai.

Kas įvedė į šalį svetimą kariuomenę?

Didikai?

Kas per savo neapgalvotus, nepažabotus asmeniškumus ir išdidumą atplėšė nuo Lenkijos narsių kazokų gentį ir privertė tapti Lenkijos priešais?

Didikai.

Kas ne taip jau seniai, tariamai grąžinant seimui veiksmingumą, tautos valią pakeitė Maskvos imperiško dvaro valia?

Didikai.

Kas pardavinėjo lenkus?

Didikai.

Kas per krašto padalijimą ėmė iš užsienio algas?

Didikai“.

To negana. Norėčiau ypatingai išskirti aštuntąją formulę, nurodančią ne tik moralinį aristokratijos ir bajorijos nuosmukį, bet ir dviejų valdančiųjų luomų nutautėjimą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.07.31


Prisijunkite prie diskusijos