II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 4


Print

4. Istorinė Lietuvos būtis, nesutilpusi švietėjų tekstuose

Anuomet kitaip, ko gero, ir negalėjo būti. Lietuva, kaip valstybė, jau buvo ištrinta iš XVIII a. pabaigos Lenkijos piliečių sąmonės, juo labiau, kad tie visateisiai Lenkijos piliečiai sudarė valstybės gyventojų mažumą – visomis pilietinėmis teisėmis naudojosi tiktai trys luomai: didikai, šlėkta (bajorija) ir dvasininkai.

Visi kiti Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, ne tik Stašico aprašyti mužikai, bet ir miestiečiai, iš kurių buvo kilęs Stašaičius, lygiai kaip tautinės (pvz., žydai) ir religinės (pvz. pravoslavai, protestantai) mažumos neturėjo net XVIII a. pabaigoje daugelio pilietinių teisių.

Kitaip sakant, jie pilietiškai neegzistavo ir nebuvo jokio reikalo su jais skaitytis. Be abejo, kuomet masonai ir tikrieji patriotai rengė ir įvairiose stadijose slaptai redagavo būsimosios Konstitucijos tekstą, jiems neišvengiamai teko svarstyti ir miestiečių, ir žydų pilietinių teisių klausimus.

Negalėjo likti neaptartas ir būsimasis Lietuvos statusas, neišvengiamai buvo svarstomas ir lietuvių tautos klausimas, kol buvo, atrodo, galutinai apsistota ties masono karaliaus Augusto Poniatovskio ar jo patarėjų formule „„Dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą“. (Cit. pagal: Jūratė Kiaupienė. Reformos ir valstybės žlugimas.1764-1795 metai. Kn. Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, Alb. Kuncevičius.Lietuvos istorija iki 1795 metų. , 1995, p.396).

Kalbu, be abejo, ne apie kažkokius mistinius ar fanatiškus masonų kėslus, kuriuos nuolat aprašinėja bulvarinė istoriografija ir populiarūs alternatyvios istorijos kūrėjai savo romanuose. Lenkijos ir Lietuvos masonų ložių nariai rėmėsi ne tik savo universalistiniais idealais ir tauriais  racionalistiniais projektais, jie, be jokios abejonės, rėmėsi ir istorinės situacijos analize.

O XVIII a. pabaigoje, kaip matėme, valstybinė Lietuvos situacija buvo dar blogesnė negu Lenkijos, kurią imperinio protektorato teisėmis nuo XVIII a. vidurio, nuo Augusto Poniatovskio išrinkimo karaliumi faktiškai valdė Rusijos imperijos ambasadoriai Varšuvoje per marionetinį karalių Augustą Poniatovskį ir lygiai tokią pat marionetinę Valstybės Tarybą.

Tad nėra ko stebėtis, kad ne tik Konstitucijos teksto kūrėjai, bet ir didysis XVIII a. švietėjas racionalistas Stanislovas Stašicius mūsų nagrinėjamame veikale nemini Lietuvos vardo ir su apmaudu rašo apie Lietuvos politikų bandymus išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Dešimtoji  formulė, rašant jo teksto žodžiais, apibrėžia tuos didikus, kurie, naudodamiesi populiariais, šiandien sakytume – populistiniais, lozungais (materie popularne), kėlė „kraštui žalingiausius“ (popularne, chociaż krajowi najszkodliwsze) siekius, o būtent – „veikiai iš vieno krašto darė dvi tautas“ (wkrótce z jednego kraju robili dwa narody).

Sunku pasakyti, kodėl net šiuo atveju, aiškiai turėdamas galvoje Lietuvos didikus, lenkų publicistas vengia minėti Lietuvos vardą. Čia gali būti aibės priežasčių, netgi asmeninių, jei turėsime galvoje ano meto Stašicio priklausomybę nuo jo globėjo ir finansuotojo buvusio valstybės kanclerio Zamojiskio ar kokių kitų, netgi anoniminėje brošiūroje neminėtinų dalykų.

Įdomiausia, kad konkrečiai Lietuvai maksimalistas Stašičius neturi ko prikišti. Priešingai, jis kartą pagiria „lietuviškus miestus“ (miasta litewskie), kurie sąžiningai sumoka valstybei visus mokesčius.

Kitoje vietoje jis atskirai padėkoja Lietuvos didikui, kad pateikė nemažai karių kariuomenei. Ir pagaliau – įdomiausias dalykas! – aistringas Lenkijos patriotas Stašičius, peikdamas sumoteriškėjusią ir vengiančią Tėvynę ginti lenkų šlėktą, staiga prasitaria:

pagonys yra ištikimiausieji Žečpospolitos bičiuliai ir gynėjai (Poganie są Rzeczypospolitej najwierniejszymi przyjaciołami i obrońcami) ! 

Kas gi čia?

Kokie čia pagonys XVIII a. pabaigoje? Ir dar tokie pagonys, kurie „yra ištikimiausieji Žečpospolitos bičiuliai ir gynėjai“? Gal korektūros klaida?

Deja, didysis mąstytojas ir kartu didis lenkų Apšvietos pragmatikas Stašičius ko gero ir šiuo paradoksaliu atveju vadina reiškinius tikraisiais jų vardais. Jo ir turbūt ne tik jo nuomone, lietuviai ir XVIII a. pabaigoje vadintini pagonimis. Negana to.

Kaip XIV a. pagonys lietuviai triuškino Lenkijos priešus kryžiuočius ir Žalgirio mūšyje lietuvių Jogailos ir Vytauto vadovaujami kartu su lenkais pribaigė karinių vokiečių ordinų riterius, taip ir dabar, XVIII a., lietuviai pagonys, jo žodžiais tariant, „yra ištikimiausi Abiejų Tautų Respublikos bičiuliai ir gynėjai“.

Nesu istorikas ir nespėliosiu, kokius atskirus Lietuvos kariuomenės žygius čia galėjo turėti galvoje didysis Lenkijos patriotas. Aišku tik viena ir tuo, atrodo, netenka abejoti, kad pagonimis jis negalėjo pavadinti nei rusų pravoslavų, nei krikščionių protestantų, nei musulmonų turkų, totorių arba, tarkim, žydų. Iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinas paradoksas, pasirodo, remiasi visai natūraliu XVIII a. pabaigoje lietuvių įvaizdžio sinonimu – „pagonys“.

Lyg nebūtų praėję tie visi sunkių išbandymų, šlovingų pergalių ir skaudžių pralaimėjimų keturi šimtmečiai, atvedę, deja, Lietuvos ir Lenkijos uniją prie visiško kracho XVIII a. pabaigoje…

Tuo ir baikime šiek tiek užsitęsusią, bet mūsų pokalbiui apie seniausiąją lietuvių literatūrą labai reikalingą ir svarbią pagonių Lietuvos istorinės evoliucijos retrospekciją nuo krikšto priėmimo XIV a. pabaigoje per dinastinę uniją su Lenkija iki abiejų valstybių vardų išnykimo iš Europos žemėlapių XVIII a. pabaigoje.

Kaip matome, XVIII a. pabaigoje rašęs žmogus galutinai suformulavo ilgaamžio valdančiųjų Lenkijos ir Lietuvos luomų moralinės degradacijos ir nutautėjimo kreivę su pranašingu finalu – valstybingumo praradimas. Jei kas norėtų su tuo nesutikti ir mėgintų apkaltinti anoniminį XVIII a. autorių šališkumu, tulžingumu ar garbingos ir dorovingos  lenkų diduomenės bei šlėktos šmeižimu, pirmiausia privalėtų prisiimti, kad anoniminis „Perspėjimo Lenkijai“ autorius tik pratęsė ir labai pagrįstai apibendrino, kaip minėjau, ilgaamžę šviesiausių Lietuvos ir Lenkijos intelektualų ir politikų tradiciją.

Savo ruožtu mes privalome grįžti į literatūrologinę tos pačios istorinės raidos analizę, ir tuo pačiu pamėginsime atsakyti į nemažiau aktualų ir skaudų klausimą: kodėl katalikiškas Lietuvos krikštas neatnešė lietuvių literatūrai iki pat XIX a. pradžios jokios ryškesnės paramos ar suklestėjimo…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.08.26


Prisijunkite prie diskusijos