Improvizacija istorijos cimbolais ( 2 )


Print

VIENA DIENA IR VISA ISTORIJA

Visus procesus, vykstančius visuomenėje, gludina niekada neapmirštantis istorijos vyksmas. Jo viso neįmanoma protu aprėpti. Tačiau:”Hiperionas” parašytas prieš 200 metų, o jame yra minčių, lyg šiandien pasakytų.

Dar įdomiau: esminius ilgalaikius procesus gali paaiškinti įvykiai, įvykę skirtingais amžiais, skirtingais metais, tačiau… tą pačią dieną, na dabar, pavyzdžiui, sakykime, kad liepos septynioliktąją.

1251, pirmadienis

Roma. Popiežius Vincentas Ketvirtasis, vadindamas Mindaugą “ypatingu Romos bažnyčios sūnum”, įkuria atskirą Lietuvos vyskupiją ir pasirašo leidžiąs, kad Mindaugas būtų karūnuotas karalium. Prasideda Lietuvos valstybės istorija.

1581, pirmadienis

Polockas. Lietuvių kariuomenės stovykla. Batoras jau treti metai iš eilės veda kariuomenę į Rusiją tam, kad caras Ivanas Žiaurusis nebepuldinėtų Lietuvos, pasitrauktų iš Livonijos ir neįsiviešpatautų Baltijos jūroje. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį pavogė Lietuvos antspaudą. Užmigo kancleris palapinėj, užsnūdo tarnas prie palapinės. Antspaudas buvo geležinėj skrynelėj. Skrynelė buvo prirakinta prie lovos kojos. Piktadaris lovos koją pakėlė, grandinę numovė, geležinę skrynelę su antspaudu paėmė. Tai padaryti galėjo tik savas karys, sudaręs sandorį su priešu. Tokių “savų” Lietuva ir ateity visada turės. Jie teisinsis paprastai: išduodavo mane, išduodavau aš.

1893, sekmadienis

Kražiai. Valstiečiai eina sargybą prie bažnyčios. Caro Aleksandro Trečiojo įsakymu Kražių vienuolyno bažnyčia turi būti nugriauta, vėjinis malūnas ir žemė atiduota kolonistams, atvažiavusiems iš Rusijos. Neapgynę pilių, teritorijų, pralaimėję mūšių laukuos, lietuviai visada pasitraukdavo į bažnyčią, į paskutinę tautos tvirtovę. Neabejoju: kad ir į kokias sąjungas kada nors įstotume, dar ne kartą, dar daug kartų turėsime pasitraukti į bažnyčią.

1941, ketvirtadienis

Vokietija. Bunkeris. Hitlerio dekretu nuo šiandienos “buvusių laisvų Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių teritorija (…) bus vadinama Ostlandu”.

1944, pirmadienis

Kas nutveria, tas skaito VLIK’o pareiškimą: “Raudonoji armija graso užimti visą Lietuvą. (…) Negalime laukti iki būsime sunaikinti”.

Į kovą! Į kovą einančius gaudė. Tuos, kuriuos sugavo, ištrėmė, išvežė, numarino. Nemanykite, kad mirusiųjų nebėr. Jie klausia: “Žmogau, kieno sūnus esi?”

Tačiau iki šiol komunizmo nusikaltimai – kariniai, genocidiniai ir kt. – nėra prilyginti nacių nusikaltimams. Dar keisčiau: mus, jau Europos Sąjungoje esančius, vis konkrečiau žeidžia istoriškai tradicinių (taip pat ir visada nekaltųjų) galiūnų ašis: Maskva – Berlynas – Paryžius.

1990, antradienis

128 diena, kai Lietuvos valstybė vėl nepriklausoma; 15 diena, kai Rusija nutraukė ekonominę Lietuvos blokadą, trukusią 75 paras, tačiau lyja, lyja ir taip šalta, kad žmonės užsikuria krosnis.

Šiandien aišku: ekonominė blokada turi daug vardų. Ir dabar mes tebešokame taip, kaip Rusija groja naftos ir dujų vamzdžiais. Ir šiandien Rusija tebemano, kad jos siena su ES yra ne rytinė Lietuvos siena (na su Baltarusija), o Baltijos jūros kranto linija.

2005, sekmadienis

Irakas. Bagdadas. Per dvi dienas nugriaudėjo daugiau nei 20 savižudžių sprogimų. Šiandien vienas sprogimas sunaikino 98 žmones, daugiausia amerikiečius, atkuriančius šalį.

Ką ši vienos dienos – liepos septynioliktosios – istrotinė apžvalga pasako apie šių dienų pasaulį?

VILKAI PASITRAUKIA, ĮŽIEBUS UGNĮ. ŽMONĖS ELGIASI KITAIP

Atsimenat? Lėktuvas įsirėžė į WTC dangoraižį, apsipylė liepsna, ir pastatas pamažėl susmuko kaip smėlio pilis. Teroristų išpuolis prieš Ameriką rugsėjo 11-ąją (2001 m.), įvykdytas tartum šiurpus spektaklis žmonijos akivaizdoje, buvo palaikytas smūgiu į paširdžius apskritai žmoniškumui. Daugelio sąmonę nutvieskė mintis: šiandien pasaulis pasikeitė. Pasikeitimas buvo suvoktas kaip staiga pamatyta tikrovė, kelianti pavojų gyvybei bet kuriame kūrinijos kampelyje. Tačiau iš tikrųjų rugsėjo 11-osios įvykiai labiau parodė ne kiek pasaulis pasikeitė, bet kiek gali ateity (gal ir nelabai tolimoj) pasikeisti.

Amerika (JAV) šiuo metu faktiškai yra “liberali imperija” (naudoja karinę galią globaliniu mastu; ekonominiai interesai – globaliniai; kultūrinė įtaka – taip pat globalinė). Tačiau pasitraukimas iš Afganistano, Irako, apskritai iš kovos prieš terorizmą kituose žemynuose nepasiekus tikslo (“Oi, koks purvinas ir amoralus šis darbas! Eime namo!”) Amerikai galėtų turėti ilgalaikių ir šiandien sunkiai įžvelgiamų pasekmių. Amerikai, galingiausiai pasaulio valstybei, gal net iškiltų šiaip jau neįtikėtinai atrodanti grėsmė tapti anklavu greitai besikeičiančiame pasaulyje, tai yra atsidurti padėtyje, kurioje Amerika buvo iki jos atradimo 1492 metais. Tai reikštų, kad WTC dangoraižių griūtis rugsėjo 11-ąją pranašiškai liudijo Amerikos galybės griūtį XXI amžiuje.

Saviizoliacijos vengdami, amerikiečiai, suprantama, kare prieš terorizmą nepraras ryžto. Nė viena valstybė, nenorinti vasalės dalios globalinėj “rinkų šeimininkų” imperijoj (ši, sunykus JAV galiai, beveik neabejotinai susiformuotų), dabar negali prarasti ryžto. Taip pat ir apskritai Europa, atsidūrusi konstituciniame vakuume. Nėr vertybių sistemos, nėr europietiškos užsienio politikos, ir kiekviena ES narė elgiasi savaip. Europos Konstitucijos įšaldymas (o gal ir prašapinimas) liudija ir ES trapumą, ir naują kūdikišką jos troškimą vėl – kaip jau daugel kartų buvo – ieškoti pamotės Amerikos apsaugos.

Aukščiau jau cituotas F.Holderlinas prieš 200 metų rašė: “Vilkai pasitraukia, įžiebus ugnį. Kai žmonės pamato proto kibirkštėlę, jie, nelyginant vagys, atsuka jai nugaras”.

Tai ir išteka iš liepos septynioliktosios istorijoje apžvalgos. XXI amžiuje Lietuva kartu su ES, su Šiaurės Aljansu, su Amerika, su Izraeliu, su Palestina, su kiekviena šios žemės pėda bus avinėlis, kuris nuodėmes ne naikina, o gausina, ir tuo pat metu laukia stebuklo, proto nušvitimo.

DAMASKO DERMĖ

Išmintingu karo prieš terorizmą niūros sklaidymu galėtų būti laikomas tik jėgos panaudojimo derinimas su paliaubomis, susitarimais ir sutartimis, galbūt su gausybe įvairaus masto sutarčių. Ir nė kiek nebūtų keista, jeigu XXI amžiaus istorija taptų pirmiausia “rinkų šeimininkų” ir jų keliamų pavojų likvidavimo istorija.

Lūžio valanda joje galėtų būti pirmoji, kad ir neišsami ar netvirta, sutartis tarp civilizacijų, taip pat ir religijų.

Ar ji įmanoma?

Sirijoje, Damaske, didžiojoje Omajedų mečetėje, garbinamas ir legendinio Saladino kapas ir po kolona, anot legendos, palaidota Šv. Jono Krikštytojo galva. O už trijų šimtų metrų stovinti sinagoga suteikia šiai skirtumų dermės vietai dar įstabesnės didybės.

Kaip dvelkia ši dermė viltimi, kad civilizacijos gali sudaryti taikos paktą! Juo XXI amžiuje galėtų prasidėti bent jau įžanginė būsimųjų laikų epocha, renesansiškai džiugiai vertinant viską, ką žmonija sukūrė, o ne sugriovė.

TAČIAU KAIP ĮVEIKTI ŽMOGAUS ATSKIRUMO POREIKĮ ?

Nesu iliuzinis optimistas. Stebiuosi žmonėmis, kurie, vis labiau bijodami prievartos, tolsta nuo savo lizdo (emigracija, migracija, tautų, rasių maišymasis) ir stengiasi išgyventi atskirai, kiekvienas savaip. Juo sunkiau jiems, juo lengviau prievartautojams. Kaip pastarųjų pinklėse reikės išgyventi vaikams ir vaikaičiams?

Apsiniaukusios spalio pabaigos dienos. Vakarais sustiprėja vėjas. Priešais mano langus daugelis medžių jau nuogi…

Žmogui prie žmogaus labai arti prieiti neleista. Ir sėkmingai suartėjus, nuolatos vis išsiskiria atskirumo poreikis. Keista – totalinio pavojaus akivaizdoje šis poreikis stiprėja, pasidaro drastiškas ir vis atžaresnis protui. Asmeninio išsigelbėjimo miražų viliojamas žmogus tampa nenuspėjamas.

Ir mažos tautelės, ir visos žmonijos istorija visais laikais buvo nenuspėjama.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2012.04.13


Prisijunkite prie diskusijos