Ir maži gali būti galingi…


Print

Ar šių metų Vasario 16-oji nėra panaši į 1988-ųjų Vasario 16-ąją?

Matau du keistus panašumus. Partinė sovietinė nomenklatūra 1988-aisiais dėjo milžiniškas pastangas, kad mes, sovietinės Lietuvos žmonės, padrąsinti JAV prezidento Ronaldo Reigano pareiškimų apie neteisėtą Baltijos šalių okupaciją 1940-aisiais, vis tik nedrįstume net mintyse pagerbti 1918-ųjų Vasario 16-osios Laisvės akto.

1988-aisiais komunistinė Lietuvos nomenklatūra buvo tokia nuožmi, pikta, grubi, kad man, Vilniaus Universieto žurnalistikos studentui, nuoširdžiai atrodė: „Laisvės dar labai ilgai nematysime, jei išvis kada nors ją išvysime…“

Tuo tarpu 2016-ųjų Vasario 16-oji, nepaisant prasmingų raginimų Laisvės dieną minėti linksmai ir išradingai, kupina nerimo. Tyčia ar netyčia, bet Rusija prie Baltijos šalių vasario 15-ąją pradėjo vienas didžiausių karinių pratybų, kuriose dalyvauja beveik trys tūkstančiai desantininkų iš Pskovo. Taigi karinės pratybos, kurių metu Pskovo desantininkai treniruosis nusileisti parašiutu, išsilaipinti iš sraigtasparnio ir kažką užpulti, rengiamos prie pat Estijos ir Latvijos valstybinės sienos.

Rusija nespėjo užbaigti vienų didžiausių mums netikėtų pratybų Pietų karinėje apygardoje, kai pagal aliarmo ženklą į tariamą kovą keliami Rusijos šiaurės – vakarų kariniai daliniai. Rusija pastaraisiais metais organizavo tiek daug NATO ir Europos Sąjungai netikėtų, neplanuotų karinių užsiėmimų, kad keblu juos visus atsiminti. Vos spėjame fiksuoti.

Ir vis tik žinoti, kokie tikrieji pratybų tikslai, – gyvybiškai svarbu. Kiekvienos rusiškos karinės pratybos gali pavirsti atvira agresija prieš pažeidžiamiausias NATO nares. Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso kariniai ekspertai ne sykį viešai perspėjo: iš anksto neplanuotų karinių mokymų metu Rusijos pajėgos gali netikėtai užpulti Baltijos valstybes.

Apie tokį pavojų yra perspėjęs ir nuoširdus Baltijos valstybių bičiulis britų žurnalistas, saugumo ekspertas Edvardas Lukas (Edward Lucas). Jis tvirtino ir tebetvirtina, jog NATO pajėgos nėra pasiruošusios patiems įžūliausiems netikėtumams. Besitreniruodami karinėse pratybose rusų kariai netikėtai gauna įsakymą peržengti valstybinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos sieną, tuo pat metu sugenda per Lietuvą iš Rusijos į Kaliningradą keliaujantis traukinys, iš kurio netikėtai pabyra šimtai iki dantų ginkluotų rusų kariškių, ir Baltijos valstybės – okupuotos.

Beje, vienoje iš paskutiniųjų Info TV laidoje „Panikos kambarys“, atsakydamas į Algio Ramanausko klausimus, britas E.Lukas perspėjo, kad Lietuvai jau reikalinga ne tik karinė oro, bet ir karinė geležinkelių policija. Karinis Rusijos tranzitas per Lietuvą į Kaliningradą – viena iš silpniausių Lietuvos vietų.

Žodžiu, žaibiškas Baltijos šalių okupacijos scenarijus – realus. Kad jis realus, jau, laimė, sutaria ir NATO vadai. Bet NATO vadai tikriausiai neturi konkretaus plano, kaip elgtis, jei Rusijos armijos karinės pratybos taptų agresijos preliudija. Vienintelė reali išeitis – Baltijos valstybėse dislokuoti gausias amerikiečių karines pajėgas, kurios taptų neabejotinu atgrasymo veiksniu. Sveika nuovoka byloja, jog amerikiečių karių turėtų būti kur kas daugiau Baltijos kraštuose nei, sakykim, Vokietijoje. Bet šiandien turime priešingą situaciją.

Briuselio biurokratai lyg ir sutaria, kad Baltijos šalyse nuolat treniruotis privalo ženkliai daugiau amerikiečių karių nei dabar. Agresijos atveju rusų okupantai iš karto privalo pajusti amerikiečių jėgą. Tačiau kol kas ši strategija – popierinė. Kada ji bus įgyvedinta? Ar suspėsime įgyvendinti?

Žymus finansininkas Džordžas Sorošas prognozuoja, kad Rusija 2017-aisiais finansiškai bankrutuos, nes būtent tais metais bus priversta, vadovaujantis sutartimis, Vakarams grąžinti milžiniškus kreditus. Jų, žinoma, nesugebės grąžinti. Vadinasi, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas turi mažai laiko. Jo žinioje – tik 2016-ieji. Jei šiais metais Kremlius neužpuls Baltijos valstybių ir nesužlugdys ES vienybės, 2017-aisias jau gali nebepajėgti. Be to, Amerikoje šiemet renkamas naujas JAV prezidentas, ir, nepaisant puikiai veikiančio valstybės aparato, numatoma šiokia tokia dvivaldystė: nueinantis nuo scenos prezidentas jau nebepasirašys svarbių įsakymų, o naujasis – dar negalės iš karto „griebti jaučio už ragų“.

Turime ir daugiau keistenybių. Pirmiausia – apie tarptautines. Miuncheno konferencijoje Rusijos premjerui Dmitrijui Medvedevui demagogiškai pasiskundus, esą pasaulyje dėl neva agresyviųjų Vakarų kilo naujasis šaltasis karas, tik Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Ukrainos vadovas Petro Porošenko griežtai atkirto, kad būtent Rusija kalta dėl kilusio jau net ne šaltojo, o labai karšto karo. Kitų Europos valstybių prezidentai, premjerai ir užsienio reikalų ministrai kalbėjo nuolankiau, atsargiau, švelniau. O ir Lietuvoje atsirado kaltinančių prezidentę, esą ši irgi privalėjo kalbėti „žymiai atsargiau“.

Dar vieną tarptautinę keistenybę matėme Kuboje, kur Popiežius Pranciškus ir Maskvos patriarchas Kirilas pasirašė agresorei, o ne agresorės aukoms naudingus bendradarbiavimo dokumentus. Sąmoningai ar nesąmoningai, bet Katalikų bažnyčios galva pareiškė, esą Kremlius gali tapti svarbiu partneriu siekiant taikos Pasaulyje. Arba Popiežius nesusigaudo tarptautinėje politikoje, arba jį klaidina jo patarėjai, arba jis šoka „pagal Kremliaus užsakytą muziką“, paniekindamas šiandienines Rusijos aukas.

Lietuviškųjų keistenybių taip pat užtenka. Lrytas.lt portale paskelbta Arvydo Lekavičiaus publikacija, kad liūdnai pagarsėjęs Jurijus Borisovas, kadaise šokdinęs Lietuvos prezidentą Rolandą Paksą, Trakuose po savo rūmais įsirengęs milžinišką šaudyklą, kurios gali pavydėti net valstybinės Lietuvos institucijos. Ar mūsų slaptosios tarnybos žino, kokia tikroji požeminės šaudyklos paskirtis? Ar mūsų džeimsai bondai tikri, jog ten nėra kaupiami šaudmenys, sprogmenys ir ginklai? Ar įtartinasis J.Borisovas turėjo teisę įsirengti tokią šaudyklą? Ar Lietuvos teisėsaugos institucijos išdrįs ten įkelti koją?

Taip pat norėtųsi paklausti – kodėl ši žinia išvydo dienos šviesą tik dabar? Apie įspūdingų parametrų požemines erdves po su Rusijos karinėmis pajėgomis siejamo J.Borisovo namais anksčiau niekas nieko negalėjo ar nenorėjo žinoti?

Beje, liūdnai pagarsėjusį Viktorą Uspaskichą užjautusiai Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violetai Ražinskaitei būtų pravartu susipažinti su (kaip praneša ELTA) ispanų teismų praktika baudžiant mokesčių nemokančius žinomus ir garsius asmenis. Garbaus amžiaus sulaukusiai  operos dainininkei Monserat Kabalje (Montserrat Caballe) ispanų teisėjai skyrė net šešerių mėnesių kalėjimo bausmę ir priteisė 255 tūkst. eurų baudą. Vien už tai, kad ši slėpė mokesčius.

Tačiau lietuviškosios Temidės tarnams ispanišką logiką suvokti tikriausiai per sunku. Mat mūsų teisėjai itin atidžiai nagrinėja Rokų (Kauno priemesčio) parapijos kunigo Vytauto Gražulevičiaus bylą: ar kunigas nusipelnė 677 eurų baudos už tai, kad iš jam priklausančio kompiuterio 2013-aisiais buvo paskelbtas gėjams nepalankus komentaras. Tarsi Lietuvoje nebūtų rimtesnių, svarbesnių darbų.

Taigi ir vėl, net Vasario 16-ąją, apninka nerimo kupinos mintys. Islandas Jonas Baldvinas Hanibalsonas, kuriam esame dėkingi už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą 1991-ųjų vasario 11-ąją (jis tuo metu buvo Islandijos užsienio reikalų ministras), yra apsakęs: „Ir maži gali būti galingi“.

Buvome didingi 1918-ųjų vasario 16-ąją, didingi buvome 1990-ųjų kovo 11-ąją, o 2016-aisiais ar mes saugūs, didingi, galingi, drąsūs?

Slaptai.lt nuotraukoje: komenataro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.02.16; 15:06


Prisijunkite prie diskusijos