Irma Dubovičienė. Operetė, kuri turbūt dažniausiai istorijoje buvo vagiama bei falsifikuojama


Irma Dubovičienė, šio teksto autorė

Dėl šiuolaikinės muzikos kūrinių plagijavimo, falsifikavimo ir mūsų lakais kyla nemažai skandalų.

Autorinių teisių ekspertai pripažįsta, kad tai yra sudėtinga tema. Populiariojoje muzikoje neišvengiama tam tikrų klišių; abejonių gali kilti, kai atlikėjai perdainuoja, adaptuoja užsienio autorių dainas. Kilus įtarimui, šalies Autorinių teisių gynimo asociacija inicijuoja tyrimą. Kviečiama ekspertų komisija, ji pateikia išvadą. Autorinių teisių pasisavinimo faktą turi pripažinti teismas, kuriam rasti tiesą padeda ekspertai – tos srities profesionalai. Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimą yra numatyta civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Tačiau istorija, kurią čia norime papasakoti, yra išskirtinė – iš periodo, kai ginti autorines teises buvo išties keblu.

Įkvėpimas iš gimtosios Šušos

„Aršin mal alan!“ – balsingas gatvės prekeivis šūkaudavo eidamas siauromis senovinio Šušos miesto gatvėmis. Išvertus iš azerbaidžaniečių, tai reiškė: parduodantis prekes aršinais. Kitaip sakant, audinių pardavėjas.

Pasigirdus šūksniams, atsiverdavo tai vienų, tai kitų namų kiemo vartai. Moterys mielai apžiūrėdavo naujus audinius, kažką išsirinkdavo. Smulkusis gatvės prekeivis turėjo išskirtinę teisę bendrauti su moterų bendruomene, o dailiosios lyties atstovės, nebijodamos nusižengti tikėjimo dogmoms, galėjo apžiūrinėti audinius ir derėtis dėl kainos neprisidengdamos veido. Joks kitas svetimas vyras iki vestuvių dienos negalėjo matyti moters veido.

Šušoje klostėsi savitas gyvenimo būdas ir tradicijos. Ilgainiui susiformavo tik šiam miestui būdingas „aršinmalči“ amatas. Teigiama, kad Šušoje šių gatvės prekeivių audiniams matuoti naudotas aršinas ne visai atitiko carinės Rusijos matą (71,12 cm).

Vaikystės įspūdžiai, meilė muzikai įstrigo į širdį ir atmintį šio krašto sūnui Uzeirui Hadžibekovui, kuris tapo azerbaidžaniečių profesionaliosios muzikos pradininku, šalies muzikinio gyvenimo organizatoriumi, liaudies muzikos tyrinėtoju, kompozitoriumi.

1913 m. Hadžibekovas sukūrė milžiniško populiarumo sulaukusią operetę „Aršin mal alan“ (operetės pavadinimas į kitas kalbas neverčiamas). Jos premjera įvyko tų pačių metų spalio pabaigoje Baku, milijonieriaus ir mecenato Gadži Zeinalabdino Tagijevo teatre.

Tikrų įvykių atspindys

Operetės veiksmas vyksta Šušoje, o siužetą kompozitorius paėmė iš gyvenimo. Tema amžina: vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykiai, apie romantiškus jausmus svajojantis bei maištaujantis jaunimas.

XX a. pradžioje ir čia jaunoji karta pradėjo kritiškai vertinti vedybas pagal tėvų valią, troško kurti šeimą, pagrįstą abipuse meile. Tik štai problema – kaip išrinktąjį (-ąją) susitikti?

Ieškodamas būdo, kaip galėtų rasti širdžiai mielą merginą, pagrindinis herojus Askeras sumano apsimesti gatvės prekeiviu „aršinmalči“…

Siužetui panaudota tikra istorija. Askero prototipas buvo Šušos turtingo pirklio sūnus Medžidas Beibutovas. Jo neviliojo tėvo verslas, vaikinas troško būti dainininku. Tad Medžidas lavino balsą, dainuodamas klajojo kaip „aršinmalči“, kol vieną kartą įsimylėjo sutiktą merginą.

Įdomu, kad po daugelio metų prie šios istorijos savaip prisilietė Medžido sūnus – Azerbaidžano legendinis dainininkas Šašidas Beibutovas. 1945 m., kai Baku kino studijoje buvo ekranizuota operetė „Aršin mal alan“, jis įkūnijo savo tėvo likimą.

Europietiška klasika ir mugamas

„Atsiliepimai pranoko visus mano lūkesčius; didysis Glazunovas [kompozitorius Aleksandras Glazunovas – aut.] sako, kad Rusijoje pasirodė pirmoji Rusijoje muzikinė operetė“, – savo dienoraštyje rašė U. Hadžibekovas, nudžiugintas jau pirmųjų operetės vertinimų.

Tuo metu jis dar nežinojo, kad „Aršin mal alan“ bus statoma 76 šalių scenose, išversta į 80 pasaulio kalbų, tarp jų kinų, baltarusių, lenkų…

Kompozitorius U. Hadžibekovas buvo novatorius – suderino europietišką klasiką ir azerbaidžaniečių nacionalinę muziką. Jos šaknys siekia priešistorę: 5 a. iki Kristų Herodotas aprašė muzikinius turnyrus, rengtus dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje. Šalies muzikinis ir kultūrinis paveldas yra įspūdingas.

Viena svarbiausių muzikos dermių yra mugamas. Šios azerbaidžaniečių tradicinės vokalinės instrumentinės muzikos, kuriai būdingos improvizacijos, tradicija ir šiandien yra gyva, rengiami atlikėjų konkursai. 2003/2008m. mugamas įtrauktas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Šuša buvo vienas iš svarbių centrų, kuriame ugdyta mugamo tradicija, perduodama iš kartos į kartą.

Šiandien Šuša, deja, yra atplėšta nuo Azerbaidžano teritorijos. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje Armėnijos separatistinėms jėgoms pradėjus reikšti pretenzijas į Kalnų Karabacho žemes, buvo pereita prie karo veiksmų. 1991 m. Armėnijos kariniai daliniai, pažeisdami Azerbaidžano sienas, įžengė į Karabachą. Vienas po kito buvo užimami kaimai, gyventojai žudomi ir žalojami. 1992 m. gegužę Armėnijos pajėgos užėmė Šušą, įsibraudamos kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją.

XXX

Üzeyir Əbdul Hüseyn oǧlu Hacıbəyov (Uzeir Abdul-Husein ogly Hadžibekov) (1885–1948)

„Aršin ma alan“ operetės afiša

Gimė Agdžabeli kaime netoli Šušos, Kalnų Karabache. Studijavo mokytojų seminarijoje Gruzijos Goryje. Įvaldė smuiką, violončelę bei pučiamuosius muzikos instrumentus, pirmasis pradėjo užrašinėti liaudies dainas. Kelerius metus dirbo mokytoju bei žurnalistu įvairiuose laikraščiuose. Žurnalistinį darbą dirbo ir jau būdamas pripažintas kompozitorius.

1908 m. parašė operą „Leili ir Medžun“ – pirmąją operą ne tik Azerbaidžano istorijoje, bet ir musulmonų pasaulyje, šiuo kūriniu įtvirtino naujo tipo muzikos dermių, mugamų, operos žanrą ir nužymėjo profesionaliosios muzikos raidos kryptį – klasikilių Europos ir nacionalinės muzikos formų sintezę. Po „Leili ir Medžun“ sukūrė dar keturias operas bei tris operetes, iš kurių didžiausio pripažinimo sulaukė „Aršin mal alan“ (1913).

Muzikos teoriją ir kompoziciją studijavo privačiai Maskvoje, Sankt Peterburgo konsevatorijoje. Prisidėjo prie Azerbaidžano profesionalaus muzikos meno: įsteigė muzikos mokyklą ir jai vadovavo, subūrė liaudies instrumentų orkestrą, chorą. Pagrindė liaudies muzikos dermių sistemą ir išdėstė ją  klygoje „Azerbaidžano liaudies muzikos pagrindai“ (1945). Dėstė Baku konservatorijoje, buvo jos prorektorius, paskui rektorius. 1945 m. paskirtas Azerbaidžano Mokslų Akademijos Menų instituto direktoriumi.

XXX

Traukė kaip medus

Uzeiras Hadžibekovas. Wikipedija foto

Rusijos imperijos cenzūra suteikė leidimą operetę „Aršin mal alan“ rodyti Kaukazo teritorijoje. Su operete prasidėjo tikras muzikinių teatrų bumas ne tik Kaukaze, bet ir Vidurinėje Azijoje, Rusijos pietinėje dalyje.

Kartu operetė buvo viliojantis pelno šaltinis. Ji teatralus traukė kaip medus. Steigėsi trupės, kurių repertuare buvo vienintelis spektaklis. Jis užtikrino sėkmę, pagal kasose surenkamus pinigus nebuvo konkurentų. Bene labiausiai pasižymėjo S.Magiliano, A.Armenjano trupės.

Netrukus prasidėjo autoriaus teisių pažeidimai.

1916 m. iš spektaklio afišų dingo autoriaus pavardė. Be Hadžibekovo sutikimo operetė buvo keičiama, iškraipoma.

Rusų spaudoje pasirodė teiginių, esą tai yra visai ne Hadžibekovo, o armėnų – Armenjano – kūrinys: „Ponas Armenjanas, panaudodamas rytietiškas melodijas, sukūrė šios operetės muziką“. Tikrasis kompozitorius Hadžibekovas paminėtas viso labo tik kaip teksto autorius.

Sekdamos Armenjano pavyzdžiu iš spektaklio afišų tikrojo autoriaus pavardę išbraukė ir kitos tuo metu suklestėjusios armėnų trupės. Spektaklio tituliniai pakeitimai buvo falsifikuojami net Baku, kur gyveno ir dirbo pats Hadžibekovas.

Magalianas: nuo Tifliso iki Amerikos

Iš „Aršin mal alan“ pelnus ir šlovę ištisus dešimtmečius krovėsi Sedrakas Magilianas.

Vos išgirdęs operetę, Magilianas ja susižavėjo. Kreipėsi į autorių dėl leidimo išversti ją į armėnų kalbą ir, gavęs šį leidimą, ėmėsi darbo. Operetė 2015 m. jis pastatė Tiflise, pats kūrė Askero vaidmenį, spektaklio muzikinį apiforminimą – tik „pamiršo“ apie sutartyje kompozitoriaus keltą sąlygą prieš premjerą pirmiausia jam parodyti pastatymą.

Išryškėjo ir daugiau Magiliano „atminties spragų“.

Pažeidžiant sutarties sąlygas, autoriui nebuvo mokamas mokestis (Magilianas buvo įsipareigojęs mokėti 10 proc. nuo spektaklio kasos), nors kūrinys teikė išties neblogą pelną: 1915–1921 m. trupė surengė net 800 spektaklių.

Po Užkaukazės sovietizacijos Magiliano trupė pasitraukė į JAV. Ten dar labiau suįžūlėjo.

Užkaukazėje palyginti atsargiai prasitardavęs, kad „Aršin mal alan“ yra armėniška operetė, Amerikoje Magilianas pasiskelbė operetės autoriumi! 1923–1958 m. jo trupė su savo pastatymais apvažiavo net trylika JAV valstijų.

Tiesa, Amerikos publikai „Aršin mal alan“ Magilianas pristatė ne pirmutinis. Pirmąjį kartą ši operetė buvo pastatyta 1917 m. Niukorke. Kokia trupė ją nuvežė į JAV, nėra aišku, tačiau žinoma, kad žiūrovai nuo pat pradžių buvo klaidinami. Anotacija skelbė, esą šį kūrinį dalijasi armėnai, gruzinai, rusai ir amerikiečiai.

Kreipėsi į advokatus, spaudą

Kompozitorius nesitaikė su įžūliu autoriaus teisių nepaisymu, atvira kūrinio vagyste. Jis kreipėsi į advokatus, spaudą, net administracinę valdžią.

Kontroliuoti įvairiuose miestuose rengiamus spektaklius buvo neįmanoma. Ieškant išeities bei siekiant išgyvendinti įsigalėjusią „laukinę“ praktiką, Uzeiras Hadžibekovas su vyresniuoju broliu Zulfugaru, taip pat kompozitoriumi, įsteigė „Brolių Hadžibekovų operos ir operetės trupę“.

1917 m. vasarą broliai per spaudą ieškojo advokato ir kvietė „vietos aktyvistus visame Kaukaze, Turkestane, Astrachanėje ir Azerbaidžane, mokančius rusų kalbą, bendradarbiauti vardan autorinių teisių“. Azerbaidžano autorinių teisių raidos tyrėjai pastebi, kad kvietimas turėjo atgarsį, daugelyje miestų Hadžibekovo autorystės buvo atkurta bent iš dalies.

Tačiau už Atlanto savivalė tęsėsi. 1924 m. Hadžibekovas gavo laišką iš Niujorko violončelininko prof. Okorokovo, kuris iki emigracijos dirbo Baku konservatorijoje. „Čia visur rodo „Aršin mal alan“. Jūsų kūrinys Amerikoje turi milžinišką pasisekimą. Kažkoks Magalianas šią operetę pateikia kaip savo ir uždirba didžiulius pinigus“, – piktinosi profesorius.

Tuo pat metu Hadžibekovo kūrinys, pristatomas kaip „armėnų operetės karalienė“, nuolat buvo statomas Jerevano valstybiniame muzikinės komedijos teatre. Ekspertų vertinimu, jo scenoje surengta daugiau nei 300 spektaklių. Išlikusi 1955 metų afiša patvirtina: visi armėnų atlikėjai išvardyti, nepaminėtas tik „Aršin mal alan“ autorius Hadžibekovas.

Sustabdyta kino premjera Baku

Operetė „Aršin mal alan“ ne kartą buvo perkelta į kino ekranus. Dvi ekranizacijos buvo išties skandalingos.

Pirmoji į kompozitorių su siūlymu pagal operetę kurti filmą 1916 m. kreipėsi akcinė bendrovė “Brolių Pironų filmas“. Gavusi sutikimą, bendrovė nusamdė žinomą to meto rusų režisierių Borisą Svetlovą.

Tačiau atsirado netikėtas konkurentas. Iš Sankt Peterburgo atvykęs verslininkas G. Beliakovas sumanė pasinaudoti proga ir susižerti pinigo. Jis filmą kūrė mažiausiomis sąnaudomis, nusamdęs neprofesionalius armėnų aktorius.

Visuose laikraščiuose buvo paskelbta, kad 1917 m. pirmosiomis dienomis Baku kino teatre „Forum“ įvyks filmo premjera.

Žinia pasiekė Uzeirą Hadžibekovą. Jis pasipiktino Beliakovo savivale statyti filmą be jo sutikimo. Su savo advokatu Alimardanu Topčibaševu kompozitorius kreipėsi į miesto gubernatorių Kovalevą su prašymu sustabdyti filmo demonstravimą. Tai suveikė. Kino teatro direktoriui buvo įsakyta neberodyti filmo. Nors visi bilietai buvo parduoti, Beliakovo filmas daugiau nebuvo rodomas.

Po kelių mėnesių, 1917 m. balandį, darbą baigė Svetlovas. Jo režisuotas filmas „Aršin mal alan“  turėjo milžinišką pasisekimą Baku ir kituose miestuose.

Antrasis skandalingas pastatymas – Holivude

Panaši situacija susiklostė prabėgus porai dešimtmečių.

Irane viešėjusiai Azerbaidžano delegacijai buvo pademonstruotas Holivude kažkokio armėnų režisieriaus pastatytas filmas „Alšin man alan“.

Tai buvo iš Tifliso į JAV pasitraukusio armėnų režisieriaus Rubeno Mamuliano darbas. 1937 m. Holivude jis sukūrė, kaip buvo teigiama, „klasikinės armėnų muzikinės komedijos“ ekranizaciją. Kompozitoriaus Hadžibekovo pavardė titruose paminėta nebuvo.

Apie Holivudo filmą iš delegacijos narių sužinojęs Hadžibekovas buvo šokiruotas, pasiskundė kompartijos vadams. Žinia pasiekė Josifą Staliną.

Sovietų Sąjunga nebuvo pasirašiusi tarptautinių konvencijų dėl intelektinės nuosavybės apsaugos. Hadžibekovui kaip kompensaciją buvo pasiūlyta nufilmuoti savo kino variantą, jį pristatyti pasaulyje. Taip 1945 m. Baku kino studijoje gimė „Aršin mal alan“. Filmas buvo demonstruojamas 136 pasaulio šalyse.

2018.12.18; 06:00

print