Ironiškas humoristo Michailo Zadornovo posakis apie pornografinius filmus


Print

Štai ir vėl prajuokino žymusis Rusijos humoristas Michailas Zadornovas.

Nors kai kurie kandžiojo M.Zadornovo pastebėjimai ir žeidžia mūsų, nuo Rusijos imperijos atsiskyrusių tautų, savigarbą, jo humoreskose esama užtektinai ir rimtų įžvalgų, iš kurių galima ir net būtina mokytis, pasisemti patirties. Tačiau paskutinįjį sykį įsiminė per TV rodytas autorinis vakaras, kuriame M.Zadornovas palankiai prakalbo … apie pornografinius filmus. Žinoma, jo žodžiuose būta ironijos. Bet kalambūras skambėjo išties žaismingai. Taigi humoristas pareiškė, jog pastaruoju metu padoriam, išsilavinusiam, savigarbos nepraradusiam rusui neįmanoma žiūrėti jokių televizijų.

Vien kraujas, gaudynės, kankinimai, apgavystės ir meistriškas, profesionalus “snukių daužymas”. Išraiškingas “snukių daužymas” – privalomas elementas. Kuo jo daugiau, tuo filmas, suprask, populiaresnis. Humoristas apgailestaudamas skėsčiojo rankomis: kokį kanalą įsijungtum, matai tuos pačius vaizdus: kažkas kažką smaugia, muša, terorizuoja, apgaudinėja. Kiek gi galima ištverti, stebint tokią “tikrovę”? Tada M.Zadornovas, jo paties žodžiais tariant, atsitiktinai įsijungė pornografinių filmų kanalą ir staiga apstulbo nuo užliejusios palaimos. Visi visus myli. Su partneriu visuomet elgiamasi švelniai, pagarbiai, draugiškai. Niekas nieko nemuša. Kiekvienas filmo herojus, nepriklausomai nuo lyties, savo partneriui stengiasi suteikti kuo daugiau džiaugsmo ir laimės. Bet svarbiausia, kad tokiuose filmuose galutinis rezultatas visuomet – teigiamas. Žodžiu, pabaiga – visuomet laiminga.

Tikriausiai nereikia pasakoti, kaip garsiai juokėsi ir entuziastingai plojo M.Zadornovo kūrybos gerbėjai, išgirdę šį palyginimą.

XXX

Kodėl prisiminiau ironiškąjį M.Zadornovo palyginimą apie pornografinius filmus? Kalbant ta pačia ironiška maniera, mes, lietuviai, kažkodėl dėl galutinio rezultato mažiausiai sukame galvas. Taip, mes stengiamės krutėti, dirbti, kovoti. Tačiau labai dažnai mums rūpi tik galimybė parodyti aplinkiniams, jog dirbame ir plušame vardan tos Lietuvos. Arba stengiamės pasiteisinti sau patiems, jog nesėdime sudėję rankų. Pavyzdžiui, pristeigiame dešimtis neva tautiškų, patriotiškų, lietuviškų internetinių svetainių, ir jau džiūgaujame, esą pagrindinis darbas užbaigtas. O kad tų svetainių niekas neskaito arba jas skaito labai siauras bendraminčių ratelis, – mums tarsi nė motais. Prikišame į savo svetaines neįdomia, biurokratine kalba surašytų deklaracijų, peticijų, pareiškimų, trafaretiškai, neįdomiai aprašytų mūsų partizanų mūšių, įdedame itin didingų nykšukinėms visuomeninėms organizacijoms vadovaujančių vadų ir vadukų portretų, ir tą pačią akimirką pasijuntame esą labai reikšmingi, nuvertę didžiulius kalnus.

Tarsi nuotraukos dydis bylotų apie organizacijos ar leidinio įtaką bei tiražą. Tokiais atvejais visuomet prisimenu “Lietuvos ryto” dienraštį. Tikriausiai niekam neapsivers liežuvis pasakyti, girdi, šis dienraštis bei jo internetinė versija yra neįtakinga. “Lietuvos rytas” dar ir kaip įtakingas. Su tuo negalima nesutikti. O dabar pasakykite, ar kas nors bent kartą matėte jame paskelbtą savininko ir vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko nuotrauką? Ne, niekada. Štai ir atsakymas: kuo didesnė nuotrauka, tuo mažesnė įtaka ir tiražas. Taigi: jei atsivertei internetinį portalą ar laikraštį, kuriame puikuojasi didžiulė savininko ar redaktoriaus nuotrauka, žinok, tas leidinys neturi nei gerbėjų, nei skaitytojų, nei įtakos…

XXX

Tikrasis patriotizmas – tai ne tie primityvūs, valdžiai jokio poveikio nedarantys pareiškimai, skelbiami dėl mažo lietuvių gimstamumo ar jaunimo nenoro didžiuotis garbinga Lietuvos istorija. Kai kas iš mūsiškių patriotų tokius pareiškimus kepa kaip blynus Užgavėnių vakarą ir net neįsivaizduoja, jog valdžia jų triūsą tiesiog išmeta į šiukšlių kibirą čia pat, vos tik toks laiškas ateliauja į valdžios įstaigą. O paskui ta pati valdžia parašo biurokratiškai niekuo neįpareigojantį atsakymą, esą tirs, analizuos, atkreips dėmesį. Kai kurie mūsų primityvieji patriotai net nesusimąsto, kas yra tikrasis lietuviškas patriotizmas. Drąsa ginti buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną nuo lietuviškosios teisėsaugos išpuolių, nes prieš šį omonininką nesurinkta nei tiesioginių, nei šalutinių įkalčių, – jiems neatrodo sveikintina.

Taip, Vilniaus Apygardos teismas neseniai paskelbė nuosprendį, esą rusas K.Michailovas – Nikulinas kaltas dėl Medininkų žudynių. Ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Bet juk po tokio pareiškimo duomenų, įrodančių, jog šis vyras išties lemtingąją naktį buvo Medininkuose, neatsirado, nepadaugėjo. Tad niekaip nesuprantu, kaip galima džiaugtis griežtu teismo sprendimu, jei byloje nėra jokių, nei tiesioginių, nei šalutinių omonininko kaltę patvirtinančių įrodymų? Nejaugi mūsų primityviesiems patriotams neįdomu, kas iš tiesų šaudė į Medininkų posto pareigūnus 1991-aisiais? Mūsų šiaudiniams patriotams neįdomu, kodėl mūsų teisėsauga per dvidešimt metų nesugebėjo rimtai išnarplioti šios rezonansinės bylos?

XXX

Praėjusią savaitę, lankydamasis Kaune, daviau vienos aukštosios mokyklos studentei interviu, ką manau apie žemaičius, kurie tvirtina, esą Lietuvoje jie šiandien diskriminuojami ir todėl žūtbūt siekia išsikovoti žemaitiškos autonomijos statusą. Studentė, pasirodo, šia tema rašanti diplominį darbą. Tema pasirodė prasminga. Studentė teiravosi, ar pagrįstais laikau šiuos žemaitiškus reikalavimus. Dėstydamas kritišką požiūrį į žemaičius, kurie jaučiasi esą Lietuvoje diskriminuojami ar žeminami, pabrėžiau, jog Lietuva nūnai turinti kur kas svarbesnių, reikšmingesnių, aktualesnių temų. Dar tiksliau tariant, gyvybiškai svarbių temų.

O ginčai, kas svarbesni – žemaičiai, dzūkai, aukštaičiai ar suvalkiečiai, – tėra veikla, kuri mus atitraukia nuo pagrindinių temų. Vaizdžiai tariant, besirūpindami žemaitiškos autonomijos klausimais mes galime galutinai prarasti viską, įskaitant lietuvių kalbą Vilniaus, Šalčininkų, Kaliningrado, Punsko, Suvalų ar Gervėčių regionuose, tuo pačiu prarandant ir žemaitiškąją tarmę. Atsisveikindamas su studente pabrėžiau turįs žemaitiško kraujo. Mano mama – žemaitė. Todėl bet kokius kaltinimus tendencingumu atmesti man labai paprasta. Žodžiu, užuot ėmęsi valstybei svarbių bėdų šalinimo, žemaitiškos autonomijos puoselėtojai kažkodėl skaldo ir taip silpnutes jėgas. Mūsų ir taip jau mažai, mes tarpusavyje susipykę, mes nemokame susivienyti, mes neturime būtino atsparumo asimiliacijoms, o čia dar vienas smūgis žemiau juostos – skaldykimės į žemaičius, dzūkus ar aukštaičius.

XXX

Įdomu, kodėl žemaitiškos autonomijos šalininkams nekyla mintis pasidomėti pašlijusia Lietuvos draugyste su artimiausia, nuoširdžiausia kaimyne – Latvija? Sovietmečiu mums Kremlius draudė bičiuliautis su latviais ir vertė dažniau dairytis į Baltarusiją. Tokia buvo sovietinė nutautinimo politika. Maskva bijojo, kad lietuviai, susidraugavę su latviais, taps dar atsparesni rusifikacijai. Okupantų pozicija – suprantama. Kitaip ir būti negalėjo. Okupantai elgėsi logiškai. Nelogiškai elgiamės mes, lietuviai ir latviai. Baltijos valstybėms atkūrus nepriklausomybę lietuviška – latviška draugystė vis tiek nesustiprėjo. Šiaip ar taip po nepriklausomybių atkūrimo prabėgo du dešimtmečiai, o mes vienas kitų vis tiek artimiau nepažinome ir net nebandome, nenorime pažinti.

Šią skaudžią temą prisiminti paskatino filosofo Arvydo Juozaičio publikacijos viešojoje erdvėje apie draugiškus ir tuo pačiu šaltus lietuvių – latvių tarpusavio santykius. Kadaise dažnokai važinėjau į Latviją. Pavyzdžiui, Liepojoje buvau susipažinęs su šiame mieste stulbinančią politinę karjerą padariusiu lietuviu, kuris papasakojo įdomių istorijų apie latvių miško brolius, supažindino su šia tema rašančiais latvių žurnalistais, buvusių miško brolių giminėmis. Keletą publikacijų šia tema paskelbiau lietuviškoje spaudoje. Mano pagrindinis tikslas buvo parodyti, esą ir latviai, kaip ir lietuviai, po karo ėjo į miškus ir priešinosi Sovietų Sąjungos kariaunai. Beje, priešinosi narsiai, pasiaukojančiai. Išsiskirdami žadėjome ir toliau draugauti, bičiuliautis, rengti publikacijas apie latvių miško brolius. Bet mūsų draugystė netikėtai nutilo, nurimo. Aš daugiau nė sykio nenuvažiavau į Liepoją, o latviai nesurengė atsakomojo vizito į Vilnių. Nors, regis, nuoširdžiai planavome vienas kito nepamiršti.

Kitą sykį viešėdamas Rygoje susipažinau su žymiu latvių rašytoju Visvaldžiu Lamu, buvusiu legionieriumi, kuris sovietinei okupacijai priešinosi vokiečių kariuomenės gretose. Tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje paskelbiau išsamią publikaciją apie sudėtingą šio (jau, deja, mirusio) rašytojo gyvenimą, pasirūpinau, kad būtų publikuotos kelios ištraukos iš jo romano apie išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metais. Žadėjome vienas kitam, kad dar ne sykį susitiksime. Bet nesusitikome. Negaliu suprasti, kodėl?

1994-aisiais dirbdamas karo žurnalistu Grozne susipažinau su latvių žurnalistu Ilmaru, kaip ir aš, rašiusiu apie karinį konfliktą Šiaurės Kaukaze. Tikriausiai nereikia pasakoti, jog gyvenimas musulmoniškoje Čečėnijoje mus labai suartino – lietuvį ir latvį. Čečėnai mus laikė kažkuo vienu. Patikrinimo postuose stabdę rusų kariai mūsų taip pat nesugebėjo atskirti: vadindavo vienu žodžiu – “pribaltais”. Bet grįžę namo mes buvome susitikę tik kartą. Nors nuoširdžiai norėjome draugauti bent jau žurnalistinėse sferose. Žodžiu, jis liko Rygoje, o aš – Vilniuje. Mus skyrė vos keli šimtai kilometrų. Mes jautėme vienas kitam pagarbą ir baltišką vieningumą. Bet poreikio palaikyti nuolatinius, partneriškus santykius tarsi ir neliko. Negaliu suvokti, kodėl?

Dirbdamas viename kaimiškos tematikos laikraštyje sykį buvau pakviestas giminingo tuometinio latviško laikraščio “Lauku avize” vadovybės į svečius. Keletą dienų gyvenau ištaigingame Rygos viešbutyje, svečiavausi Jūrmaloje, kūrėme planus, kaip būtų įmanoma vienas kitam padėti, didinant abiejų laikraščių tiražus. Buvome nusprendę sukurti nuolatines rubrikas: latvių žurnalistai reguliariai rašo mums apie Latvijos politikos, ekonomikos ir kultūros aktualijas, o mes juos informuojame apie lietuviškus šiokiadienius. Nors tam būta visų prielaidų, nors šiai idėjai niekas nesipriešino, atvirkščiai – jai visi pritarė, juolab buvo užtektinai pinigų honorarams, tokia rubrika tuomet nepasirodė. Nei lietuviškame, nei latviškame laikraštyje. Kodėl – sunku pasakyti. Tiesiog nepasirodė, ir tiek.

XXX

Tad šiandien neatsitiktinai pradėjau skaityti naująją filosofo A.Juozaičio knygą “Ryga – niekieno civilizacija”. Tikuosi rasti atsakymą, kodėl tarp tokių dviejų, regis, labai giminingų tautų atsirado užtektinai gili praraja. Nejaugi negalima įveikti tos prarajos? Čia derėtų prisiminti žurnalistės Linos Pečeliūnienės straipsnį “Vadinamąjį “kiaulių karą” tarp Lietuvos ir Latvijos inspiravo Rusija”, prieš keletą metų paskelbtą mūsų spaudoje – “Valstiečių laikraštyje”. Gilus, įdomus, informatyvus rašinys. Štai tik nedidelė ištrauka. “Latvijai tarp Baltijos sesių nepasisekė labiausiai. Nei ji išsiugdė tarptautinį svorį turinčių politikų, nei gavo didelių dovanų iš Vakarų valstybių. Priešingai, daugumą Latvijos įmonių užvaldė rusai su nešvarios kilmės kapitalu ir oligarchiniais – mafijiniais įpročiais. Pavyzdžiu gali būti “Latvijas Balzams”, kurio savininko Rusija jau ieško per Interpolą. Beje, latviai vėl gavo progą supykti, neva Lietuva neįsileidžia latviškų investicijų – “Latvijas Balzams” nelaimėjo “Stumbro” privatizavimo konkurso. Tačiau juokinga būtų kalbėti apie latviškąjį kapitalą. Lietuva neįsileido nešvaraus rusiškojo”.

Ši ištrauka akivaizdžiai byloja, jog dviems valstybėms draugauti sunku dar ir dėl to, jog esama įtakingų jėgų, kurios visomis keturiomis kenkia broliškai lietuvių ir latvių vienybei.

XXX

Ar sugebėsime atsispirti tokių jėgų brukamiems nuodams? Jei rašysime diplominius darbus vien apie žemaitiškas nuoskaudas, jei patriotiškose, tautinėse, lietuviškose masinėse informavimo priemonėse puikuosis vien primityvios deklaracijos, jeigu mums rimtai neskaudės, jog nėra Latvijos – Lietuvos vienybės, tokiu atveju baltiškoji pabaiga, perfrazuojant šmaikštųjį M.Zadornovą, tikrai bus be sėkmės.

Nuotraukoje: žymus rusų humoristas Michailas Zadornovas.

2011.05.18


Prisijunkite prie diskusijos