Iš Vaižganto raštų. Kratos


Print

Iš Vaižganto raštų. „Tėvynės sarge“ kunigas Juozas Tumas rašo apie jį ir brolį Joną užgriuvusią nelaimę kaip anoniminis korespondentas.

Iš Mosėdžio (Telš. apskr.). Per vieną tik mėnesį mosėdiškiai du kartu buvo sujudinti raudonsiūliais.<…>

Antrąkart 4 d. spalių mėnesio pačioje šv. Pranciškaus dienoje, pėtnyčioje, kad daugybė buvo žmonių susirinkusių į bažnyčią, apniko kleboniją pasienio sargai (pograničnaja straža). Nelaukiami svečiai pirma nemažai išgandino žmones, tariusius ką nors pikta atsitiksią kunigams.

Iš bažnyčios pagrįžusiam, išvadintam kamendoriui kun. Juozapui Tumui Liepavos otriado rotmistras paskelbė liūdną naujieną, jog 2 to mėn. d. kareiviai suėmė ant Priekulio vagzalo tikrą jo brolį Joną Tumą, prie kurio radę būk 600 lietuviškųjų knygelių ir laikraščių. Kadangi tas viešėjo 1, 2 d. pas savo brolį kunigą ir nuo jo grįžo namo, sargai ir Liepavos tamožnia nutarė, būk tai kunigas siuntęs knygeles į Lietuvą, ir atvyko ano iškratytų.

Kunigas ginas, brolį išleidęs tuščią į vagzalą, į kurį gal nuvažiuoti per 4 adynas, tuo tarpu brolio važiuota 10 adynų. Kame jis per tą laiką buvo, su kuo suėjo, nežino. Spėja tik, jog nuo kitų galėjo gauti pats, ar kiti jį įprašė pavežėti bakį. Iškratę kunigą Tumą sargai iš tikro nieko, visiškai nieko neradę. Kas toliau bus, niekas nežino. Jonas Tumas iš Priekulio pristatytas į Liepavos tamožnią, iš ten į Vilkmergės kalinį. Kunigo daugiau niekas nebetramena, vienok jis yra nuliūdęs: brolis esąs vedęs, jau su pulku vaikų, turįs ūkę, kuri be gaspadoriaus netvers.

Nuliūsti reikia ir mums, lietuviams, jog da pora vyrų prisidės prie verginamųjų ir žudomųjų; už ką? ar už nusidėjimus: vagystę, skriaudą, mušimą? Ne! tiktai už tą, jog lietuviai skaityti ir apsišviesti nori. Tegul duoda spaudą – tokie „nusidėjėliai“ išnyks. Lietuviams geras tai pamokinimas: jei nenori persekiojimų, tepuola iš visų kraštų prašyti, reikalauti sugrąžinimo spaudos, kad galėtų jau ant galo be baimės vežties su savimi knygas ir jas skaityti. To tarpu visose karčiamose išgirsi niekingus plepėjimus ir ant paties kunigo: „Gerai, – sako, – jam, kam kišas ne į savo!“  Juk tie netvarkėliai kalboje yra tikri judošiai, gali ir nekaltą pražudyti. Geriaus, vyrai, turėti lūpas sučiaupus ir nemandrauti, jei esate paiki ir nieko nesuprantate!

Tyrimas kunigo

Skuodas (Telšių apskr.). Retai Skuodas regi tokią parodą, kaip 31 dieną sausio mėn. Nuo raudonsiūlių nušvito visas miestas, nes susivilko būrys žandarų lauktų vyrausiojo savo perdėtinio, žandarų pulkauninko Šatovo, atvyksiančio iš Kauno su prokuroro draugu dėl ištyrimo Mosėdžio kamendoriaus kun. Juozapo Tumo, spėjamo, jog jis su savo broliu Jonu platino tarp žmonių lietuviškus raštus.

Apie suėmimą Jono T. (2 spal.) ant Priekulio stancijos su našta lietuviškų raštų ir apie kratą pas jo brolį kunigą (4 spal.) pranešiau „T. Sargui“ perniai į Nr. 11.

Taigi Jonas T. tebesąs kalinyje Kaune, bet kunigui per tuos keturius mėnesius niekas nė pusės žodžio nesakęs (matyt, neturėjo vilties iš karto tvirtai prisikabinti); girdėjos tik be perstogės šnipinėjant visuose pašaliuose, net Nytaujoje regėję besivalkiojančius žandarus su kažkokiu čemodanu ir ieškančius, ar nepripažins kas (pirmą vietą kunigas turėjo Nytaujoje).

31 d. sausio iš ryto suvažiavo artie 20 sušauktų liudytojų (svietkų), tarp kurių buvo visa Mosėdžio klebonija, t.y. abudu kunigu ir 11 tarnų su darbininkais.

Širdį mums gėlė besistebiant į žandarų apstotą namą, kame sėdėjo tardytojų komisija, kur kunigas, kaip įėjo prieš vienuoliktą adyną iš ryto, taip ir pražuvo. Negaliu žinoti, kaip aną ten žudė, gaudė, sekė, traukinėjo po žodį. Sako, būk teiravusis artie trijų adynų, o paskui uždarę į skyrimą kambarį, kad nepasimatytų su liudytojais (svietkais).

Išvydome kunigą tiktai apie šeštą adyną vakaro, beieškantį reikalaujamos didelės zalagos (visos 1000 rublių), jei nori pasilikti laisvu. Nežinau, ar gavo kame pasiskolinti, ar negavo, girdėjome vienok, kad didelę zalagą užmainę „policijos prižiūra“ (policeiskij nadzor), kol ministras nenusūdys. (Apie galą tos bylos, žinoma, pranešime.)

Liudytojai, nors jų buvo artie 20 žydų ir žmonių, pagaliaus iš tolimesniųjų parakvijų, nieko prieš kunigą nepasakę, o ir jis pats neprisipažinęs nė prie ko. Pasilieka tada tiktai stipriai spėjamu.

Pagal mūsų galvą, ta audra visiškai be reikalo: sugavo bevežantį užgintus raštus, tai ir tesitiešija. Ale p. Šatovas esąs toks jau aukštyn siekiąs žmogus, sapnuojąs vien tik apie atradimą kokių priešingų maskoliams santarvių, kad tik pasivaidinti su savo žvalumu ir rūpestingumu apie užlaikymą Lietuvoje pakajaus (?). Dėl to gi netingėjo pats atbrazdėti, vienok, matyt, mažką arba ir visiškai nieko nepelnė.

Kartu su juo buvęs prokuroro draugas iš Telšių, mums žinomas kaipo žmogus su palinkimais nešlovingų sūdo tarnų, bet greičiaus šnipukų policeiskių, o užsilaikyme tai – tikrai „malčiška“, kaip ruskiai sako. Nelabai tada malonu praleisti trejetą adynų su tokiais tyrėjais.

O štai kaip ši byla plačiau nušviečiama monografijoje apie Vaižgantą „Su Aušra atbudęs“.

1896 metų vasarą, išleidus šešetą „Tėvynės Sargo“ knygučių, kun. J.Tumas, sakos, gerai žinojęs, kad jo gimtasis Svėdasų kraštas dar nėra nė vienos jų matęs. Tai gerokai jį krimtę.

– Visi Žemaičiai Vaižgantą skaito, – galvojo kun. Juozas Tumas, – o manieji, mane pasauliui davę, su kuriais aš tebesu suaugęs, kaip kūdikis su motina, dar nežino, jog iš jų, ne iš kur kitur, yra išėjęs naujas tautos atgimimo pranašas.

Taigi, rudenį atvažiavus broliui Jonui pinigų arkliui pirkti, kun. Juozas Tumas pirmiausia jam pasiūlė parvežti į Svėdasų kraštą didelį odos lagaminą draudžiamojo „Tėvynės Sargo“. Tai išgirdęs senas altarista kun. Baktys, mylėjęs kun. Juozą Tumą, kaip tikras dėdė, griebės už galvos.

– Ką jūs čia, vaikai, prasimanėte. Juk, tai vis tiek, kaip sprogstamosios medžiagos trys pūdai. Sibirija, katorga, ištrėmimas, kalėjimas, mirtis… – bėgiojo po kambarį senasis altarista, skaitydamas visas baisenybes ir iš susinervinimo drebančia ranka užpildamas už lūpos trintos tabakos.

– Brolis brolį, brolis brolį klampina… Sumanei pats žūti, tai žūk: matyt, jau taip Laumė yra tau gimstant lėmusi. Ne šiandie, rytoj, vis tiek tau galas. Bet brolis turi žemę, ūkį, pačią, mažus vaikus… Ar iš proto eini?

Tuos žodžius girdint, pabaiso kun. Juozui Tumui. Tačiau su pavojais jis buvo apsipratęs. Juk nuo spaudos draudimo pradžios ne vienas, bet šimtai draudžiamųjų raštų platintojų buvo pakliuvę žandarams į nagus ir, Dievai žin, kur atsidūrę. Pavojai ir kliūtys karštų idealistų nebaidė, tik dar labiau juos skatino veikti ir nepasiduoti.

– Ir žūnančių visai mes negailėjome, – pasakojo kun Juozas, – net džiaugėmės, kaip pirmieji krikščionybės apaštalai: kentėtojų kraujas bus krikščionybės sėklos; lietuvių aukos bus jų gyvybės, ne mirties ženklas. Aukščiausia auka, kurią aš pajėgiu duoti, buvo tai mano paties laisvė ir karjera, o aukščiausia „teisybė“ liepė iš aukų neskirti nė mylimųjų, nes jei būčiau juos išskyręs, jei būčiau aukomis paspekuliavęs, ne savo, ne saviškių, tik svetimųjų laisve ir gerove žaidęs, būč buvęs pats sau nepakenčiamas niekšas.

Vis dėlto tokiam pavojingam žygiui reikia brolio sutikimo.

– Ir ką gi tu pats pasakysi?.. – kreipiasi kun. Juozas Tumas į brolį.

– Tai čia neparveši. Loc bombų. Pabruksiu į pasuolę, ir nė lapė nesulos.

– Tai vardan Dievo. Šia dvejetas greitų arklių, kurie pačiu laiku tave nubogins per Skuodą į Priekulę. Mašiną jau rasi. Stačiai į mašiną. Pajus kas, apsimesk nieko nežinąs: ne mano ir tiek.

Davė kun. Juozas Tumas broliui 30 prašytųjų arkliui pirkti rublių, pridėjo dar pora gerų batų ir įdavė seseriai, pirkliui ir keliems kunigams parvežti laiškų, kuriuose buvo pasakyta, kaip reikia pasielgti su kontrabandiniais leidiniais. Brolis, smulkiuosius daiktus susikimšęs į kišenę, pasiėmė bent keletos pūdų sunkumo knygų prikimštą lagaminą ir batus, sėdo į porinį ir spalių mėn. 2 dieną išbildėjo į Skuodą.

Jonas kažkodėl į Priekulę važiavo ilgai ir traukinio neberado. Teko kito laukti. Kad būtų drąsiau ir laukti neprailgtų, jis, stotyje palikęs knygų lagaminą, nuėjo prie bufeto burnelės ištraukti. Tuo laiku prie knygų lagamino priėjo žandaras ir jį pakilojo: sunkus.

– Tavo? – klausia žandaras.

– Mano, – atsako Jonas.

– Ką čia vežies?

– Maisto.

– Aa, maisto? – ironiškai šyptelėjo žandaras ir daugiau nieko nebesakęs išėjo lauk.

Jonas su vežėju, pamatę, kad žandaras juos įtaria ir išėjo daugiau pasikviesti, šoko gelbėtis. Vežėjas puolė prie savo arklių ir juos gerokai sukirtęs leidos zovada iš stoties namo, o Jonas pasičiupęs lagaminą nubėgo į antrapus stoties ir įvirto į grovį.

Žandaras, pasikvietęs pasienio sargybos kareivių, ėmė kontrabandininko ieškoti, visur išstatė sargybas. Jonas guli griovyje prie žemės prisispaudęs nei gyvas, nei miręs. Gal iki vidurnakčio taip būtų iškentęs ir nesuimtas likęs, bet nenuoramos aukštaičio temperamentas vertė jį pasižvalgyti, kas gi dabar aplinkui dedasi. Pavakarėje jis pakėlė galvą iš griovio ir tuoj jį pamatė už keletos žingsinių vaikščiojęs sargybinis.

Suimtas Jonas norėjo iš sargybinio išsipirkti:

– Še tau laikrodį, tik susimildamas paleisk mane.

Kareivis pasiėmė Jono pasiskolintą iš kaimyno kelionei laikrodį, bet jo paties nepaleido; pristatė jį žandarams, o šie Liepojos pasienio sargybos viršininkui. Čia jį iškrėtė: lagamine rado 600 „Tėvynės Sargo“ knygučių, o prie Jono kun. Juozo rašytus laiškus. Jog suimtosios knygos draudžiamos ir kontrabandinės, žandarams buvo aišku, bereikėjo tik nustatyti, iš kur jis tiek daug draudžiamos literatūros gavo.

– Iš kur tu tas knygas gavai? – klausia jį viršininkas.

– Pirkau Priekulėje iš žydo, kurs sėdėjo ant ravo, – atsako, kvailiu apsimesdamas, Jonas.

Žandarai, žinoma, tuo aiškinimusi nepatikėjo: suimtieji laiškai ir kiti dalykai aiškiai rodė, kad Jonas Tumas draudžiamąją literatūrą gavo iš savo brolio, Mosėdžio vikaro.

Joną Tumą, Liepojoje ištardę, etapu išvarė į Vilkmergės kalėjimą, o spalių mėn. 3 d. vakare Liepojos pasienio sargybos rotmistras su savo būriu išlėkė į Mosėdį.

Kun. Juozas Tumas, išleidęs savo brolį, liko neramus ir visą naktį neužmigo. Kažkoks neaiškus nujautimas, rodos, sakyte sakė, kad gali įvykti skaudi nelaimė. Drebėjo ne tiek už save ir savo likimą, kiek už brolį ir jo gausią šeimą.

Kas bus, jeigu jį suims ir ištrems? Ką veiks vargšė jo jauna žmonelė su krūva mažų vaikų?.. – Tie ir panašūs klausimai įkyriai lindo galvon, nesulaukiant grįžtančio vežėjo.

Priešaušryje grįžta persigandęs vežėjas ir praneša liūdnas naujienas. Kun. Juozą Tumą, per naktį išsinervinusį, toji žinia tiek paveikė, jog jis pajunta plaukuose lyg elektros srovę ir nejučiomis dirsteli į veidrodį, ar kartais ūmai nepražilo.

– Dabar tik atspėjau, – pasakojo kun. Juozas Tumas, – ką pajus jauna brolienė, viena pati su mažais vaikais likusi, kai pareis žinia, jog vyras ilgam, ilgam nebegrįš, gal daugeliui metų… Dabar tik pajutau, koks skirtumas pritirti savo ir svetimos nelaimės. Jei svetimam tai būtų nutikę, nebūč graibęsis plaukų, ar jie nežyla.

Atsipeikėjęs iš pirmųjų nelauktosios žinios įspūdžių, kun. Juozas Tumas puolė slėpti draudžiamuosius spaudinius ir rankraščius. Reikėjo gerai paslėpti arba sunaikinti viską, kas galėjo bent šešėlį įtarimo mesti, jog jis redaguoja „Tėvynės Sargą“ ir verčiasi lietuviškų knygų kontrabanda.

Spalių mėn. 4 dieną, penktadienį, į Mosėdį atvyko Liepojos pasienio sargybos būrys ir apsupo kleboniją. Tai buvo šv. Pranciškaus diena ir į Mosėdžio bažnyčią buvo susirinkę daug žmonių, kurie, išvydę nelaukiamus svečius apsupus kleboniją, gerokai išsigando. Tuojau būrio rotmistras pareikalavo surasti vikarą kun. Juozą Tumą. Jam, tarnų ir bažnyčios iškviestam, rotmistras paskelbė:

– Šio mėn. 2 d. kareiviai Priekulės stotyje suėmė Tamstos tikrą brolį Joną Tumą, prie kurio rado 600 lietuviškų knygelių ir laikraščių. Kadangi šio mėn. 1 ir 2 d. brolis pas Tamstą viešėjo ir nuo Tamstos tiesiog grįžo namo, tai pasienio sargybiniai ir Liepojos muitinė mano, kad Tamsta draudžiamas knygeles siuntei į Lietuvą ir todėl aš atvykau Tamstos iškrėsti.

– Brolis tikrai pas mane buvo, bet aš jį, – ginas kun. Juozas Tumas, – į stotį išleidžiau tuščią. Iš Mosėdžio į Priekulę galima nuvažiuoti per 4 valandas, o tuo tarpu mano brolis važiavo 10 valandų. Kame jis per tą laiką buvo ir su kuo susėjo, nieko nežinau. Spėju, kad knygas pats galėjo gauti nuo kitų, arba kas iš keleivių paprašė pavežti nešulį. Aš pats draudžiamų raštų nelaikau ir kontrabanda nesiverčiu.

Nors rotmistras su sargybiniais iškratęs vikariatą ir visą kleboniją nieko draudžiamo nerado, tačiau kun. Juozui Tumui išsiginti buvo sunku: rotmistras su savim turėjo iš brolio atimtus laiškus. Kai rotmistras iš kišenės truktelėjo tuos laiškus, kun. Juozui Tumui vėl sukrutėję plaukai ir, jis, sakos, visa širdžia užjausdamas rotmistro neturtą, įbrukęs jam, kiek tik turėdamas, carskinių, kad tiktai atiduotų laiškus. Ukrainiečiui rotmistrui, pajutus saujoje gniužulą pinigų, širdis suminkštėjo, ir, gal būt, laiškus būtų atidavęs, bet pabijojo, kad jį gali išduoti koks kareivis.

– Gavo ir kareiviai po 25, – drąsina kun. Juozas Tumas minkštaširdį rotmistrą. – Duokš, pakeisiu kitais!

– Nebėr laiko, Liepojoje… – sako rotmistras ir laiškai vėl nugrimzdo į rotmistro kišenę.

Laiškai galėjo nereikalingai įklampinti ir daugiau niekuo nekaltų žmonių, todėl kun. Juozas Tumas, žūt būt, pasiryžo, kol dar nevėlu, juos išgauti. Tą pat šaltą rudens naktį, bjauriu keliu, pakrikusiais nervais iškeliavo paskui rotmistrą su kitais laiškais į Liepoją.

Nuvykęs į Liepoją, kun. Juozas Tumas vargais negalais iš rotmistro laiškus išgavo.

Tokiu būdu jo sesuo ir kiti, kuriems laiškai buvo skirti, iš žandarų nagų buvo išgelbėti. Tačiau pats kun. Juozas Tumas ir toliau rusų vyresnybės buvo neraminamas.

Netrukus po kun. Juozo Tumo sugrįžimo iš Liepojos į Mosėdį, atvyko jo kratyti nuovados antstolis ir žandarai. Jie, gal būt, ne tiek tikėjos ko draudžiamo rasią, kiek gausią iš terorizuojamo gerokai kyšio. Rusų antstoliai imdavo, palyginti, nedidelę (48 rb. mėnesiui) algą, iš kurios turėdavo patys su šeimomis išgyventi ir dar laikyti sekretorių bei dvejetą arklių nuovadai lankyti.

Nors Vilniaus general gubernatorius Lietuvoje, arba rusų vadinamame šiaurės valarų (severo-zapadnom) krašte, tarnaujantiems antstoliams buvo pridėjęs antra tiek, tačiau plačiau mėgstantiems gyventi ir to buvo maža. Todėl rusų valdininkai mielai imdavo kyšius. Jei žmonės nesusiprasdavo duoti, tai ir jie patys kaip nors primindavo. Taigi, antstolio, matyt, ir šiuo kartu norėta kyšio. Jis su žandarais iškratęs kun. Juozo Tumo butą ir nieko jame draudžiamo neradęs, vis dėlto, kiek jo teisės leidžia, gąsdino.

– Skelbiu Tamstai namų areštą. Prašom pasirašyti, – sako, kišdamas protokolą, – kad iš savo kiemo ir šventoriaus niekur neišžengsi. Išžengsi – gausi tikrojo kalėjimo. Stovės seniūnijos policija. Bet ji gali kartais nepamatyti…

– Tai tegul žiūri, kad viską matytų… – atsako supykęs kun. Juozas Tumas ir nieko antstoliui nedavė.

Sunaikinus didįjį corpus delicti – laiškus, žandarams nebelengva buvo prikibti ir prie kun. Juozo Tumo. Didžiausias įrodymas, jog kontrabandinės knygos buvo tikrai kun. Juozo Tumo – tai odos lagaminas. Kun. Juozas Tumas iš karto buvo jo išsigynęs, bet žandarai tuo nepatikėjo. Savo tvirtinimams paremti, kad kontrabandinės knygos tikrai kun. Juozo Tumo, jie ėmė visuose pašaliuose rinkti žinių. Pasakoja, kad žandarai net pirmojoje kun. Juozo Tumo vikariavimo vietoje Mintautoje vaikščioję su odos lagaminu ir klausinėję, ar nepripažįstą kieno jis esąs.

Kun. Juozo Tumo brolis, kiek pasėdėjęs Vilkmergės kalėjime, buvo paleistas namo. Savo ūkyje jis ramiai gyveno keletą mėnesių. Jau buvo bemanąs, kad tuo viskas ir pasibaigs, bet vieną žiemos ankstų rytą žandarai apstojo Tumų namus Naujaulyčioje ir Joną suėmė bemalant. Tuojau jis buvo suareštuotas, apkaltas geležiniais ir, kaip koks galvažudys, išvarytas į Kauno kalėjimą. Mat, žandarai, negalėdami tiesiog prikibti prie kun. Juozo Tumo, ėmės už jo brolio, kuris buvo sugautas in flagranti.

1897 m. sausio mėn. Tumų byla buvo vėl pradėta visu smarkumu. Žandarai išvežė Joną į Kauno kalėjimą ir, nieko iš jo apie kun. Juozą Tumą negalėdami išgauti, pradėjo tardyti jo žmonelę.

– Iš kur tavo vyras tiek daug knygų gavo? – pirmiausia klausia ją tardytojas.

– Grįždamas iš brolio užtiko žydelį ir iš jo nupirko.

– Kur jis būtų jas dėjęs?

– Jis puskvailis. Būtų draskęs ir sienas klijavęs. Par jį maža razumo; kad būtų užtikęs, būtų ir mešką nupirkęs.

– Meluoji, boba, verčiau sakyk, kad tavo vyras knygas gavo iš kunigo. Jei taip sakysi, mes tavo vyrą paleisim, o jei ne, mes jį, kaip šunį, sušaudysim!

– Šaudykit, ponuliai: Dievo ir jūsų valia, bet mano vyras tikrai knygas iš žydelio pirko. Kam jam kunigas būtų davęs knygų, kad anas skaityti nemoka.

Visais tais išsisukinėjimais žandarai nepatikėjo ir, neberasdami geresnės priemonės, ėmė Tumienei siūlyti didelius pinigus, kad tik ji Juozą Tumą išduotų. Bet laimė, ji to nepadarė.

Vietiniams teismo organams ir žandarams atlikus prirengiamuosius tardymo darbus, 1897 m. sausio mėn 31 d. Skuode buvo paskirtas generalinis kun. Juozo Tumo bylos tardymas. Tuo reikalu į Skuodą atvyko žandarų pulkininkas Šatovas, Kauno apygardos prokuroro padėjėjas (Tovarišč prokurora) Cholščevnikovas ir tardytojas. Jau iš pat ryto, pasak „Tėvynės Sargo“ korespondento, nuo raudonsiūlių nušvito visas Skuodas: iš visos apylinkės žandarai suvažiavo laukti aukštųjų gubernijos valdininkų. Tardytojo buvo iškviesta iš tolimiausių parapijų apie 20 liudininkų, tarp kurių buvo visa Mosėdžio klebonija: abu kunigai – klebonas P. Venckevičius ir altarista P. Baktys ir 11 tarnų su darbininkais.

Kad žmonėms daugiau įvarytų baimės, o pačiam tardymui suteiktų daugiau svarbumo ir iškilmingumo, namas, kuriame posėdžiavo tardytojai, buvo apsuptas žandarų. Kun. Juozas Tumas į tardytojų kambarį buvo pašauktas prieš vienuoliktą ir tardomas nepaprastai ilgai. Jis jokiu būdu nenorėjo prisipažinti. Tačiau išsiginti buvo labai sunku, ir tardytojai matė, kad kun. Juozas Tumas meluoja. Todėl prokuroro padėjėjas nebeiškentęs sušuko:

– Ne, mūsų „batiuškos“ per akis nemeluoja.

Kun. Juozui Tumui tas priekaištas, sakos, dūręs kaip su yla: jis jautės kaltas, bet vis dėlto nenorėjo pasiduoti ir į prokuroro balsą dar smarkiau sušuko:

– O aš – kunigas ir prašau manęs nebe „istiazat“!

– Tamsta įžeidei valdininkus, einančius savo pareigas. Už tai metai kalėjimo!  – pašoko, kaip įdilgintas, prokuroras.

– O tamsta, teturėdamas teisės tik dvi valandas suklomis tirti, tardai aštuonias. Už tai taip pat atsiskaitysime!.. – atsikirto Juozas Tumas. – Man jau vis vien, kur mane dės.

Valdininkai, matydami, kad su kun. Juozu Tumu geruoju nesusikalbės, paskelbė:

– Tūkstantis užstato arba į kalėjimą!

– Bus užstatas!

Apie šeštą valandą vakaro kun. Juozas Tumas išėjo iš tardytojų kambario užstato ieškoti. Kadangi pats buvo bepinigis, tai reikėjo kitų prašyti. Už kun. Juozą Tumą reikalaujamąjį 1000 rublių užstatą uždėjo Mosėdžio klebonas P. Venckevičius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rusų valdžia, ištardžiusi kun. J.Tumą ir, matyt, įsitikinusi, kad jis kaltas, atleido jį, kaip pavojingą esamai tvarkai, iš Mosėdžio pradžios mokyklos kapeliono pareigų. Kun. J.Tumas Mosėdžio pradžios mokykloje tikybą dėstė nuo pat savo atvykimo į Mosėdį. Dėstė jis gražiai, vaizdžiai, mylėjo savo mokinius ir mokinių buvo be galo mylimas. Tad skirtis su mylimais mokiniais buvo sunku.

1897 m. kovo mėn. 5 d. kun. J.Tumas paskutinį kartą atėjo į mokyklą atsisveikinti su mokiniais. Įėjo į klasę sujaudintas, norėjo mokiniams dar kažką pasakyti.

– Vaikučiai, man jūsų labai gaila, bet…, – ir balsas, skausmo spaudžiamas, nutrūko.

Daugiau žodžių susijaudinęs kapelionas nebegalėjo ištarti. Nuoširdžiai išbučiavo visus vaikučius ir skubiai iš klasės išėjo.

Ašarų pilnos vaikų akys palydėjo savo mylimą mokytoją. Jų jautrios širdys iš karto pajuto, kad su jų mylimu mokytoju kažin kas negero atsitiko, kad jį pikti žmonės, tur būt, nuskriaudė ar skaudžiai įžeidė. Jie tokio netikėto dalyko užklupti, visi, kaip vienas, ėmė verkti.

Nuotraukos: iš knygos „su Aušra atbudęs“.

(Bus daugiau)

2014.11.15; 16:41


Prisijunkite prie diskusijos