Iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija


Trumpa Rusijos istorija

Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“, kurios autorius – politologas ir daugelio prestižinių pasaulio universitetų dėstytojas Markas Galeotti.

Šio autoriaus specializacija – sovietinė ir posovietinė Rusija, jos politika, saugumas, taip pat šiuolaikinio karo, žvalgybos, tarptautinio ir organizuoto nusikalstamumo klausimai. Su Rusija susijusiomis temomis M. Galeotti yra parašęs apie 20 knygų. Daugumoje savo veikalų jis giliu analitiniu žvilgsniu tarsi medžio kamieną pjausto ir priešais skaitytoją lyg dėlionę kloja įvairiaspalves jo rieves, kviesdamas į jas įsižiūrėti ir pamėginti suvokti šios šalies specifiką bei įvairių jai nutikusių istorinių įvykių esmę.

„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ – tai įtaigus, gyvas, subtiliu galeotišku humoru pagardintas kūrinys, į kurio nepilnus 200 puslapių sutilpo visa epinė Rusijos istorija, dvylika jos gyvavimo amžių – nuo Rusios iki karingos šių dienų Rusijos Federacijos. Knygoje pasakojama, kaip nuo pat pradžių klostėsi jos santykiai su kaimyninėmis gentimis ir tautomis, kaip pamažu augo jos imperinės ambicijos, stiprėjo vienvaldžio caro kultas, kokios giluminės priežastys lėmė, kad Rusijos santykiai su Vakarais visais laikais buvo sudėtingi. Beje, toks iliustratyvus faktas, kurį primena autorius: iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija. Bent kol kas.

Šalis, neturinti natūralių sienų, vienos etninės grupės, vienos religijos ir tikros vienijančios tapatybės, mitologizavo savo praeitį, kad suvienytų žmones, pateisintų savo karinius sprendimus ir parodytų stiprybę pašaliečiams. O lakoniškos kalbos meistras M. Galeotti skaitytojus nukelia už mitų į pačią Rusijos istorijos esmę ir apžvelgia svarbiausius jos kūrimosi momentus bei šią šalį viena ar kita kryptimi sukusias asmenybes – pradedant variagų kunigaikščiu Riuriku ir baigiant Putinu.

Šios žavios, keistos, didingos, nepakenčiamos ir kruvinos šalies istorija nagrinėjama prieš akis turint du tarpusavyje susijusius klausimus: kaip vienas kitą keitę išoriniai veiksniai formavo Rusiją ir kaip rusai, pasitelkdami daugybę patogių kultūrinių aiškinimų, aprašydami ir perrašydami savo praeitį tam, kad suprastų savo dabartį bei mėgintų paveikti ateitį, su tuo susitaikė.  

Autorius prisipažįsta, kad parašyti šią knygą jį paskatino 2000 m. liepą aptiktos trys vašku padengtos medinės lentelės, kurios kažkada buvo surištos į vieną knygą. Jas rado kasinėdami Naugardo – vieno seniausių Rusijos miestų – vieną seniausių kvartalų. Radiokarboniniu datavimo metodu ir kitais būdais nustatyta, kad jos pagamintos maždaug tarp 988 ir 1030 m., o jose buvo užrašytos dvi psalmės. Vis dėlto šis radinys yra palimpsestas, tai yra dokumentas, ne kartą ir ne vieną dešimtmetį iš naujo perrašinėtas, tačiau jame visai neblogai matomi ir ankstesnieji įrašai. Po itin kruopštaus archeologų ir kalbininkų darbo buvo atkurta ir perskaityta gausybė dar prieš psalmes tame pačiame vaške išraitytų užrašų. Juos išstudijavus buvo prieita prie išvados, kad ne tik lenteles, bet ir pačius rusus galima vadinti palimpsestine tauta.

Suvokdami – dažnai labai sąmoningai – savo mišrią tapatybę, rusai ėmėsi kurti daugybę tautinių ją neigiančių arba aukštinančių mitų. Pasirodo, pats pamatas to, ką šiandien vadiname Rusija, įsuptas į išgalvotą nacionalinį pasakojimą, kuriame atėjūnų vikingų užkariavimas perteikiamas taip, tarsi užkariautieji patys būtų pasikvietę užkariautojus. Ir tokių legendų yra daugybė – nuo to, kaip Maskva tapo krikščioniška beigi „Trečiąja Roma“, tikrosios krikščionybės lopšiu (po to, kai pirmąją nukariavo barbarai, o „antrąją Romą“, Bizantiją, – islamas), iki dabartinių Kremliaus mėginimų vaizduoti Rusiją tradicinių socialinių vertybių bastionu ir apsauga nuo Amerikos dominuojamos pasaulio tvarkos.

Nepatinka senoji istorija? Jokių problemų – nutrini lentelę ir parašai naują. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta. Tą ypač akivaizdžiai matome dabar, kai barbariškai niokodama Ukrainą ji savo piliečiams, „užzombintiems“ vietinės medijos, aiškina, kaip jų narsūs kariai „vaduoja“ šią šalį nuo nacių.

Po to, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje, M. Galeotti parašė papildomą šios knygos skyrelį, kuriame svarstydamas apie pastaruosius įvykius rašo: „Tačiau istorija yra upė, ji niekuomet neima tekėti atgal, arba, – dabar jau tikrai paskutinį kartą cituojant Karlą Marksą, – istorija kartojasi „pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Dabartiniai rusai – tai ne tie aštuntojo dešimtmečio rusai, ir nors dėl sankcijų daugelio jų tiesioginiai ryšiai su Europa nutrūko, o Kremlius bando nutraukti dar daugiau, jie žino, ko gali netekti. […] Putinui tikrai nereikėjo žaisti su istorija. Istorija visada laimi.“

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis“

2022.06.08; 07:08

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.