Ami Ajalonas, kontradmirolas (g. 1945) – pirmasis Šin-Bet (Izraelio kontržvalgybos tarnybos) šefas, kuris į pareigas buvo paskirtas viešai, ir pirmasis jūrų karininkas, vadovavęs tai žinybai. Jis tapo Šin-Bet direktoriumi 1996-ųjų metų sausį.
Ami Ajalonas pakeitė išėjusį į atsargą Karmį Giloną, kuris prisiėmė visą atsakomybę už tai, kad Šin-Bet nesugebėjo užkirsti kelio pasikėsinimui į Izraelio ministrą pirmininką Icchaką Rabiną 1995 metų lapkričio 4-ąją, per kurį šis buvo nužudytas (dar anksčiau I.Rabinas prašė A.Ajalono užimti Šin-Bet direktoriaus postą).
A.Ajalonas nuėjo tarnauti į laivyną 1963 metais. Buvo naras diversantas. 1970–1973 metais mokėsi karininkų karinėje jūrų mokykloje. Vėliau vadovavo keliems nedideliems laivams, tarnavo sausumoje. 1988–1991 metais – Izraelio Karinio jūrų laivyno vado pavaduotojas. Po to, kai jis baigė Karinį jūrų koledžą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir apgynė magistro laipsnį Harvardo universitete, 1993 metais jis buvo paskirtas Izraelio karinio laivyno vadu. Tame poste jis išbuvo iki 1995 metų gruodžio.
1969 metų liepos 19 A.Ajalonas dalyvavo, kai Izraelis puolė gerai sustiprintą Žaliąją salą Sueco kanalo pietuose. Už tą operaciją jam buvo įteiktas aukščiausias Izraelio kovinis apdovanojimas – medalis „Už aukščiausią” šaunumą“.
XXX
Džonas Baronas (John Barron) – “Riders Daidžest” (Reader’s Digest) leidėjas, suvaidinęs svarbų vaidmenį realizuojant FTB sprendimą garsinant oficialią versiją apie JAV KJP kariškio Džono Vuokerio (John Walker) žvalgybinę veiklą.
Dž.Baronas, turėjęs darbo jūrų žvalgyboje patirties, garsėjo kaip KGB specialistas ir buvo kaltinimo liudytojas teismo procesuose nagrinėjant FTB bendradarbio Ričardo Millerio (Richard Miller) ir Džerrio Vitvorto bylas.
Pastaruoju atveju teismo klausymuose Dž.Baronas taip aiškiai stojo kaltinimo pusėn, kad prokuroras Viljamas Farmeris net paprašė leisti jam užimti teismo salėje vietą greta kaltinimo atstovų. Tačiau šito prašymo teisėjas nepatenkino.
FTB nesvyruodamas nusprendė panaudoti Dž.Baroną kaip liudytoją ekspertą, nes jis nebuvo Biuro bendradarbis ir negalėjo, net atsitiktinai, pagarsinti jokios „uždaros“ informacijos.
Tačiau, liudydamas Vitvorto bylos procese, Dž.Baronas pranešė, kad galėdavo prieiti prie slaptos informacijos ir užsiminė, kad dirbo su kosminės žvalgybos duomenimis (fotografijomis, padarytomis iš palydovo). O kai buvo nagrinėjama CŽV techninės informacijos apie palydovus pardavimo rusams istorija, Dž.Baronas pasakė, kad kosminėse nuotraukose, kurias jis matė, „galima buvo įžiūrėti net žmogaus barzdos spalvą“. Iki tol apie tokį kosminės fotografijos detalumą viešai nebuvo kalbėta.
Dž.Baronas negavo pinigų už savo paslaugas Federaliniam tyrimų biurui. Užtat žymia dalimi būtent Biuro informacijos šaltinių panaudojimas užtikrino komercinę sėkmę jo knygoms.
„Demaskavime“ (Breaking the Ring, 1987) Dž.Barronas papasakojo oficialią versiją apie Vokerio ir kitų jo šnipų tinklo narių žlugimą. Tarp kitų Dž.Barono knygų galima paminėti „KGB: slaptas Sovietų agentų darbas“ (KGB: Secret Work of Soviet Secret Agents, 1974), „KGB šiandien: nematoma ranka“ (KGB Today: The Hidden Hand, 1983), išleistas Riders Daidžest Press leidyklos, o taip pat „Operacija „Solo“ (Operation Solo, 1996).
XXX
Frenkas Bosardas (1912–2001) – britų ir sovietų šnipas, kurį, kaip laikoma, padėjo demaskuoti sovietų perbėgėlis pravarde “Cilindras”. Kai 1965 metais “Cilindras” pranešė, kad rusai gauna informaciją apie valdomas raketas iš savo agento, dirbančio Didžiojoje Britanijoje gynybos srityje, Anglijos specialiosios tarnybos ėmė įtarinėti iš karto keletą žmonių.
Vienas iš jų buvo Frenkas Bossardas, dirbęs Aviacijos ministerijoje Valdomų ginklų rūšių mokslinių tyrimų skyriuje. Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad jis reguliariai paima nedidelį plokščią lagaminą iš daiktų saugyklos Vaterloo stotyje, apsistoja prasimanyta pavarde viešbutyje ir jau po valandos grąžina lagaminą į vietą. Britanijos MI 6 tarnybos bendradarbiai paėmė lagaminą ir rado jame šnipinėjimo fotoaparatą bei rusiškų dainų įrašų.
Vyriausybinio ryšio štabo specialistai, sekę sovietines radijo laidas, nustatė, kad tos dainos transliuojamos iš Maskvos per tam tikrus laiko intervalus ir yra slaptažodiniai signalai. Jose duodami nurodymai F.Bossardui, į kurią slaptavietę padėti juostą su nufotografuotais dokumentais ir kur pasiimti atlygį.
Viena daina apie Volgą reiškė „Nedelsiant nutraukti operaciją“. Bet F.Bossardas, matyt, to perspėjimo negavo. 1965 metų kovo 16 dieną jis buvo suimtas su įkalčiais, kai kopijavo slaptus dokumentus. Tyrėjai tvirtino, kad jis šnipinėjo bent jau nuo 1961 metų. Gegužės 10 dieną F.Bossardui buvo paskelbtas nuosprendis – 21 metai kalėjimo.
Jis buvo paleistas iš kalėjimo 1975-aisiais ir grįžo į Yorkshirą. Netrukus po išleidimo jis pakeitė savo pavardę: iš Frank Clifton Bossard į Frank Russell Clifton. Mirė 2001 metais.
Parengta remiantis Normano Polmaro bei Tomo B.Aleno knyga “Špionažo enciklopedija”.
2013.01.05
