Iš žvalgybos enciklopedijos: Oldričo Eimso išdavystės padarė daugiausiai nuostolių


Print

Oldričas Eimsas – CŽV Kontržvalgybos valdybos bendradarbis, šnipinėjęs iš pradžių Sovietų Sąjungos naudai, o jai žlugus – Rusijos naudai.

1994 metais, kai O.Eimsas pagaliau buvo suimtas, CŽV oficialūs atstovai pripažino, kad jo šnipinėjimas Centrinei žvalgybos valdybai padarė daugiausia nuostolių per visą jos istoriją. Per devynerius darbo rusams metus O.Eimsas perdavė jiems informacijos apie daugiau kaip 100 slaptų operacijų ir daugiau kaip 30-imt CŽV ir kitų Vakarų specialiųjų tarnybų bendradarbių. Bent jau 10 jo išduotų slaptų agentų buvo nužudyti SSSR ir Rytų Europos šalyse (tarp jų – generolas majoras Dmitrijus Poliakovas, sovietų karinės žvalgybos GRU karininkas, dirbęs Amerikai beveik 20 metų ir teikęs neįkainojamą informaciją).

O.Eimso byla iškart iškėlė į darbotvarkę neregėto CŽV bendradarbių aplaidumo ir nerūpestingumo klausimą, nes, įtardami, kad daugelis iš jų agentų sužlugdyti, vis tik apie tai tylėjo ir be sąžinės graužimo toliau siuntė į Baltuosius rūmus ir Pentagoną jų netikrus pranešimus, bent jau nuo 1986 iki 1994 metų.

Dešimtys pranešimų apie sovietinę (vėliau rusišką) ginkluotę, jos gausinimą ar mažinimą buvo rengiami remiantis ta informacija, kurią CŽV bendradarbiams parūpindavo agentai, dirbę kontroliuojami Maskvos. Bet CŽV vadovai, kurie apie tai žinojo, bevelijo tylėti. Sovietinių žvalgybos komitetų duomenimis, mažų mažiausiai 11-oje suvestinių, kurias iš CŽV gavo prezidentai Reiganas, Bušas ir Klintonas, informacijos šaltiniai neatskleidžiami. Ir tik suvestinėse, siunčiamose Pentagonui, atsargiai sakoma, kad „esama šiokių tokių abejonių dėl šaltinių“ (bet nenurodoma tų abejonių esmė, o būtent įtarimai, kad tas ar kitas agentas dirbo diktuojant rusams).

O.Eimsas buvo užverbuotas 1985 metais, kai ėjo CŽV kontržvalgybos padalinio, dirbusio prieš Sovietų Sąjungą, viršininko pareigas. Ir nors jis buvo įtariamas gana ilgą laiką, tyrimas pradėtas tik 1992 metais.

Jo demaskavimas ir areštas sukrėtė CŽV iki pamatų. Kongrese pasigirdo raginimai surengti masinį valymą Amerikos specialiosiose tarnybose. Centrinės žvalgybos direktorius R. Džeimsas Vulsis (James Woolsey) buvo priverstas anksčiau laiko išeiti į atsargą, o kartu su juo ir nemažai kitų aukštų Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbių.

Tai, kad CŽV taip ilgai negalėjo demaskuoti savo gretose tarybinio agento, vienas iš CŽV kritikų Kongrese paaiškino „šiurkščiausių klaidų sangrūda“. Iš tikrųjų O.Eimsas gyveno plačiai ir aiškiai ne pagal pajamas. Visiškai logiška būtų buvę paklausti: o iš kur jis ima pinigų tokiam gražiam gyvenimui? Per visus 10-im jo šnipinėjimo metų kuratoriai sovietai (o paskui ir rusai) už suteiktą informaciją jam sumokėjo mažiausiai 2,7 mln. dolerių. Eimsas nusipirko namą už 540 000 dolerių, sumokėdamas grynais. Įsigijo už  40 000 dolerių prašmatnų automobilį Jaguar XJ6. Kai tuo tarpu jo metinė alga CŽV siekė tik 69 843 dolerius!

Pagaliau jo tarnybinis lapas buvo gana „blankus“, jis dažnai būdavo išgėręs ir ne kartą užkluptas pažeidęs konspiracijos taisykles.

CŽV nesugebėjimas operatyviai aptikti O.Eimsą, sakoma Senato komiteto žvalgybos reikalams ataskaitoje, „privedė iki praktiškai visų vertingų informacijos šaltinių Tarybų Sąjungoje praradimo per patį „šaltojo karo“ įkarštį“.

O.Eimsą pradėta medžioti 1986 metais po FTB užverbuotų dviejų tarybinės žvalgybos karininkų egzekucijos. Iš pradžių asmenys, kuriems buvo pavesta tirti įvykio aplinkybes, manė, kad jų agentus išdavė Edvardas Li Hovardas (Edward Lee Victor Howard), CŽV bendradarbis, 1986 metais perbėgęs į SSSR, arba Kleitonas Lountris (Clayton Lounti), jūrų pėstininkas, dirbęs Amerikos ambasados Maskvoje apsaugininku ir apkaltintas šnipinėjimu.

Bet kai dingo dar trys agentai, buvo aišku, kad informacijos nutekėjimo šaltinio tikriausiai reikia ieškoti tarp CŽV sienų. Tačiau tik 1991 metais Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiai pasipasakojo apie savo įtarimus FTB vadovybei. FTB pradėjo tyrimą, užkodavęs jį pavadinimu „Nakties klajoklis“ (vėliau pavadinimas pakeistas į „Anlas“; anlasas – durklas, iš abiejų pusių išgaląstais ašmenimis). Tyrėjai sudarė sąrašą iš 20-imt įtariamųjų, į kurį pakliuvo ir O.Eimso pavardė, nepaisant to, kad jis sėkmingai buvo įveikęs poligrafo („melo detektoriaus“) testus 1986 ir 1991 metais.

O.Eimsas buvo perkeltas į sąlyginai „nepavojingą“ CŽV padalinį, kovojusį su narkotikais, bet jis toliau užsiiminėjo šnipinėjimu, įsigudrindamas kaip ir anksčiau gauti labai slaptą medžiagą, neturinčią nieko bendro su jo naujuoju darbu. 1992 metų birželį FTB gavo iš Užsienio žvalgybos priežiūros teismo orderį, leidžiantį stebėti O.Eimsą.

Pradėta pasiklausyti jo darbo telefono. FTB bendradarbiai slapta apsilankė jo namuose, sumontavo pasiklausymo aparatūrą, slaptas kameras ir prisijungė prie jo namų kompiuterio. Tų pačių metų spalį O.Eimsas paprašė atostogų ir sakė, kad važiuos į Kolumbiją pas žmonos giminaičius. O iš tikrųjų jis iškeliavo į Karakasą (Venesuela) ir ten susitiko su Rusijos žvalgybos agentu (kontaktą užfiksavo FTB bendradarbiai).

FTB tikėjosi sučiupti O.Eimsą su įkalčiais vykdant operaciją per slaptavietę, todėl neskubėjo areštuoti. Bet pagaliau imta būgštauti, kad O.Eimso kuratoriai rusai kažką įtarė, ir visai operacijai iškilo pavojus. Tad FTB nutarė veikti. 1994 metų vasario 21 dieną O.Eimsas buvo suimtas – dieną prieš tai, kai turėjo vykti į tarnybinę komandiruotę į Maskvą susitikti su Rusijos specialiųjų tarnybų atstovais ir užmegzti bendradarbiavimą kovoje su narkotikų mafija. FTB taip pat sulaikė jo 41 metų žmoną Rozariją. Eimsai dar turėjo ir 5-rių metų sūnų Polą.

O.Eimso kuratoriai ir pats Eimsas iš pradžių dirbo SSSR naudai, o žlugus komunistinei sistemai – Rusijos specialiosioms tarnyboms, pakeitusioms paleistą KGB.

O.Eimsas, CŽV kadrinio bendradarbio sūnus, susipažino su savo pirmąja žmona Nan būtent valdyboje. Bet 1981 metais, kai jį pasiuntė dirbti į Mechiką, žmona atsisakė važiuoti su juo. Tuo momentu jų tarpusavio santykiai jau buvo suirę ir netrukus viskas baigėsi skyrybomis. Mechike O.Eimsas susipažino su Kolumbijoje gimusia Rozarija (buvusia nelabai vertinga CŽV informatore) ir vėliau ją vedė.

Būdamas CŽV pripažintu specialistu SSSR klausimais, O.Eimsas 1985 metais tardė tariamą perbėgelį Vitalijų Jurčenką ir buvo pagrindinis Arkadijaus Ševčenkos kuratorius (pastarasis – aukščiausias sovietų valdininkas, pabėgęs į Vakarus, jis užėmė JTO generalinio sekretoriaus pavaduotojo politiniams klausimams postą).

O.Eimsas sudarė su teismu sandėrį ir prisipažino kaltę dėl šnipinėjimo. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos be administravimo teisės. Norėdamas palengvinti gyvenimą savo žmonai, jis sutiko per tardymą bendradarbiauti su CŽV ir FTB. Rozarija buvo nuteista 63 mėnesiams laisvės atėmimo bausme suteikiant galimybę išeiti į laisvę pirma laiko už gerą elgesį po 42 mėnesių.

Bet O.Eimsas vis nenurimo, ir jau būdamas kalėjime, toliau derėjosi su CŽV ir FTB, siūlydamas bendradarbiauti mainais už sąlygų kalėjime gerinimą.

Nuotraukoje: Oldričas Eimsas (Aldrich Ames) suėmimo metu.

2012.06.11


Prisijunkite prie diskusijos