Iš žvalgybos enciklopedijos: paslaptingoji Amerikos “Komanda B”


Print

“Komanda B” – tai nepriklausomų ekspertų grupė, kuri turėjo neribotą priėjimą prie slaptos informacijos ir kuriai buvo iškeltas uždavinys įvertinti CŽV parengtą pranešimą apie Sovietų karinę galią.

Nepriklausomo recenzavimo organizacijos idėja gimė dėl nesutarimų, kilusių žvalgybos bendrijoje po to, kai ten nukeliavo CŽV pranešimas su išklotinėmis apie sovietų 1975 metų strateginę galią. Admirolas Džordžas V. Andersonas – jaunesnysis (George Whelan Anderson), prezidento konsultacinės tarybos išorės žvalgybos klausimais vadovas, pareiškė, kad rusų galia pranešime deramai neįvertinta.

Reaguodamas į tai, prezidentas Fordas nusprendė atlikti nepriklausomą CŽV informacijos recenzavimą, ir tam buvo sudaryta “Komanda B”.

“Komandai B” vadovavo Harvardo universiteto profesorius Ričardas E. Paipsas (Richard Edgar Pipes), dažnai kritikavęs CŽV medžiagą apie Sovietų Sąjungą (Reigano prezidentavimo metais jis tapo gynybos ministro pavaduotoju). Pačioje Centrinėje žvalgybos valdyboje buvo sava analogiška “Komanda A”, kuriai vadovavo CŽV specialistas SSSR srityje Hovardas Štorcas (Howard Storz).

Džonas A. Peislis (John A. Paisley), dar vienas specialistas – sovietologas, dar ir laisvai kalbėjęs rusiškai, buvo paskirtas CŽV ryšiams palaikyti su “Komanda B” (į jo pareigas įėjo perduoti nepriklausomiems ekspertams labai slaptą informaciją pagal jų prašymus). 1978 metų rugsėjį Peislis žuvo neišaiškintomis aplinkybėmis, ir tuojau prasidėjo diskusijos apie tai, kam jis buvo labiau atsidavęs: CŽV ar “Komandai B”.

Tarp kitų “Komandos B” narių buvo Polas Nitcė (Paul Nitze), Amerikos – Sovietų Sąjungos derybų dėl strateginės ginkluotės sumažinimo dalyvis ir paprasčiausiai įtakingas veikėjas, kuris nuo antrojo pasaulinio karo laikų sukiodavosi JAV vyriausybiniuose sluoksniuose; KOP generolai Džonas Vogtas (John Vogt) ir Džasperas A. Velčas (Jasper A. Welch) – jaunesnysis; dar vienas derybų dėl strateginės ginkluotės sumažinimo dalyvis Viljamas R. Van Klivas (William Van Cleave); pulkininkas Tomas Volfas (Tomas Wolf) iš gynybinės korporacijos “Rand corp.“, Polas Volfovicas (Paul Wolfowitz) iš Ginkluotės kontrolės agentūros (Reigano prezidentavimo laikotarpiu tapęs gynybos ministro pavaduotoju politiniams klausimams); ir generolas leitenantas Denelas O. Gremas (Daniel O. Graham), Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos (GMŽV) direktorius tuo momentu, kai kilo nesutarimai dėl Sovietų galios vertinimų.

Gremas buvo vienas iš aršiausių CŽV kritikų ir fanatiškai gynė GMŽV interesus, tvirtindamas, kad būtent jo valdyba yra autoritetingiausias informacijos apie karinę žvalgybą apskritai ir Sovietų karinę galią dalinai šaltinis.

Kiti “Komandos B” nariai buvo, kaip nurodoma neseniai išslaptintuose dokumentuose, „labiausiai prityrę politologai ir kariniai analitikai, specializavęsi SSSR srityje, sugebantys blaiviai vertinti Sovietų strateginę grėsmę, nepaisant to, kam pirmenybę teikia atskiri Žvalgybos bendrijos nariai“. Centrinės žvalgybos direktorius minimu laikotarpiu buvo Viljamas E. Kolbis (William E. Colby). Ir jis vertino sprendimą įsteigti “Komandą B” kaip dar vieną nuobaudą už CŽV sąsajas su „Votergeito“ skandalu. Kai Kolbį šiame poste pakeitė Džordžas G. U. Bušas, CŽV bendradarbių širdyse įsižiebė viltis, kad naujasis direktorius padarys galą visai tai istorijai, sužadinusiai nuožmią Komandų A ir B priešpriešą. Bet Bušas nusprendė nesikišti, ir nepriklausomi ekspertai tęsė savo darbą.

Apie patį faktą, kad “Komanda B” parengė apžvalgą, sužinota nutekėjus informacijai į spaudą 1976 metais, ir Kongresas tuojau pat pradėjo parlamentinį tyrimą. Tačiau išvados, kurias padarė “Komandos B nariai”, buvo paviešintos tik 1992 metų spalį, kai CŽV išslaptino abu pranešimus (sujungtus 1976 metais į vieną Nacionalinės žvalgybos vertinimų rinkinėlį, skirtą Sovietų strateginei ginkluotei įvertinti).

Ir išaiškėjo tokie įdomūs dalykai. “Komanda B” pranašavo „sąlyginai trumpalaikį pavojaus sustiprėjimą tarp 1980 ir 1983 metų“ (kai Sovietai karinę galią stiprino spartesniais tempais negu Vakarai). O “Komandos A” pranešime nebuvo minima nors kiek rimtesnė grėsmė, ir vis dėlto jis iššaukė gana prieštaringus atsiliepimus. Valstybės departamento atstovai manė, kad CŽV per daug nerimauja, o specialiosios tarnybos, priešingai, kritikavo CŽV už tai, kad jos ekspertai rimtai nežiūri į Sovietų grėsmes.

“Komandos B” pranešime kalbama, kad 1975 metų CŽV dokumentuose „pastebimas rimtas nesuvokimas sovietinių strateginių programų potekstės, ir dėl to deramai neįvertinta jose paslėptos grėsmės komponentų kiekybė ir kokybė“. Kritikai tvirtino, kad CŽV ekspertai daugiausia pasikliovė „tvirtais duomenimis“ (faktiniais kosminės ir elektroninės žvalgybos rezultatais), nepelnytai ignoruodami „švelnius duomenis“ (viešus ir privačius pareiškimus apie Sovietų ketinimus, apie siekį primesti „socializmo triumfą visame pasaulyje“, t. y. kitaip sakant, globalinę Sovietų Sąjungos hegemoniją).

“Komandos B” nariai sakė, kad rusai kviečia „taikiam sambūviui“ ir veda derybas dėl strateginės ginkluotės sumažinimo, įžvelgdami tame ne pastangų užtikrinti taiką visame pasaulyje suvienijimą, o tik priemonę sėkmingiau priešintis Jungtinėms Valstijoms.

Idėja sudaryti nepriklausomą grupę specialistų „iš šalies“, kuri pateiktų ekspertinį vertinimą slaptųjų tarnybų slaptoms žvalgybinėms medžiagoms, įžiebė didžiulį CŽV atstovų nepasitenkinimą, ir jie negalėjo užmiršti šito „antausio“ dar daugelį metų. CŽV Žvalgybos valdyba, pavyzdžiui, įžvelgė šiuose siekiuose politizuoti galutinį produktą – „nacionalinės žvalgybos vertinimą“, – kuris buvo valdybos pasididžiavimas. Buvęs jos direktorius Rėjus Klainas (Ray S. Cline), kaip rašo Markas Peris savo knygoje „Užtemimas“ (Mark Perry „Eclipse“, 1992), visada susierzindavo, kai jam primindavo tą istoriją net po daugelio metų. „Tai buvo tyčinis bandymas mesti šešėlį ant mūsų ekspertų autoriteto, – piktinosi Klainas. – Atviras iššūkis Centrinei žvalgybos valdybai ir politinio apsikvailinimo aktas“.

2012.08.15


Prisijunkite prie diskusijos