Iš žvalgybos enciklopedijos: „Sûreté générale“


Print

„Sûreté Générale“ – išvertus iš prancūzų kalbos būtų “visuotinis saugumas”. Taip buvo pavadinta Prancūzijos policijos tarnyba, į kurios pareigas įėjo vidaus žvalgyba (kontržvalgyba).

Šitos organizacijos istorijos ištakos siekia Napoleono epochą. 1804 metais policijos prefektas Žozefas Fušė prie savo ministerijos įsteigė slaptosios policijos valdybą „Siurtė“ („Sûreté“). Naujoji struktūra greitai įgijo didelį svorį bei įtaką ir išlaikė didelę agentūrą ir Prancūzijoje, ir už jos ribų. Ji teikė Napoleonui žinias apie jo politinius priešus (ir viduje, ir išorėje).

Sûreté“ vienas iš pagrindinių informacijos rinkimo būdų buvo patikrintas ir šiai šaliai tradiciškas metodas – korespondencijos liustracija..

Žlugus Napoleono imperijai ir susikūrus Prancūzijos Respublikai, „Sûreté“ ir toliau tarnavo valstybės interesams, ėmusi akcentuoti politinę žvalgybą. Sekdama Prancūzijos opozicijos veikėjus ir politinius judėjimus, toji tarnyba taip pat aptikdavo vokiečių agentus, įsiskverbusius į Prancūzijos visuomenę, ypač į verslininkų ir žurnalistų sluoksnius.

XIX šimtmečio pabaigoje „Sûreté“ jau buvo galinga kontržvalgybinė organizacija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai ir turinti savo agentų didžiausiuose Europos miestuose, tokiuose kaip Berlynas, Ženeva, Sankt Peterburgas ir kt. Kartais „Sûreté“ agentai bendradarbiaudavo su Rusijos caro Aleksandro III slaptąja policija (Policijos departamento apsaugos skyriumi – Ochranka). Ryšiai ypač sustiprėjo, kai 1894 metais Prancūzija ir Rusija sudarė karinę–politinę sąjungą.

Tačiau „Sûreté“ ne viskas ėjosi sklandžiai. Kai Ochrankos agentai pradėjo atvirai veikti Prancūzijoje, įvarydami baimę rusų revoliucionieriams ir stengdamiesi juos deportuoti į tėvynę, prancūzų radikalai vis puldinėdavo „Sûreté“, kaltindami, kad ji nuolaidžiauja šioms akcijoms. Šimtmečio pabaigoje ši specialioji žinyba jau tvirtai garsėjo kaip grėsmingas politinio malšinimo ir represijų įrankis.

Sustiprėjus tarptautiniam komunistiniam judėjimui ir iškilus „raudonajam pavojui“, kuris įvarė baimės visai Europai, „Sûreté“ nedelsdama perėjo prie kovos šia kryptimi, ieškodama komunistų ir jiems simpatizuojančiųjų visuose Prancūzijos visuomenės sluoksniuose.

Trečiajame dešimtmetyje Prancūzijos komunistai ėmė raginti darbininkus šnipinėti šalyje Raudonosios Armijos ir pasaulinio komunizmo naudai. Žvalgybos atstovai iš Sovietų ambasados platino specialius klausimynus, kuriuose apibrėžė savo interesų sferas. Ypatingą dėmesį rusai skyrė bandymams įdiegti savo agentus į Prancūzijos gynybos pramonę (prioritetu buvo laikoma lėktuvų gamyba).

Kai atsitikimai su tais klausimynais buvo išviešinti, Prancūzijos visuomenės nuomonė pasikeitė „Sûreté“ naudai, ypač po to, kai ji suėmė vieną iš Prancūzijos komunistų partijos centro komiteto narių kartu su jo sugyventine. Vėliau jiedu pabėgo į Sovietų Sąjungą.

Ir nors „Sûreté“ iš esmės liko policinė organizacija ji, kaip ir SDEC, turėjo savo žinioje kai kurių operatyvinių galimybių vykdyti išorinę žvalgybą Prancūzijos interesais. Tiesa, kartais tokios operacijos atrodė gana abejotinos teisėtumo ir moralės požiūriu.

Antai 1965 metais „Sûreté“ bendradarbiai dalyvavo Maroko kairiųjų pakraipos politinio veikėjo Mechdi Ben Barko pagrobime. Bet apskritai „Sûreté“ buvo policijos tarnyba (Londono Skotland Jardo Ypatingojo skyriaus tipo), atsakinga už šnipų susekimą ir suėmimą.

2012.10.06


Prisijunkite prie diskusijos