Išbandymo metas


Print

Šeima tvirta ne tada, kai gerai. Kai visi drybso sekmadienį krėsluose prie baseinėlio su kokteiliais. Kas ko vertas sužinai atėjus išbandymams. Kai kyla tikra grėsmė visiems ir kiekvienam.

Jei vieningai prieš pavojus, mūru už kitą, negaila paaukoti dalį savo patogumų – tai šeima. Jei riejasi ir kaltina, jei nusispjaut vienas ant kito ir to, kas bus, jei tik pykšt pykšt durys ir užsidaro savo kambariuose – šeimos nėra. Tik laiko klausimas, kada subyrės.

Taip dabar Europos Sąjungoje. Pradžia buvo graži ir protinga, bet tai jau antika. Vidinių įcentrinių ryšių nebelikę. Tik pačiulbėjimai apie amžinąsias vertybes. Pirmas rimtas išbandymas ir didingos tuštybės kaukės nukrito.

Dėl nieko susitarti neįmanoma. O to, kas susitariama, niekas nesilaiko. Arba tai nerealu ir yra eilinė pliurpalų dozė. Ir visi po truputį skirstosi namo, tvarkytis su bėda patys vieni, savarankiškai.

Jokio veiksmo, jokio ryžto, jokio perspektyvos matymo ir noro keistis. Tik didelis noras nieko nedaryti, malti liežuviais ir viską nusipirkti pinigais, kurių jau irgi pradeda trūkti. Jokios vienybės ir tarpusavio supratimo. Nes bet koks paveikus sprendimas būtų nenaudingas sprendimų priėmėjams.

Tik laiko klausimas, kada TOKIA Sąjunga žlugs. Nes ji nepraėjo išbandymo. Ir net nešviečia, kad sugebėtų. Nes nėra ir, kaip matyt, jau nebebus norinčių pakrutinti subines, kad išspręsti bent vieną problemą iki galo.

Taip, gali atsitikti, tik aklas nemato. Ir nepulkit čia rėkauti – pesimistas, pesimistas. Ar optimistas tas, kuris prie sunkaus ligonio lovos sako, kad viskas gerai? Ar tas, kuris sako, kad blogai ir reikalauja gydymo?

Kas gi būtų, jei įvyktų blogiausia? Ogi nieko blogo neatsitiktų.

Ekonominė sąjunga, laisva darbo ir kapitalo rinka ir kitkas išliktų. Ir pakaks melstis Šengenui, nes Šengenas ir EU nėra tas pats. Yra valstybių, kurios priklauso Šengeno erdvei, bet nėra EU narės, yra EU narių, kurios nepriklauso Šengenui. Šengeno atsisakymas ten, kur būtina, nebūtų jokia katastrofa. Beje, tai jau pilnu tempu ir prasidėjo.

Judėjimo laisvė nereiškia kontrolės nebuvimo. EU narių piliečiai ir turintys Šengeno vizą pašaliečiai kaip važiavo, taip ir važiuotų kur nori. Tik reikėtų parodyti, jei kur reikia, dokumentą – koks baisus nepatogumas, neduok Dieve, pasaulio pabaiga!

Ko turėtų nelikti – tai Briuselio ir Strasburo biurokratų armijų, kepančių kaip blynus vandeningus impotentiškus nutarimus. Nesugebančių, nenorinčių ir neturinčių galios atlikti bent kokį judesį. Milijardus kainuojančius griozdus pakeistų normaliai veikianti konfederacinė, koordinuojanti valdymo struktūra su aiškiais įgaliojimais ir jų apribojimais.

Europa taip ir neapsisprendė, kas ji ir kuo norėjo būti – federacine valstybe ar valstybių konfederacija. Esantis darinys nei šioks, nei toks, tiksliau joks. Parodė absoliutų nulį pavojaus akivaizdoje. Visus sprendimus, net sprendimus nieko nespręsti, faktiškai priėmė didžiosios valstybės. EU plepyklos tik pasitampę įformindavo jų valią.

Federacinės Europos utopija numirė. Ji tebuvo nerealus didžiųjų valstybių masturbacinis vaizdinys. Svajonė susikurti ir amžiams įteisinti sau didžiulę, politiškai pavaldžią erdvę, kurioje lemiamą įtaką ir taip faktiškai turėjo.

Taigi jokios tragedijos ir apokalipsės neįvyktų. Organizmas išsivalytų nuo narkotikų ir atsigautų. EU išliktų. Tik ne fantastinė, o tikra ir kokia gali būti. Mėšlo prisikaupta dešimtmečiams, būtų ką veikti visiems. Ir tas veiksmas padėtų pasveikti ir suartėti iš tikrųjų. O ne vieniems tikintis išmokų, o kitiems – nuolankumo, kaip dabar.

Ar galima buvo išvengti to, į ką buvo einama dešimtmečiais? Vargu, anksčiau ar vėliau soti politinė tinginystė ir vertybinė fantastika būtų atvedusi prie krizės. Tiesiog taip ėmė ir atsitiko dabar. Na, to "dabar" išvengti gal ir buvo galima. Reikėjo laiku išmesti Graikiją.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2016.03.07; 16:36


Prisijunkite prie diskusijos