Išnaikinta Lietuvos dvarų kultūra


Print

Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su tuo susiję, ištrinti iš žmonių atminties. Visais laikotarpiais, pradedant rusifikacija, polonizacija, prieškaryje, pokario metais didelę išliekamąją vertę turintys dvarų archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Daugelis dvarų, socialiniai kultūros ir mokslo bei gamybinės augalininkystės, agronomijos ir gyvulininkystės, parkotyrinės veiklos židiniai buvo negailestingai draskomi ir grobstomi. Lietuvos valdovo dvaras buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Dvarų tradicijas puoselėjo visos Europos šalys.

Dvarininkai Lietuvos etninėse žemėse gyveno, dirbo, kūrė dažnai neramiais, prieštaravimų draskomais laikais, jų gyvenimo istorijos atitiko tuos laikus. Jie niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos didikų gyvenimo būdo, šeimų gyvenimo istorijų: dvare ir jo prieigose gyvenusių žmonių dvasią labiausiai audrino nuožmi kova tarp prietarų ir švietimo, magijos ir mokslo, baimės ir garbės, žiaurumo ir žmoniškumo, grožio ir kaltės, smaginimosi ir ligų, o labiausiai – artėjanti ir visur tykojanti mirtis.

Pavyzdžiui, žiaurumas ir žmoniškumas – kasdien dvaruose būdavo vagiama, plėšiama, prievartaujama, žudoma, neteisėtai pasisavinamas arba atvirai išgrobstomas čia gyvenusių dvarininkų ir aplinkinių pavaldinių turtas. Ištisos dvarininkų šeimos per kelias kartas būdavo visiškai sunaikinamos: net teismai buvo patekę į valstybines polonizatorių, rusifikatorių, konkurentų, politinių priešininkų ar kerštingų pavyduolių rankas. Dvarininkai, kaip ir kiti šalia jų gyvenantys valstiečiai ir miestiečiai, buvo barbariškai žudomi vardan “kilnių idealų”, “vardan tėvynės ir Dievo”, deginami, prigirdomi, sodinami į kalėjimus arba iškeliami į šiaurines teritorijas, viešai marinami badu ir troškuliu, plėšomi įkaitintomis replėmis, gyvi užmūrijami arba užkasami į žemę, ketvirčiuojami, pakariami, sušaudomi, smaugiami, jiems išduriamos akys, nupjaunami liežuviai už rengtus išsivaduojamuosius judėjimus, už pasipriešinimus buvusioms diktatūroms, politikams, vyriausybėms, keliavusioms po kraštą kaip ciklonai su krikščioniškomis, pravoslaviškomis, polinizavimo, dar vėliau sovietizacijos diegiamomis “vertybėmis” ir tam padedančia kitaip suvokiamo “teisėtumo” įteisinimo inkvizicija.

Lietuvos dvarai, ypač rezidenciniai, tapę kultūrinio gyvenimo centrai, atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos kultūros vinijimo, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys, juose formavosi viešojo elgesio, papročių ir kitos tradicijos. Dvaras turėjo ir politinės reikšmės. Apie dvarininkų gyvenimus visais laikais sklido neįtikėtinos istorijos, legendos, jog net dabar nuolat kyla klausimas, kodėl pasakojama taip, nors viskas buvo visai kitaip. Kodėl pasakojamos tokios istorijos, kurios toli gražu neatitinka tikrovės? Nikolas Makiavelis, diplomatas, rašytojas, kariškis savo knygoje “Kunigaikštis” dar XVI amžiuje taip aprašė savo kartos dvarininkus, stovėjusius prie valstybės vairo: “Svarbiausia politiko dorybė yra mokėti paimti valdžią į savo rankas ir ją vėliau išlaikyti”. “Valdovo sukurta politinė santvarka ir politinė bendruomenės kultūra, – aiškino Makiavelis, – taip pat ir individui esanti tokia svarbi, kad kunigaikštis, kai valstybei iškyla pavojus, neturi būti varžomas etikos principų”. Šia teorija (ji dažnai klaidingai laikoma tirono veiklos gairėmis) Makiavelis grindžia savo protingo valstybės valdymo mokslą.

Gudrius žudikus sąmokslininkus visuomenė, nors ir smerkė, bet kartu nuolatos jais žavėjosi, gaudydama “valstybės dvaro intrigas”, kurios tada atrodė ne mažiau įdomios nei šiandien. Šiandien mes gyvename laikotarpiu, kai pasaulinis miestas naikina kaimą – kartu ir etninės kultūros pagrindus. Kaimo griovimas kartu yra papročių ir tradicijų bei prigimtinio lietuvių tikėjimo naikinimas. Pasauliniame mieste nebelieka nieko amžino ir absoliutaus. Jei kiekvieno lietuvio valstiečio pirkia, pasak Beresnevičiaus, turėjo savo gerąsias dvasias (pats kaimas – tai tiesioginė atvirybė Absoliutiui), o kultūros miestas – jį globojusį šventąjį, tai pasaulinis miestas garbina tik save patį, taip atiduodamas duoklę jį sukūrusiam grynam ir emancipuotam intelektui bei mokslui.

Matome, kaip mūsų akyse mokyti vyrai su mokslo diplomais naikina žemės ūkį – medį, prie kurio tiek šimtmečių Lietuva dirbo ir klestėjo. Mokslas tampa globaline naikinančia religija. Mūsų tauta ES kontekste virsta amorfiška mase, organiškos formos ir tautiniai simboliai – negyvais stereotipais. Keletą milijardų kainuojantys projektai, remiantys žemės ūkį, atrodo kaip laikinai samdomo artisto (Lietuva) kosmetinis papudravimas prieš ES parodomąjį trumpalaikį spektaklį. Lietuvos miesto jau niekas nesieja su gimtuoju kaimu ir kraštu. Pasauliniame mieste smunka tauta, izoliuota ir atkirsta nuo papročių bei tradicijų, bet užtat tarpsta kosmopolitizmas.

Pasaulinis miestas kuria žmogų ir masę, besivadovaujančius principais: pelnas, uždarbis ir asmeninė gerovė. Kaimo moralė ir dorovė tampa pašaipos objektu. Barbarai ir civilizuoti žmonės, intelektualai, biurokratai, be mažų išimčių, netgi technokratija nežino, kas yra tėvynė. Tai žino ir supranta tik kultūringas žmogus. Tikruosius Lietuvos kultūrininkus, valstybininkus išaugino kaimas, ne miestas. Pasauliniame nieste, kokie yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Pamevėžys, Šiauliai, Raseiniai, Telšiai, Druskininkai ir kt., gyvena minios žmogus, kuris trokšta tik duonos, alaus ir pramoginių reginių, ir inteligentiškas žmogus. Inteligentiškas žmogus (jį filosofai dar vadina “intelektualiu didelio miesto gyventoju”) – tai ireliginga, tuščia, bedvasė, faktų besivaikanti ir nuo mokslo bei biurokratinių privilegijų apkvaitusi būtybė, besibjaurinti viskuo, kas nesusiję su miestu, niekinanti kaimą ir valstietiją.

Žemės ūkio specialistams to netaikau. Pastebime labai svarbų dalyką – agresyvios vadybos, mokslo bei technikos inovacijų šviesoje miestas pradėjo engti provinciją prieš du dešimtmečius. Netgi sovietams nepavyko parklupdyti kaimo kaip tai padarė savi “prichvatizacijos” dainiai. Šiandien galime įsitikinti, kad tai jiems, visos ES džiaugsmui, pavyko su kaupu – kaimiškoji kultūra yra beveik sunaikinta. O miesto kultūros mes neturėjome ir jos nėra. Vienas anglų kritikas pavadino mūsų tautietį Nobelio premijos laureatą poetą Č. Milošą, gyvenusį lietuviškame kaime, mūsų šimtmečio “siaubingų įvykių liudininku”, poetas jam atsakė: “Mes, rytų europiečiai, žiūrime į istoriją kaip į prakeikimą”.

Tačiau mes jau du dešimtmečius esame nepriklausomi nuo kitų valstybių ciklonų. Mes patys savo rankomis iškastravome savo kultūrinį paveldą, sukergdami jį su naujomis plastmasinėmis ES ir JAV pavyzdžiu sekamomis ar aklai kopijuojamomis kultūromis. Vis dėlto anų laikų bajorai ir dvarininkai palankiau žiūrėjo į lietuvių kultūrą, papročius, tradicijas, nei šių dienų mūsų elitu vadinamos politinės partijos ir tautos valstybininkais besididžiuojanti nomenklatūros kasta – naujoji “dvarininkija”, išaugusi iš funkcionierių. Kaip sakydavo V.Ruokis, “Neduok Diev iš ubago ponas”.

Dauguma sukilimo dalyvių ir vadų, kovojusių su carinės Rusijos valdžia dėl Lietuvos krašto laisvės, buvo dvarininkai. Visi, net lenkiškai, gudiškai kalbantys dvarininkai, buvo ištikimi LDK tradicijoms, aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio ir kultūrinio sąjūdžio veikloje. Kad dauguma dvarininkų suvokė dvarų kultūros ir pastatų reikšmę kultūrai, rodo įvairių kartų rašytojų domėjimasis dvaro problemomis. Labai svarbu pabrėžti tuos esminius pokyčius, kurie įvyko dvarininkams kaip mecenatams įsiliejus į meno kūrybos procesą.

Turiu omenyje druskininkiečio muzikalaus jaunuolio M.K.Čiurlionio pakvietimą dirbti ir mokytis grafo kunigaikščio Oginskio rūmuose Rietave. Lietuvos dvarininkų įsijungimas į meninių struktūrų santykius išlaisvino laisvus menininkus nuo kankinamų pragyvenimo šaltinių paieškų ir padėjo laisviau dalyvauti asmeninėse išradingumo ir kūrybiškumo pamokose. Antai dvarininkų tarpininkavimas išlaisvino kūrėją – šiuo atveju M.K.Čiurlionį – nuo mokesčio už muzikos pamokas ir padėjo įsigyti universitetinį išsilavinimą (studento krepšelį). Toks bendradarbiavimas, mecenavimas pakeitė užsakovo ir kūrėjo santykį, pastarajam suteikdamas daugiau iniciatyvos. Kiekvienas svarbus darbas buvo užsakomas ir kiekvienas menininkas buvo priklausomas nuo savo užsakovo, tiesiai sakant, nuo šeimininko norų.

Menininkas būdavo įtraukiamas į tvirtesę, bet jau ilgiau trunkančią sąjungą, yač kai patekdavo į savo mecenato namų, rūmų aplinką, kaip M.K.Čiurlionis grieždamas ir gyvendamas Rietavo dvaro rūmuose. Tarp senjoro ir menininko jau daugelį šimtmečių Lietuvoje tvirtėjo dialogas ir buvo abipusis supratimas, kuris leido šimtus šalies dvarų išpuošti originaliomis fraskomis, sienine tapyba, skulptūromis, skoningais renginiais ir pagaliau operomis bei baletais.

Laikraštis “XXI amžius”

2010.05.23


Prisijunkite prie diskusijos