Išprovokuojamas smurtas


Print

Šventajame Rašte parašyta: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį.“ Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas.“

Bet ar toks supratimas nedaro nukentėjusįjį pasyvia auka, nestabdančia blogio savo neveiklumu? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja.

Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, pavyzdžiui, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas toliau mušti nebegali; jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu.

Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju. Kita vertus, gal smurtautojas, matydamas nesipriešinančią ir kitą skruostą atsukančią auką, susivoks, kad smurtauti nedera? Tačiau kaip elgtis, jei auka gaus smūgį ir į antrą skruostą?

Teko išgirsti kunigo, kuriam smurtautojas smogė į kairį skruostą, o, atsukus dešinį, gavo smūgį ir į dešinį, pasakojimą. Kadangi Šv. Rašte neparašyta, ką tuomet daryti, tai stiprus, tvirtas dvasiškis davė tokį fizinį „atsaką“, po kurio iš nokauto atsigavęs smurtautojas tapo nuolankiu avinėliu. Čia smurtinis atsakas buvo išprovokuotas.

Mūsų laikais, demokratiją paskelbę „šventąja karve“, jos „rašto“ aiškintojai, pamynę Šventąjį Raštą, stabdyti smurto ne tik nesiima, bet jį savo elgesiu akivaizdžiai skatina, net provokuoja. Atvirai smurtu „demokratizuojamas“ ne žmogaus, o Dievo valią pripažįstantis musulmoniškas pasaulis; smurtauja Rusija, smurtauja JAV, smurtauja Europos Sąjunga, į smurtautojų gretas įvelta Lietuva. Nepajėgdamos kaip tas tvirtas kunigas pasipriešinti smurtui, musulmoniškos šalys ignoruoja demokratiją arba priešinasi išpuoliais ginklu.  

Sovietinio smurto akivaizdoje prieš musulmonišką Čečėniją, kai demokratinis pasaulis paliko tą tautą smurtautojų valiai, nepilnametė krikščionė lietuvė Eglė Kusaitė ryžosi priimti islamą ir ginti tą tautą ne pagal „krikščionių“ – demokratų, o pagal Dievo valią.

Iš krikščioniškos šeimos kilusi Eglė dėl jos apsisprendimo Bažnyčios priekaištų nesulaukė. Tačiau tokiu jos apsisprendimu susirūpino Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD), kuris ją, trylikametę, apgaubė materialia ir dvasine, žinoma, imituota musulmoniška globa, neva rengė ją kovai prieš Čečėnijos okupaciją. O iš tikrųjų savo antiteroristinei veiklai pateisinti VSD iš Eglės galimai „gamino“ teroristę, kurią vėliau turėjo „demaskuoti“ ir už tai sau naudą (lėšas, apdovanojimus) gauti. Mergaitė tai galutinai suvokė tuomet, kai VSD ją areštavo, kai glaudžiai bendradarbiaudama su Rusijos saugumo tarnyba, ją tardė ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos tardytojai.

Kai VSD nepavyko įrodyti, kad E. Kusaitė rengė teroristinį išpuolį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas, lietuviški saugumiečiai prieš E. Kusaitę kurpia naujus kaltinimus už prokurorų (pačių išprovokuotus) įžeidimus ar jų garbės ir orumo žeminimą. Suvokdami, kad musulmonė Eglė yra smurtautojų auka, ją palaiko ir gina krikščioniškoji visuomenė, iškilūs dvasininkai, mokslininkai.

Jei Lietuvos laisvės gynėjams ir E. Kusaitės gynėjams kunigams Robertui Grigui ar monsinjorui Alfonsui Svarinskui teisėsaugininkai baudžiamųjų bylų nedrįsta kelti, tai vienuolei, patyrusiai daugiametį kagėbistinį smurtą Felicijai Nijolei Sadūnaitei buvo iškelta. Iškelta baudžiamoji byla Eglės gynėjui filologijos daktarui Letui Palmaičiui, kurio nuostatų ir argumentų teisingumu prieš prokurorų ir teisėjų nuostatas bei argumentus, pateiktus žiniasklaidoje, netenka abejoti.

Lietuvoje tęsiasi „pedofilijos bylos“ narplionė. Joje smurtas prieš smurtą akivaizdžiai buvo išprovokuotas; kai prokuratūra nereagavo į mergaitės tėvo skundus dėl mažametės, galimai pritariant jos motinai, seksualinio prievartavimo, tapo panašu, kad skundėjas D. Kedys įvykdė žmogžudystę. Po tariamo žmogžudžio galimai smurtinės mirties mergaitę globoja jo sesuo, o teismai reikalauja mergaitę Deimantę, neįsiklausius į jos norą, nedelsiant grąžinti motinai.

Reikia priimti apsisprendimą, kur dukra Deimantė nori gyventi, o ji praleido didžiąją savo vaikystės dalį Kedžių namuose, tačiau nepabaigus pedofilijos bylos, kurioje Deimantės motina gali būti įtarta kaip kaltinamoji ir po teismo apribotos jos motinystės teisės, dukros grąžinimo motinai klausimas yra per ankstyvas, o tuo metu Lietuvos teisėsaugininkai jau akivaizdžiai parodė prievartą. Apmaudu, kad panašų smurtą palaiko kai kuri žiniasklaida.

Antai 2012 balandžio 2 d. Lietuvos radijo „Rūpestis dėl vaiko gyvenimo ar viešųjų ryšių projektai siekiant visai kitokių tikslų?“ Ritos Miliūtės vestoje laidoje klausytojas galėjo išgirsti teisiškai nepamatuotus ir nemotyvuotus tvirtinimus, kad teismų sprendimai Garliavos rezonansinėje pedofilijos byloje turi būti nedelsiant vykdomi, mergaitė Deimantė turi būti grąžinta motinai, nes motinos Laimutės Stankūnaitės teisės nėra apribotos, o D. Kedžio sesers Neringos Venckienės globa nėra įteisinta.

Minimos laidos vedėja ir jos nuostatoms palankūs dalyviai iš tikrųjų bukai pateisino skubotą Kėdainių teismo sprendimą, tačiau nepateisino mergaitę ginančios visuomenės ir politikų elgesio, nors akivaizdu, kad tiesa ir teisingumas yra pastarųjų pusėje. Lietuvos teisėsaugininkų, smurtiniu būdu vykdančių teismo nesavalaikį ir nepagrįstą sprendimą, veiksmų vaizdus užfiksavo vaizdo kameros, juos pamatė pasaulis.

Lietuvos visuomenė, išgyvenusi penkis dešimtmečius smurto imperijos priespaudoje, pati smurto nesiima, jo neskatina, o, patirdama smurtą, dainuoja, gieda, meldžiasi. Todėl, tarsi nuo kitų valstybių nepriklausomoje Lietuvoje aukščiausios valstybės institucijoms – Prezidentei, Vyriausybei, Seimui, laisvanoriškai prisiėmusiems pareigos ir atsakomybės naštą, įsibėgėjančio teisėsaugininkų smurto prieš Lietuvos piliečius (valstybės pagrindą ir turinį) akivaizdoje, tūnoti neva ramioje tyloje – nevalia. Tie vadovai, kurie, prisiimdami pareigas ir atsakomybę, prisiekė Dievo vardu, yra atsakingi prieš Valstybę ir prieš Tautą.

Daug kančių patyrusi lietuvių tauta yra labai kantri, tačiau jos kantrybės taurė nėra bedugnė… Kas gali garantuoti, kad iš įtampoje laikomos visuomenės, nesiras kokio psichiškai nestabilaus atstovo naujas smurto proveržis?

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos slaptųjų tarnybų tebepersekiojama Eglė Kusaitė.

2012.04.05


Prisijunkite prie diskusijos