Ištieskime ranką nuo katastrofos Vengrijoje nukentėjusiems


Print

Šiemet į Europos valstybes įsisuko gamtinės stichijos ir kitos nelaimės, pareikalavusios daug žmonių aukų, pridariusios daug žalos gamtai, o ekonomikai atnešusios milijardinių  nuostolių. Tačiau kai televizoriaus ekrane pamačiau tai, kas nutiko Vengrijoje, mane ištiko šokas. Dažni vandens potvyniai šiemet Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje o ypač pasikartoję Lenkijoje, jau nieko nestebino. Bet Vengrijoje iš milžiniškos saugyklos plūstelėjo apie milijoną kubinių metrų ne vandens, o aliuminio pramoninės atliekų – vadinamo raudonojo dumblo, kuris prisotintas natrio šarmo,  sunkiųjų metalų junginių ir net silpnai radioaktyvus. Per keletą akimirkų  raudonas dumblas pasiglemžė iki tol palei Marcalo upelį žalumoje skendėjusias kelias  gyvenvietes.

Iš kur atsiranda tas raudonas dumblas?

Aliuminio žaliava yra boksitai, iškasami Vengrijoje. Jie sumalami iki miltų pavidalo, po to aukštoje temperatūroje esant aukštam slėgiui ir veikiant stipriu natrio šarmu, gaunamas tirpus aliuminio oksidas. Toliau jis atskiriamas nuo netirpių junginių, daugiausia geležies  –  40-45 proc., dar aliuminio, silicio  –  10-15 proc.  Lieka, žinoma, kai kurių sunkiųjų metalų kaip švino, kadmio, chromo, arseno, titano, o taip pat daug dar nesusijungusio natrio šarmo, todėl atliekų pH siekia 10-13. Vienai tonai aliuminio oksido išgauti susidaro iki 2 tonų to pražūtingojo raudonojo dumblo   (geležies oksidas jį taip nudažo). Jau 120 metų susiduriama pasaulyje su šių atliekų kaupimo problema, nes efektyviai jas perdirbti ir panaudoti dar niekam nepavyko. Pramoninio miestelio Ajka  boksitų prisodrinimo įmonė Vengrijoje per 1950-1997 m. laikotarpį sukaupė apie 12 mln. tonų šių  II-os  pavojingumo kategorijos atliekų.

Dabar specialistai, žinoma, aiškinsis, kodėl saugykla neatlaikė susikaupusio, pavadinčiau, „pragariško“ dumblo. Gal ir čia kalti pernelyg gausūs šiemet krituliai, perpildę saugyklą? Buvo pasaulyje dar didesnių pramoninių katastrofų Italijoje, Indijoje, bet pastaroji Vengrijai pati didžiausia  ir skaudžiausia per visą jos  pramonės istoriją.

Taip likimas lėmė, kad vengrų Tauta tapo mano antrąja Tėvyne, nes čia  gyvenau 20 metų, o paskutinius 12 metų kaip tik toje apskrityje – Veszprėm – kur įvyko nelaimė. Esu ne kartą važiavęs pro tas tvarkingas gyvenvietes, kur visa vasarą apie namus žydi rožės, dera vaiskrūmiai, vaismedžiai,  kur namuose ir kieme mielas kiekvienas daiktelis. Tik staiga! – 2010 m. spalio 4 d. 12.25 val. iš pralaužtos aukščiau gyvenviečių esančios saugyklos, kaip iš pragaro vartų, siūbtelėjo viską naikinanti raudona banga, vietomis siekianti net iki 2 metrų aukščio. Tai ne vanduo, tai sunki bjauri masė vertė mašinas, tvoras ir net kai kuriuos namus apgriovė, šlavė viską kelyje. Yra devynios žmonių aukos, nespėjusios pabėgti nuo srauto, tame tarpe – du vaikai, o daugiau nei 150  gyventojų gydomi kaimyninių miestų ligoninėse, nes patyrė odos nudegimus, pakenkė akims, juk tai  šarminga skysta masė, net 10 kartų stipresnė nei buityje naudojamos valymo priemonės.

Visa laimė, kad katastrofa įvyko vidurdienį, o ne tamsiu paros laiku. Sunku suvokti žmonių išgyventas fizines ir dvasines kančias, kai jų gyvenvietės panėšėja į kraujuojančią Žemės žaizdą, užimančią net 40 kvadratinių kilometrų, o patirta materialinė žala gali siekti šimtus milijonų eurų. Tai viena, o kur dar padaryta žala gamtai. Išdžius medžiai,  žolė nežinia kada tose vietose pradės vėl žaliuoti, juk šarmas sunaikino visą mikropasaulį,. Pavyzdžiui, Marcalo upėje, tekančioje per Devečero miestelį, neliko jokios gyvybės. Jos raudonai nusidažę vandenys įteka į Rabą, o pastaroji į Dunojaus atšakas, kur jau stebimos išgaišusios žuvys. Po kiek laiko taršalų pėdsakai Dunojumi pasieks, o gal jau ir pasiekė, net Rumuniją.

Specialistai daro viską, kad rūgštimis nors kiek neutralizuotų upių plukdomą užterštą vandenį, o dirvožemį – gipsu, bet tai daugiau teoriniai dalykai, nes dabar jau akivaizdūs pramoninės katastrofos ilgalaikiai ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai padariniai. Kaip bus po metų ar kelių  – niekas dabar negali numanyti. Stipriomis vandens srovėmis plaunamos gatvės bei aikštės, pastatai iš vidaus, o namų sienos, anksčiau švietusios baltumu  (vengrai be galo darbštūs, mėgstantys tvarką ir švarą) gal taip ir liks nusidažiusios murzinai raudonai.

Kolontaro miestelio gyventojai, arčiausiai gyvenę prie atliekų saugyklos, kur patys užaugo ir savo vaikus užaugino, skaudančia širdimi privalo palikti namus, nes iškeldinami su nedaug švariais likusių baldų bei kitų rakandų dėl pavojaus sveikatai. Katastrofos vietoje apsilankęs Ministras Pirmininkas Viktoras Orbanas pasakė, jog  neverta grįžti į suniokotos ir apnuodytos aplinkos namus, reikia aptverti gyvenvietę ir tegu lieka, kaip pramoninės katastrofos „memento“, o čiabuviams bus pastatyti namai saugioje ir švarioje vietoje.

Tarp kitko, katastrofos išvakarėse vykusius savivaldybių rinkimus visose 23 apskrityse triuškinančiai laimėjo Premjero vadovaujama FIDESZ partija sąjungoje su Krikščionimis demokratais. Šalies gyventojai akivaizdžiai pasitiki šiomis partijomis, todėl jų atstovai buvo išrinkti pradedant seniūnijomis ir baigiant Parlamentu. Vyriausybės vadovas Viktoras Orbanas kreipėsi į Tautą žodžiais: „Kas galite, padėkite nuo dumblo katastrofos nukentėjusiems!“

Tegul šie kreipimosi žodžiai atranda atgarsį ir lietuvių širdyse. Tais sunkiais permainų metais aš buvau gyvu liudininku ir tarpininku, kai FIDESZ partija Budapešte organizavo solidarumo mitingus Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims paremti. Jie manęs tada klausė: „Sužinok, ko reikia Lietuvai, mes padėsime?“ Iš tikrųjų, jų suorganizuota humanitarinė siunta (antibiotikai, insulinas, vienkartiniai švirkštai ir maisto produktai), kurią aš atlydėjau į Vilnių, nors ir laikinai, suteikė mums jėgų bei pasitikėjimo. Beje, humanitarinės siuntos buvo pakartotos. Buvo dar suaukota tais laikais nemaža 200.000 forintų pinigų suma.

O ar įmanoma pinigais išreikšti trims sausio 13-osios kruvinųjų įvykių metu prie Televizijos nukentėjusiems išgelbėtas nuo amputacijų galūnes. Tai Budapešto Traumatologijos instituto chirurgo Laszlo Kalasz auksinių rankų ir didelės patirties rezultatas. Buvusį studentą Arūną Ramanavičių po kelių operacijų ir trijų mėnesių gydymo parlydėjau į Vilnių  jau tvirtai stovintį ant abiejų savo kojų. Dabar jis Vilniaus Universiteto profesorius. Kiti trys TV bokšto gynėjai dėl sužeidimų bei kontūzijų mėnesį gydėsi geriausioje sanatorijoje prie Balatono ežero.

Neužmirškime Vengrijos diplomatinės paramos, kai stojome į NATO ir Europos Sąjungą. Tos istorinės paralelės mūsų abi tautas lydi nuo pat viduramžių, o ypač kai LDK valdovas buvo Steponas Batoras, turbūt labiausiai nusipelnęs Lietuvai iš tų laikų, gindamas sienas nuo priešų iš Rytų, įvesdamas vidines šalies teisines reformas, įkurdamas Vilniaus Universitetą. Taigi Lietuvos istorija liudija, kad ir praeityje, ir dabartyje viena ištikimiausių mūsų Tautos bičiulė buvo ir yra vengrų Tauta.

1990 metais Vengrijos lietuvių bendruomenės vardu dėkodamas už išreikštą solidarumą su mūsų Tauta ir už humanitarinę siuntą, aš MTI žurnalistams priminiau vieną lietuvišką patarlę: “Draugą pažinsi nelaimėje!“ Manau, kaip tik dabar atėjo mūsų eilė atjausti vengrus baisioje jų nelaimėje ir prisijungti prie aukojančiųjų pervedant į žemiau nurodytą SEB banko sąskaitą tiek, kiek leidžia galimybės. Vieni tą padarys vedami krikščioniškos atjautos nelaimės ištiktiesiems, dar kiti, omenyje turiu pasiturinčias įmones bei turtingus pavienius asmenis ar turinčius komercinių ryšių su Vengrija, iš draugiškumo bei solidarumo pasidalins atitinkama suma.

Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugija

AB  SEB  bankas,  banko kodas  70440,

BIC  (SWIFT  kodas)  –  CBVILT2X,

Sąsk. Nr.  LT06 7044 0600 0764 9313

Nukentėjusiųjų nuo pramoninio dumblo katastrofos Vengrijoje vardu visiems paaukojusiems nuoširdžią padėką reiškia – dr. Vytautas Grinius, Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas, Vengrijos Ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas, Vengrijos  nuopelnų ordino viduriniojo kryžiaus kavalierius.

2010.10.18


Prisijunkite prie diskusijos