Istorikė Šolpan Smailova: “Kazachstano visuomenė domisi savo šalies praeitimi”


Print

Vilniuje dešimt dienų viešėjo Kazachstano istorikė Šolpan SMAILOVA. Ji baigusi L. Gumiliovo nacionalinį universitetą Astanoje. Istorikė Šolpan Smailova šiandien dirba memorialiniame politinių represijų ir totalitarizmo muziejuje “Alžir”, įrengtame netoli Kazachstano sostinės Astanos.

Muziejų “Alžir” ir Kazachstano sostinę skiria vos 35 kilometrai. Muziejus įkurtas 1937–1953-aisiais metais veikusio sovietinio lagerio teritorijoje. Tame lageryje sovietmečiu buvo kalinamos vadinamosios “liaudies priešų” žmonos, seserys, dukterys. Tarp kalėjusių būta ir lietuvių tautybės moterų.

Su Kazachstano istorike Šolpan SMAILOVA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio tema – tiek Kazachstano praeitis, tiek Kazachstano nūdienos aktualijos.

Gūdžiais sovietiniais metais Kazachstane būta daug lagerių. Kuo išskirtinis buvo “Alžir” lageris? 

Memorialinis “Alžir” kompleksas įkurtas Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo asmeninės iniciatyvos dėka. Jis dabar stovi toje vietoje, kur gūdžiais sovietinių represijų metais veikė specialus moterų lageris. Oficialus lagerio pavadinimas buvo toks: “Akmolinskij lager žon izmennikov Rodiny”. Taigi sutrumpintas pavadinimas – “Alžir”. Lageryje kalėjo maždaug 62-jų tautybių moterys.

Pirmasis moterų būrys į lagerį buvo atgabentas 1938-ųjų sausio mėnesį.  Tuo metu ten tebuvo įrengtas vienui vienas barakas. Vidury plikos stepės. Tačiau kalinių – moterų vis daugėjo, ir naujų etapų metu atvežtosios buvo priverstos pačios statyti naujus būstus. Pirmuosius kelerius metus čia būta itin didelio mirtingumo. Nieko nuostabaus. Daugelis moterų buvo inteligentės. Jos nebuvo pripratusios prie tokių atšiaurių sąlygų. Moterys masiškai mirė nuo šalčio, bado, nuovargio, ligų.

Daugelis moterų į “Alžir” buvo atgabentos kartu su vaikais. Kai mažyliams sueidavo vieneri metukai, juos atiduodavo į specialius vaikų namus. Jei mažyliai neturėdavo dar vienerių metukų, motinoms leisdavo savo vaikučius maitinti krūtimi. Bet tik kartą per dieną. O po to išskirdavo su motinomis.

Šio lagerio baisumų patirti teko daugeliui žymių ano meto moterų. Pavyzdžiui, čia kankinosi sovietinių veikėjų, kariškių Bucharino, Kalinino, Molotovo, Tuchačevskio žmonos, seserys. Čia kalėjo ir žymios balerinos Majos Pliseckajos motina. “Alžire” kalėjo ir keliolika lietuvių.

Lietuvių kalinių sąrašas kol kas nėra galutinis. Šiuos duomenis mes dar tiksliname. Viešnagės Lietuvoje metu pavyko patikslinti žinias apie kai kurias čia kalėjusias lietuves moteris. Grįžusi į Kazachstaną planuoju surengti didelę parodą, skirtą būtent lietuviškai tematikai, taip pat parengsiu mokslinių bei pažintinio pobūdžio publikacijų apie viešnagę Lietuvoje.

Pavyzdžiui, pavyko išsiaiškinti, kad būtent šiame lageryje 1943-aisiais metais mirė dešimt metų lagerio už “antisovietinę agitaciją” bausme nuteista Ona Šarkinienė iš Lietuvos. Tiesa, kol kas dar nežinome tikrosios jos mirties priežasties.

“Alžire” ne vienerius metus teko praleisti ir Emilijai Tamulaitytei, gavusiai penkerius metus lagerio už vadinamąją “antisovietinę agitaciją”. Bet jai pasisekė, nes ji į lagerį buvo atvežta jau tuo metu, kai gyvenimo sąlygos tapo žmoniškesnėmis, normalesnėmis.

“Alžir” kalinamos moterys daugiausiai dirbo netoliese pastatytame specialiame siuvimo fabrike. Jos siuvo drabužius kariškiams. Vėliau joms teko užsiimti žemdirbyste – auginti grūdines kultūras. Vienu metu “Alžire” tilpo apie 8 tūkst. kalinių. Mano surinktomis žiniomis, čia iš viso kalėjo per 20 tūkst. moterų.

Lageris stovėjo būtent tose platumose, kur ypač šaltos žiemos ir labai karštos vasaros.  Tiesa, šalia lagerio tyvuliavo ežeras, tad vandens trūkumo nelaimėlės nejautė. Tačiau joms dažnai reikėdavo rinkti ežere augusių nendrių prakuroms.

Kada lageris nustojo egzistuoti? Tuoj po Stalino mirties?

Taip, oficiali lagerio uždarymo data – 1953-ieji. Tačiau daugelis “Alžiro” moterų dar ilgai tose vietovėse dirbo kaip laisvai samdomos darbininkės, nes neturėjo lėšų, už kurias galėtų grįžti namo.

Ar tiesa, kad kazachai su gailesčiu žiūrėjo į politinius kalinius ir visaip stengėsi jiems padėti?

Mes žinome vieną jaudinančią istoriją, kaip kazachai bandė maistu padėti “Alžiro” kalinėms. Atvirai kazachai bijojo perduoti kalinėms maisto. Patys būtų atsidūrę lageryje. Todėl į kalines, atėjusias nusipjauti nendrių, mėtydavo specialius “akmenis” –  į kietus gumulus suspaustą kazachišką sūrį. Tiesa, iš pradžių kalinės, nežinojusios kazachiškų papročių, manė, kad į jas svaidomi tikri akmenys. Ir pergyveno, ir verkė. Tik vėliau buvo suprasta, kad į jas paleidžiami akmenys iš tiesų yra sudžiūvęs maistingas sūris.

Turime žinių, kaip viena politinė kalinė lietuvė iš Karagandos buvo kareivių išmesta vidury plikos stepės. Moterį kareiviai išmetė po to, kai ši sunegalavo. Kareiviai tiesiog nenorėjo terliotis – vežti jos į medicinos punktą. Taigi tą moterį lietuvę atsitiktinai aptiko senas kazachas. Kazachas nepaliko moters stepėje, o parsivežė pas save į jurtą ir slapta globojo, gydė, kol ši sutvirtėjo ir pasveiko.

Taip pat žinoma, kad daugelis politinių kalinių ir tremtinių, patekusių į Kazachstaną, džiaugdavosi, nes žinojo, jog kazachai – jų nesmerkia ir padeda kuo galėdami. 

Kieno iniciatyva atvykote į Lietuvą? Pagrindinis Jūsų vizito tikslas – susipažinti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro veikla, surinkti kuo daugiau žinių apie lietuves moteris, represijų metais atsidūrusias Kazachstane?

Už šią kelionę turėčiau padėkoti Lietuvos ambasados Kazachstane vadovybei. Mano dešimties dienų trukmės darbo vizitą į Lietuvą finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Ši kelionė nėra atsitiktinė. Drauge su Lietuva mano šalis Kazachstanas puoselėja bendrą istorinį projektą, kurio tikslas – dalintis sukauptomis istorinėmis žiniomis apie sovietmečio represijas ir jų aukas. Naudodamasi proga norėčiau pabrėžti, jog mūsų šalis istorijai skiria ypatingą dėmesį. Kazachai brangina savo praeitį. Mes siekiame žinoti visą tiesą apie sovietmečio baisumus. Kazachstanas tragiškų įvykių nenutyli.

Pavyzdžiui, 2010-aisiais metais buvo atidarytas didelis muziejus tame Karagandos pastate, kur kadaise dirbo Kazachstano lagerių vadovybė. Tai – vadinamasis “Karlag”. Mūsų mokyklose ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad moksleiviai kuo išsamiau susipažintų su kraupia praeitimi. Jaunieji kazachai ir kazachės rašo daug rašinių apie politinių kalinių, tremtinių likimus. Mūsų moksleiviai – dažni svečiai sovietines represijas menančiuose muziejuose.

Mūsų mokyklose taip pat išsamiai pasakojama kazachų tautos tragedija. Pavyzdžiui, dėstoma istorija, kaip 1930 – 1933-aisiais sovietiniame Kazachstane buvo specialiai organizuotas badas. Sovietų valdžios atstovai iš kazachų prievarta atimdavo gūvulius, versdavo kazachus atsisakyti klajokliško gyvenimo būdo. Dėl šios antižmoniškos politikos nuo bado ir ligų mirė maždaug 50 proc. kazachų. Tuomet netekome maždaug 2,5 milijono žmonių.

Beje, Kazachstane organizuotas badas labai primena Ukrainoje organizuotą badą, turintį “Holodomoro” pavadinimą. Tiesa, kai kuriems kazachams tada pasisekė pabėgti į Mongoliją ir Kiniją. Tačiau tie, kuriems bado sukeltas pasekmes teko patirti savo kailiu, papasakodavo itin baisių dalykų. Pasirodo, anuomet neišvengta net žiaurių kanibalizmo atvejų. 

Mūsų istorijos pamokose daug dėmesio skiriama ir 1937-iesiems metams, kai sovietų valdžios represinės struktūros sušaudė beveik visus kazachų inteligentus ir šviesuolius. Mokiniams pasakojama ir apie 1938-aisiais metais sušaudytus kazachų partijos “Alaš” politikus.

Valstybinės ir privačios Kazachstano leidyklos leidžia specialias enciklopedinio pobūdžio knygas apie Kazachstane veikusius lagerius, įskaitant ir “Alžirą”, ir “Kengyrą”, “Džezkazganą”, ir “Steplagą”, ir “Karlagą”, ir Petropavlovsko tvirtovę.

Muziejuje, kuriame dirbate, svečiavosi ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė? Kiek lankytojų per metus aplanko “Alžirą”?

2010-aisiais metais, kai Kazachstane buvo surengtas ESBO viršūnių susitikimas, Astanoje viešėjo ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pareiškė norą aplankyti mūsų muziejų, ir jį aplankė. Jūsų Prezidentė taip pat pažadėjo aplankyti mūsų muziejų, kai jo teritorijoje bus pastatytas paminklas lietuvių tautybės politiniams kaliniams. Ir savo žodį ištęsėjo. Paminklas lietuviškai tematikai buvo pastatytas 2011-aisiais, tais metais atvyko ir Lietuvos prezidentė.

Atidengiant paminklą taip pat dalyvavo ir Lietuvos ambasada Kazachstane, Lietuvos ambasadorius Rokas Bernotas.

Čia neapsieita ir be lietuvių diasporos Kazachstane pagalbos. Ypač stipri lietuvių bendruomenė susikūrusi Karagandos mieste. Čia esama ir lietuviškų sekmadieninių mokyklėlių, čia leidžiamas ir lietuviškas laikraštis, čia veikia ir lietuvių draugija “Lituanica”. Šiai draugijai priklausantys sėkmingi lietuvių verslininkai finansiškai paremia kai kuriuos svarbius projektus. Pavyzdžiui, padengia paminklų statymo išlaidas.

Mūsų muziejų taip pat aplankė Latvijos bei Vengrijos prezidentai. Per metus mūsų muziejų aplanko maždaug 16 tūkst. turistų ir svečių iš pačių įvairiausių šalių, įskaitant ir Rusiją. Ekskursijos čia rengiamos kazachų, anglų ir rusų kalbomis. Prieš pradedant ekskursiją parodomas specialus 18-os minučių trukmės dokumentinis filmas.

Kokius įspūdžius Jums paliko Vilnius, Lietuva?

Jūsų sostinė labai graži, ypač įspūdingas Vilniaus senamiestis. Labai draugiški, šilti žmonės. Esu dėkinga už pagalbą visiems: Lietuvos ambasadai Kazachstane, Lietuvos URM vadovybei ir LGGRTC vadovams bei darbuotojams. Aplankiau Genocido aukų muziejų, memorialinį kompleksą Tuskulėnuose, svečiavausi Muitinės, Pinigų muziejuose, apžiūrėjau viduramžių laikus menančią Trakų pilį. Norėčiau suspėt aplankyti ir Vilniuje įkurtą “Čingischano” restoraną. Mane maloniai nustebino, kad Vilniuje veikia restoranas būtent tokiu pavadinimu (juokiasi).

Apie Lietuvą išsamesnį vaizdą susidaryti padėjo ir tie kazachų žurnalistai, kurie šių metų sausio mėnesį viešėjo Lietuvoje ir apie jūsų šalį parengė dešimtis įdomių, jaudinančių publikacijų tiek kazachų, tiek rusų kalbomis.

Tiesa, Kazachstano turistinės firmos dar mažai teikia informacijos apie Lietuvą, jos įžymybes, kurortus, muziejus. Pastebėjau, kad Kazachstano turistinės firmos daugiau kviečia kazachus pasisvečiuoti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Turkijoje, Bulgarijoje, Tailande, Čekijoje. O Lietuvos vardas kažkodėl neminimas. O juk Lietuva – labai puiki šalis.

O gal viešėdama Lietuvoje pastebėjote dalykų, kurie Jus ne itin maloniai nustebino?

Ne, priekaištų Lietuvai neturiu jokių. Vienintelė pastaba galėtų būti tokia: šiek tiek per mažai saulės ir per daug drėgmės.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kazachstano istorikė Šolpan Smailova. 

2013.02.16


Prisijunkite prie diskusijos