Įtariamasis V. Antonovas „Snoro“ byloje


Print

Apie 1985 metus Kremliuje SSRS ekonominio kracho akivaizdoje buvo nuspręsta, kad nomenklatūriniai komunistai, nusipelnę kagėbistai ir jų vaikai turi tapti kapitalistais ir toliau valdyti „liaudies mases“.

Kremliaus bonzoms ir jų satrapams Lietuvoje  nusibodo vien skaityti KGB ataskaitas apie pūvantį Vakarų kapitalizmą bei apie pinigų galios teikiamus malonumus, kai jų nereikia slėpti. Jie jėga pasisavino tai, kas dar turėjo vertę pasaulio rinkose – naftos ir dujų telkinius, metalus ir kitka, o už gautus pinigus pradėjo pirkti nuosavybę Vakaruose, ypač Europos Sąjungos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Tuo požiūriu labai charakteringa yra skandalo Lietuvos „Snoro“ banke autoriaus Rusijos piliečio ir  Londono gyventojo Vladimiro Antonovo „karjera“.

Vladimiras Antonovas. Kelias į milijardą

Vladimiras Antonovas gimė 1975 m. Navoi mieste tuometinėje Uzbekijos SSR. Jo tėvas Aleksandras daugiau nei 20 metų dirbo urano kombinate Uzbekijoje „Vostokredmet“ nuo inžinieriaus iki vyriausiojo metrologo. Senelis, akademikas Jurijus Antonovas dalyvavo pirmosios sovietų atominės bombos sukūrime. Todėl neabejotina, kad visi Antonovų šeimos vyresnieji priklausė komunistų partijai ir turėjo didelį jos bei KGB pasitikėjimą.

Paskutiniojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio pradžioje, kai SSRS buvo pradėtas įgyvendinti komunistų virsmas kapitalistais, Antonovai persikėlė į Maskvą. Vladimiras tapo Taupomojo banko kontrolieriumi-operatoriumu, o tėvas, taip pat, perėjo į bankų verslą, ėmęs vadovauti bankui „Informprogress“, prieš tai pabuvęs šio banko vertybinių popierių skyriaus vadovu.

1998 m. V. Antonovas, gavęs iš tėvo pinigų, užvaldė banką „Akademchimbank“.

2003 m. jis nusipirko 85 proc. banko „Conversbank“ ir dalį banko „Snoras“ akcijų. Visiems Antonovų šeimos aktyvams valdyti buvo įsteigta grupė „Convers group“, kurioje tėvas užėmė prezidento ir valdybos pirmininko postą, o sūnus – Stebėtojų tarybos vadovo postą. Grupė ir toliau supirkinėjo aktyvus  Rusijoje bei užsienyje.

2007 m. V. Antonovas nupirko sportinių automobilių gamyklos „Spyker“ Nyderlanduose kontrolinį akcijų paketą.

2009 m. kovo 11 d. įvyko pasikėsinimas prieš V. Antonovo tėvą Aleksandrą. Jį suvarpė penkios kulkos. Buvo sužeistas ir jo apsaugininkas. Neva, pasikėsinimo vykdytojai buvo Čečėnijoje gimę vaikinai, prieš tai, 2008 m. rugsėjį, nužudę buvusį Rusijos Dūmos narį Ruslaną Jamadajevą.

Netrukus po pasikėsinimo šeima persikėlė į Londoną.

V. Antonovas Vakarams tapo žinomas 2010 m., kai „Spyker“ nupirko iš „General Motors“ (GM) Švedijos automobilių „Saab“ gamyklą, tačiau GM , kuri įtarė V. Antonovą ryšiais su nusikaltėlių pasauliui, privertė jį parduoti turimas „Spyker“ akcijas. Tuo pat metu „Convers group“ išpardavė savo bankinius aktyvus Rusijoje ir pradėjo domėtis bankininkyste Baltijos valstybėse.

2011 birželio 1 d. V. Antonovas nusipirko Anglijos futbolo klubą „Portsmouth“.

2011 m. lapkričio 17 d. nacionalizavus banką „Snoras“ V. Antonovu susidomėjo Lietuvoje prokuratūra. Šiuo metu po prašymo perduoti V. Antonovą į Lietuvos teisingumo rankas ji laukia Londono teismo sprendimo.

2011 m. lapkričio 22 d., pradėjus aiškėti skandalui „Snoro“ banke, Vladimiras Antonovas spėjo parduoti 100-procentinį Ukrainos banko „Conversbank“ akcijų paketą jam artimų fizinių asmenų grupei, o prieš tai – „išvesti“ dideles pinigų sumas iš „Snoro“ dukterinio banko Latvijoje „Krajbanka“.

Kalbama, kad V. Antonovo turtas viršija milijardą JAV dolerių.

Antonovų šeimos bankai dažnai atsidurdavo skandalų centre. 2000 metais buvo nužudytas banko  „Akademchimbank“ valdybos pirmininkas Sergejus Ponomariovas. 2004 m. „Akademchimbank“ ir „Conversbank“ pateko į neoficialius kredito organizacijų, kuriuos Rusijos Cenrtrinis bankas įtarė pinigų „plovimu“, juoduosius sąrašus. 2008 m. Australijos teisėsauga aptiko „Snoro“ banke iš šios šalies pensininkų pagrobtus  $1,5  mln.

Internetinėje erdvėje galima surasti daug įvairiausių žinių, mažų mažiausiai kompromituojančių V. Antonovo finansinę veiklą.

Kaip tai dažniausiai būna tarp Kremliaus oligarchų, anksčiau ar vėliau išlenda jų ryšys su Izraeliu. Pavyzdžiui, tas pats V. Antonovas 2009 m.  nusipirko Anglijos futbolo klubą „Portsmuth“ iš Izraelio piliečio Arkadijaus Gaidamako sūnaus Aleksandro, o kontrolinį „Snoro“ akcijų paketą nusipirko iš Izraelio piliečio Aleksandro Glikado (vėliau išvykusio iš Izraelio į Kanadą).

Kaip tvirtino žurnalas „Русский Newsweek“ (2010-03-03), paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Snoras“ specializavosi operacijose NVS šalyse ir buvo taip stipriai susijęs su Rusijos ekonomika, kad 1998 metų defolto metu vos nebankrutavo. Jį išgelbėjo Aleksandro Glikado vadovaujama investorių grupė. A. Glikadas – buvęs Josifo Kobzono partneris „Moskovit“ firmoje. Tačiau A. Glikadui iškilo problemų su Lietuvos valdžia dėl įtartinos jo kapitalo kilmės.

Tada Lietuvos valdžia užblokavo papildomą banko emisiją (apie $300 mln.),  ir A. Glikadas pardavė „Snorą“ V. Antonovui. Leidinio „The Baltic Times“ (2002-05-23) duomenimis, A. Glikadas kontrolinį akcijų paketą pardavė per Liuksemburge užregistruotą kompaniją „Incorion Investment Holdings Company“, kurios direktoriumi buvo kitas Izraelio pilietis, Jefimas Borodulinas, kurį Rusijos spauda siejo su Kremliaus nemalonėn patekusiu oligarchu Borisu Berezovskiu.

Britai šlykštisi, bet toleruoja

Šiuo metu su britų teisėsauga susipažįstantis Rusijos pilietis ir buvęs „Snoro“ savininkas  V. Antonovas – ne vienintelis Rusijos oligarchas Londone, turintis teisinių problemų. Londono teismuose dabar ginčijasi Rusijos piliečiai Borisas Berezovskis ir Romanas Abramovičius, Rusijos pilietis Olegas Deripaska ir buvęs Rusijos „aliuminio karalius“ Izraelio pilietis Michailas Černojus.

Garsiausia byla – „Berezovskis prieš Abramovičių“. B. Berezovskis Londono teisme reikalauja iš Abramovičiaus beveik 6 milijardų dolerių už tai, kad Abramovičius privertė jį parduoti jo pažadėtą 50 proc. Rusijos naftos kompanijos „Sibneft“ dalį už žymiai mažesnę kainą po to, kai Berezovskis atsidūrė Kremliaus nemalonėje. Abramovičius tvirtina, kad jis jau yra sumokėjęs Berezovskiui už jo politinę globą ir niekada nėra žadėjęs jam „Sibneft“ dalies. Visas veiksmas vyko Rusijoje.

Štai ką 2011 m. lapkričio 22 d. rašė „Financial Times“ apžvalgininkas Jonathanas Fordas straipsnyje „Rusų epopėja, kurios vieta realybės šou sąraše, bet ne Anglijos teismo salėje“.

Jeigu teisingumas būtų pramogų industrijos dalimi, tai anglų teisinė sistema turėtų pati sau sukelti ovacijas už tai, kad prisiprašė nagrinėti Berezovskio teisminį ginčą su Abramovičiumi, mano J. Fordas. Teisminis procesas tapo „langu“ į  žavingą postsovietinės oligarchijos gyvenimą, patikslina jis. Ir vis tik šiame ginče yra kai kas šlykštaus, sako autorius.

Nejaugi Aukštasis teismas neturi svarbesnių užsiėmimų? Ar turi Anglijos teismas klausytis bylos apie tai, kokiu būdu Rusijos piliečiai naudojo aktyvus Rusijoje? – klausia jis. „Aukštasis teismas ginčo dėl pajamų, kurias sunku pavadinti teisėtomis, sureguliavimui sugaiš kelis mėnesius.

Pamastykite, kokį „moralinį salto per galvą“ teisėjui tektų atlikti, norint priimti sprendimą Berezovskio naudai, kai jis pats prisipažino, jog paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pervedinėjo į savo asmenines sąskaitas milžiniškas pinigų sumas iš tuo metu biržoje vertintos Rusijos naftos kompanijos „Sibneft“: jis pasiimdavo pinigų daugiau, negu turėjo teisių kaip akcininkas (būdavo metai, kai jo „dividendai“ viršydavo kompanijos pelną, nors jo dalis tebuvo 25 proc.)“, – rašoma straipsnyje.

Abramovičiaus gynybos argumentai – tvirtinimai, kad jis mokėjo Berezovskiui už „krysha“ („stogą“), etikos ir jurisprudencijos požiūriu taip pat labai slidūs. Anglijos teismai nėra pramogų industrijos dalis, jų negalima atiduoti rusams spręsti XV amžiaus ginčus“, – baigia straipsnį apžvalgininkas, palygindamas XX amžiaus pabaigos Rusiją su XV amžiaus Anglija.

Pasaulio turtuolius mėgstantis skaičiuoti JAV leidinys „Forbes“ 2011 m. lapkričio 11 d. rašė: „Berezovskio byla prieš Abramovičių – svarbus Rusijos privatizacijos istorijos informacijos šaltinis. Kai ką tai, kas vyksta Londono teisme, šokiravo. „New York Times“ parašė: „Nors jau labai daug rašyta apie nepadorų oligarchų turto kaupimą, tai pirmas kartas, kai tiek daug informacijos jie atskleidžia patys taip prozaiškai, sausai ir, tarsi nieko nebūtų atsitikę“. „Rusijos klaninis kapitalizmas apjungia politinę valdžią su šantažu, laisvės atėmimo terminais, sužalojimais ir žmogžudystėmis“, – rašė „Forbes“ ir visa tai pailiustravo Berezovskio, Abramovičiaus, jų advokatų ir liudininkų pasisakymų pavyzdžiais.

V. Antonovas gali per daug papasakoti

Rusijoje šiandien kalbama apie vieną iš didžiausių aferų nekilnojamojo turto rinkose, kurią įvykdė V. Antonovas ir bankrutavusios grupės „Mirax Group“ savininkas Sergejus Polonskis. V. Antonovas pakeitė „Snoro“ banke fiktyvius aktyvus į aukšto likvidumo nebaigtų statybų Maskvoje aktyvus, priklausiusius „Mirax Group“, o statybų finansinis organizatorius S. Polonskis išvedė į užsienį didelę dalį savo kapitalo, kurį sudarė apgautų Rusijos dalininkų ir kreditorių pinigai. Rusijos tardytojai jau susidomėjo V. Antonovo ir S. Polonskio bendrais verslais ir jų aukštais globėjais, tarp kurių – ir buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo kažkada visagalė žmona Jelena Baturina, kurios vardu Lužkovų šeima „sutaupė“ per 5 milijardus dolerių. Rusijoje jau iškelta baudžiamoji byla „Maskvos Bankui“ ir „Inteko“, su kuriais buvo susiję V. Antonovas ir S. Polonskis.

Tačiau vargu, ar Rusijos teisėsaugos institucijos panorės dalyvauti tarptautiniame „Snoro“ bylos tyrime ir bandyti susigrąžinti bent dalį Rusijoje išvogto turto. Mat Lietuvos valdžia pareikalavo iš visų „Snoro“ bankų-korespondentų sugrąžinti pinigus, o šie bankai, kaip tvirtinama Rusijos spaudoje, dažniausiai yra Rusijos valstybinio banko „Vneštorgbank“ filialai užsienyje. Betiriant V. Antonovo ir  „Snoro“ bylą galėtų atsiskleisti tarptautinės bankininkystės teisės pažeidimai, susiję su Rusijos valstybinėmis struktūromis, jų žmonėmis, o tai Kremliui būtų nepageidautina.

Sprendžiant iš to, kas viešai žinoma apie V. Antonovą, ypač tai, kad Rusijoje jis nebeturi jokio kapitalo, galima tvirtinti, jog šiandien būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau nebėra jo „krysha“. Bet likimo valiai tokių daug žinančių žmonių Kremlius paprastai nepalieka. Pagyvensime, pamatysime.

Optimizmą dėl „Snoro“ istorijos pabaigos kelia tai, kad buvusių Lietuvos komunistų ir komsomolcų nomenklatūros ir jos pamalonintų verslininkų „krysha“ po jų vado mirties akivaizdžiai griūva. Tai parodė skandalo „Snore“ pradžia.

(Straipsnio autorius Kastytis Stalioraitis – mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime).

Nuotraukoje: skandalingasis Vladimiras Antonovas.

Laikraštis “XXI amžius”

2011.11.30


Prisijunkite prie diskusijos