Izraelio saugumo politika – kuo ji šiandien remiasi?


Print

Prieš beveik 2000 metų bibliniame Kanos kaime liejosi Jėzaus stebuklo padarytas vynas. Šiandien Libano žemėje liejasi nekaltų žmonių kraujas. Kas gi suka šio naujo Artimųjų Rytų konflikto spiralę? Kodėl Izraelis elgiasi taip vienašališkai ir agresyviai? Ir kuo remiasi žydų valstybės saugumo politikos pagrindai?

Izraelio polinkį į kariavimą lemia ne vien geografinė padėtis ir arabų valstybių apsuptis. Svarbiausia – galingas Izraelio gynybinis potencialas. Izraelis yra tarsi regioninė supervalstybė, galinti puikuotis savo neprilygstamais kariniais raumenimis regione. Jėgų balanso nebuvimas regione provokuoja Izraelį drąsioms vienašališkoms atakoms. Irano branduolinės ambicijos galėtų pažeisti šį jėgų balansą, todėl ir kelia didelį nerimą Izraeliui ir jo artimiausiai sąjungininkei JAV.

Vidutiniškai kas dešimt metų žydų valstybė kariauja vieną intensyvų karą, kasmet gynybai skirdama beveik 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Veikia puiki mobilizacinė sistema, kur rezervo pajėgos sudaro didesnę dalį nei reguliari kariuomenė. Izraelio karinės pajėgos šiandien turi apie 800 karo lėktuvų ir apie 4000 tankų.

Izraelio nacionalinio saugumo politika remiasi dideliu pasitikėjimu savo galia, puikiai išvystyta kariuomene ir atgrasymu. Atgrasymo strategija siekiama paveikti potencialių priešininkų veiksmus. Turint omeny nuolatines realias karinių grėsmių susidarymo prielaidas, Izraelio pajėgų svarbiausias tikslas yra įtikinti priešininkus, kad kariauti su jais neapsimoka.

Reikšmingu veiksniu Izraelio regioniniam autoritetui yra branduolinės valstybės statusas (de facto). Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. Izraelis, būdamas maža valstybe bei apsuptas priešiškų kaimynių, suformulavo ypatingą gynybos ir saugumo politikos strategiją. Pagrindinis branduolinio arsenalo tikslas – branduoliniu arsenalu atgrasinti priešiškas kaimynines valstybes ir padidinti įtaką regione.

Tačiau Izraelis kol kas nėra viešai ir aiškiai pareiškęs, turi ar ne branduolinį ginklą, nors 1974 m. Izraelio premjeras Y. Rabinas yra pasakęs savo žymiąją frazę: „Izraelis niekada nepanaudos branduolinio ginklo, – tačiau lyg juokais pridūrė: – Mes negalime sau leisti būti antri.“ Žydų valstybės vadovai, esant progai, nepamiršta priminti, kad į karo grėsmę bus atsakyta „masiniu kerštu“ (ang. in massive retaliation).

Bradfordo universiteto mokslininkai mano, kad Izraelis turi 100 branduolinių galvučių. Stokholmo Taikos institutas spėja, kad apie 200 branduolinių galvučių. Izraelio pasodintas į kalėjimą už valstybinių paslapčių išdavimą Mordehai Vanunu sakė, jog 1986 m. branduolinių galvučių turėta per 200.

Populiaraus saugumo politikos savaitraščio „Janes Inteligence Rewiev“ duomenimis, 1997 m. Izraelis turėjo apie 400 termobranduolinių ir atominių ginklų. Izraelis turi ir tokio ginklo paleidimo sistemas, eskadriles F-16 ir mobilias paleidimo sistemas. Izraelio „Jericho“ 1 ir 2 tipo raketos gali nešti galvutes nuo 500 iki 1450 km. 1998 m. Izraelis iš Vokietijos įsigijo tris modernius povandeninius laivus „Dolphin“, kurie gali paleisti sparnuotąsias raketas (cruise missiles) su branduolinėmis galvutėmis. Nepriklausomų agentūrų duomenimis, Izraelis turi ir tarpžemynines balistines raketas „Ofec“, galinčias nešti ginklą net 6000 mylių.

Izraelio saugumo politika reikšmingai remiama valstybės globėjos patronažu. Pirmasis Izraelio valstybės ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas suformulavo vieną iš svarbiausių Izraelio nacionalinio saugumo principų: „Izraelis visuomet turi turėti bent vieną didžiąją valstybę globėją“.

Premjeras teigė, kad maža valstybė su ribotais ištekliais tiesiog negali atsidurti izoliuota pasaulio bendruomenėje karo metu. „Norint apginti Izraelio nacionalinio saugumo interesus karinis, ekonominis ir diplomatinis didžiosios valstybės, geriausiai Jungtinių Amerikos Valstijų, palaikymas yra gyvybiškas“, – tęsė D. Ben-Gurionas.

Įdomus faktas, kad JAV pripažino Izraelio nepriklausomybę praėjus vos 11 minučių nuo jos paskelbimo. Visuomet, prieš pradėdamas karo veiksmus, Izraelis stengiasi gauti didžiojo patrono pritarimą. Analitikų teigimu, Izraelio kariniai planai suderinti su Amerikos užsienio politikos interesais regione.

Tel Avivas ir šiandien išsaugo ypatingą požiūrį į didžiosios valstybės strateginės partnerystės vaidmenį. JAV ir Izraelio santykiai neturi precedento. Šaltojo karo metais karinis Izraelio ir JAV bendradarbiavimas apėmė ne vien karinę pagalbą, tačiau ir dalijimąsi žvalgybos duomenimis, bendrus ginklų tyrimus. JAV nuolat teikia Izraelio gynybai milijardinę paramą.

Saugumo politiką ir valstybės veikimo būdą veikia ir iš generaliteto atėję Izraelio sprendimų priėmėjai – politikai. Ne vienas premjeras prieš politinę karjerą puikavosi armijos generolo antpečiais. Karinė patirtis neabejotinai ir šiandien veikia ir politinius sprendimus, ir politikų modus vivendi.

Informacijos šaltinis – www.lata.lt

2014.07.12; 13:07


Prisijunkite prie diskusijos