Kalbant apie monoetninių tautų sėkmės formulę, dažnai nurodoma japoniškoji visuomenė, tapusi tokia, kokia yra savo unikalios geografinės padėties bei jos sąlygoto unikalaus tautinio, kultūrinio mentaliteto dėka.
Japonus iš tiesų galima vadinti viena iš tų didelių pasaulio tautų, mąstymo tipas kurios europiečiams visuomet buvo didelė mįslė.
Daugelį amžių dėl gamtinių kliūčių izoliuota, o paskiau ir savanoriškai save izoliavusi bendruomenė suformavo savita pasaulėžiūrą, savitą griežtų vertybių hierarchiją, savitą individualumo bei bendruomeniškumo santykį, savitą požiūrį į sampratas „mes“ ir „jie“, „sava“ ir „svetima“, kas padėdavo japonams pasiekti didžių istorinių pakilimų, bendromis pastangomis įveikti užgriuvusias negandas ir nuopuolius, kurti savo šalį moderniausiais šiuolaikinės valstybės principais, kartu išsaugant prigimtinį bei tradicinį „japoniškumą“, persmelkusį visas – tiek materialias, tiek dvasines šios tautos gyvenimo sferas.
Žinoma, tam tikru laipsniu negatyviosios „suvakarėjimo“ tendencijos palietė ir šiandienos Japoniją, tačiau tradicinis „japoniškasis požiūris“, kaip unikalaus tautinio mentaliteto išraiška, toli gražu trauktis neketina. Japonai vis dar didžiuojasi esantys japonais, vis dar vertina savo kultūrinę atskirtį ir prigimtinius savo tautos mitus, vis dar saugo savitą japoniškumą bei laikosi natūralios distancijos bendravime su „išore“.
Ši pažintinė medžiaga perspausdinta iš 1996 m. lietuvių kalba pasirodžiusios Edvino O. Raisšauerio knygos „Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas“, o tiksliau – iš dviejų šios knygos skyrių, kuriuose paliečiamas japonų, kaip tautos, susiformavimas, japonų požiūris į save ir „kitus“, japoniškos tapatybės mentaliteto klausimai bei kiti ne mažiau įdomūs dalykai. Skyriai pateikti sutrumpinti.
Tikimės, kad mūsų skaitytojams bus be galo įdomi ši grynai pažintinė medžiaga, nors savaime suprantama, kad aprašomasis mentaliteto modelis galėjo susiformuoti tik Japonijoje, o ne žemyninėje Europoje ar kur nors dar kitur. Savaime suprantama, kad „japoniškasis modelis” negali būti mechaniškai iškeltas už pačios Japonijos ribų, kadangi bet kur kitur jis paprasčiausiai neveiks. Ir visgi kai kurie bendriausieji aspektai galėtų pasirodyti mums artimi ar bent siekiami (pozityvusis etnocentrizmas, bendruomeniškumas, protingas distancijos išlaikymas, tautinių bei kultūrinių kategorijų vientisumo suvokimas ir pan.), žinoma, pripildant visoms konservatyvioms, tradicinėms bendruomenėms bendrą vertybinį indą savuoju kultūriniu turiniu.
1.
„Geografinė padėtis sąlygojo gyvybiškai neišvengiamą, lemtingą Japonijos izoliaciją. Per visą istoriją Japonija tikriausiai buvo labiausiai iš visų didžiųjų valstybių izoliuota šalis, tad natūrali geografinė izoliacija, vėliau dar sustiprinta žmogaus užmačių, privertė japonus gyventi nuo viso pasaulio atskiriau negu bet kuri kita bent kiek didesnė ir pažangesnė bendruomenė. Arba pasakytume – šis natūralios ir dirbtinės izoliacijos derinys juos labiau nei kitus išmokė pasikliauti savimi ir kartu išsaugoti savitumą. Neabejotina, kad per visą istoriją japonai kultūriškai buvo itin saviti, ryškiai skyrėsi net nuo artimiausių kaimynų korėjiečių ir kinų, iš kurių kilę daug jų aukštesniosios civilizacijos dalykų.
Izoliacija lėmė daug svarbių padarinių. Ji privertė kitas tautas, net kaimynus korėjiečius ir kinus, žiūrėti į japonus kaip į kitokius, o japonams įskiepijo stiprią savo tapatybės pajautą. Tokius dalykus sunku išmatuoti, bet, atrodo, japonai į likusį pasaulį, įskaitant net artimiausius kultūrinius ir rasinius giminaičius, žvelgia ryškiai skirdami „mes“ ir „jie“. Per visą istoriją japonai išsiugdė kone maniakišką polinkį griežtai atsieti iš svetimšalių perimtuosius ir prigimtinius japoniškus elementus.
Japonai visuomet griežtai skyrė „sava“ ir „svetima“, o kultūriniams skoliniams teikė tiek dėmesio, kad jie tapo pagrindine jų istorijos tema. Taip jie ir patys sau, ir kitiems, išugdė suvokimą, kad kažkokiu ypatingu būdu perima skolinius. Iš tikrųjų turbūt izoliacija privertė juos išrasti didžiąją dalį to, kas sudaro jų kultūrą, bei išpuoselėti apibrėžtesnę, negu bet kurios kitos lygintinos pasaulio bendruomenės, bruožų visumą. Japonai pasižymi ne tiek mėgdžiojimu, kiek savitumu ir sugebėjimu perimti, neprarandant kultūrinės tapatybės. Ir kiti šitai bandė, bet ne taip sėkmingai.
Kaip ir kitos tautos, japonai – per ilgą, dažniausiai nefiksuotą procesą – susidaręs mišinys. Iš tikrųjų veidų tipų įvairovė leidžia spręsti, kad praeityje būta maišymosi. Tačiau svarbiausia, kad, nepaisant kilmės, dabar japonai visame pasaulyje yra vienodžiausia ir kultūriškai vientisiausia žmonių grupė. Per visas salas aptiksime keletą fizinių variantų, papročių bei tarties skirtumų, tačiau jie nėra tokie ryškūs kaip tie, kurie skiria gališkai ir angliškai kalbančius, protestantus ir katalikus Britų salose, prancūziškai, bretoniškai ir baskiškai šnekančius Prancūzijoje, juo labiau – jie nėra tokie įvairūs ir gilūs kaip skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Italijos.
Iš tikrųjų Japonijos salos – tarytum akligatvis, į kurį patekusieji nebeturėjo kur dingti, jiems beliko tik susimaišyti su vėliau atvykusiais. Tarp pastarųjų buvo ainai, kurie galėtų atstovauti pirmykščiam žmonių tipui, datuojamam ankstesniu, negu aiškiai išsiskyrė žmogaus rasės, laikotarpiu. Kad ir kaip būtų, jie atspindi keletą baltosios rasės bruožų – pavyzdžiui, aiškiai pastebimą veido ir kūno plaukuotumą, – besiderinantį su kitų rasių ypatybėmis. Tad gali būti, kad būtent nuo ainų pareina didesnis kai kurių japonų plaukuotumas, jei lygintume su dauguma mongoloidų rasės žmonių. Vienu metu ainai, arba bent iš dalies jų protėviai, gyveno visose ar daugumoje Japonijos salų, bet po truputėlį didžiąją dalį jų nukariavo ir asimiliavo pagrindinė japonų masė.
Iš esmės japonai yra mongoloidai, labai panašūs į Azijos žemyno kaimynus. Ir archeologiniai, ir istoriniai šaltiniai liudija apie didelius žmonių antplūdžius į Japoniją iš Šiaurės Rytų Azijos per Korėjos pusiasalį, ypač per pirmuosius septynis krikščionybės eros amžius. Galėjo būti ir ankstesnių bangų ar bent kultūrinio poveikio iš pietesnių regionų, kurie prisidėjo, kad japonų kultūra yra įgijusi „pietietiškų“ bruožų, bendrų su Pietryčių Azijos ir Pietų Ramiojo vandenyno tautomis. Ankstyviausios tautinės ir kultūrinės įtakos į Japoniją galėjo prasiskverbti iš Kinijos. Šie „pietietiški“ bruožai turbūt lėmė kai kurias japonų mitologijos ypatybes, tropinės gamtos sąlygojamą jų trapios architektūros pobūdį, taip pat ir tai, kad japonai fizine struktūra panašesni į Pietų kinus negu į aukštesnius ir tvirtesnius Korėjos bei Šiaurės Kinijos kaimynus.
Istoriniu įrašų užuominos leidžia manyti, kad iki aštuntojo amžiaus Vakarų Japonija pasižymėjo etnine įvairove. Akivaizdu, kad iki to laiko būta gausaus žmonių antplūdžio iš Korėjos, bet paskiau jokio didesnio įsiliejimo nepasitaikė. Iš tikrųjų daugiau nei tūkstantmetį Japonija nepatyrė jokios imigracijos. Taigi buvo pakankamai laiko susilieti bei susidaryti stipriam kultūriniam vientisumui. Be abejonės, prie to stipriai prisidėjo dirbtinis Japonijos užsisklendimas, o paskui šį vyksmą labai skatino stipri centralizuota valdžia. Bet dar gerokai iki to laiko japonai ėmė save laikyti rasiškai išskirtine ir „gryna“ bendrija, kurią dažnai išreikšdavo „vienintelės didžiosios šeimos“ įvaizdžiu.
Imperiniai naujausiųjų laikų Japonijos užkariavimai bei dabartinė jos pasaulinio masto prekyba pastaraisiais dešimtmečiais patraukė kai kuriuos užsieniečius. Tačiau vienintelė bent kiek ryškiau išsiskirianti grupė – tai 700 000 korėjiečių bendruomenė; šie žmonės likę iš daug didesnio būrio atvežtųjų, kurie per Antrąjį pasaulinį karą buvo įvežti iš Korėjos, kad pakeistų į kariuomenę paimtus japonus. Yra kelios dešimtys tūkstančių kinų, kitų atvykėlių iš tolimesnių Azijos ir Vakarų šalių, tačiau visi šie svetimšaliai sudaro vieną nuošimtį šalies gyventojų, ir tik korėjiečiai kelia tam tikrų realių etninių problemų. Tačiau korėjiečių problema yra niekis, palyginti su Šiaurės Amerikos etnine įvairove arba su sunkumais, kuriuos sukėlė po karo plūstelėję imigrantai ir dabar į Europos kraštus besiveržią darbininkai.
Tačiau kalbant apie japonų homogeniškumą negalima pamiršti vienos išimties, kuri verta ypatingo dėmesio. Tai iš feodalinių laikų likusi tam tikra atstumtųjų grupė, praeityje vadinta įvairiais, tarp jų ir eta, vardais, o dabar dažniausiai – burakuminais, arba „kaimiečiais“, t.y., „žmonėmis iš ypatingų kaimų“. Šia mažesnę nei dviejų nuošimčių gyventojų grupę sudaro žmonės, kurių protėviai galėjo būti karo luošiai, negarbingų darbų darbininkai ir pan. Tarp jų, žinoma, odų lupėjai skerdyklose, nes dėl budistinės nuostatos, esą nevalia pakelti rankos prieš gyvulį, į tokius žmones buvo žvelgiama su panieka. Tačiau neprošal paminėti, kad feodalinėje visuomenėje, kurioje viešpatavo militaristinis elitas, tokia panieka anaiptol nelydėjo „žmonių skerdikų“.
Nuo 1871 m. burakuminai teisiškai lygūs, bet visuomeninis nusistatymas prieš juos gyvas iki šiol. Fiziškai jie visiškai tokie pat kaip kiti, o kultūriškai skiriasi nebent žemesniojo statusu, bet daugelis vis tiek stengiasi su jais nebendrauti ir uoliai studijuoja giminės metrikus, kad išvengtų mišrių vedybų“.
Iš E.O.Reischauer „Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas“ (Litterae Universitatis, 1996 m.), I skyrius, 3 d.
2.
„Nesunku suprasti, kad Japonijos unikalumo pojūtį lėmė ilga izoliacija, iš pradžių natūrali, paskui pačios sau primesta, ypatinga šalies kultūra, neįprasta kalba ir išskirtinė, labai sunki rašybos sistema, taip pat – stiprus polinkis į grupinį organizavimąsi. Virš artimais ryšiais susijusios šeimos buvo iškilusi vietos bendruomenė, virš jos – feodalinis domenas ar šiuolaikinis kaimas, o viršūnėje – valstybė, geografiškai, kalbiškai ir kultūriškai labai ryškiai besiskirianti nuo kitų. Pasaulis japonams buvo labai aiškiai padalintas į Japoniją ir likusį pasaulį. Kitos kategorijos, tokios kaip Rytų Azijos kultūros šalys, krikščionybė ar net žmonija, jiems buvo nesvarbios. Svarbu buvo tik tai, ar tu japonas, ar ne.
Tauta, kalba, rasė, kultūra daugumai tautų – susijusios, bet skirtingos sąvokos, o japonams jos faktiškai sinonimai. Iki nesenų laikų visi pasaulio žmonės, kurie kalbėjo japonų kalba ir laikėsi japoniškų papročių, gyveno Japonijoje; nė vieno kitokio šalyje iš esmės ir nebuvo. Vienintelė išimtis – saujelė čiabuvių ainų Japonijos šiaurėje ir šiek tiek korėjiečių bei olandų pirklių Kiūšių saloje, bet visi jie aiškiai buvo svetimšaliai. Žmogus pagal rasę, kalbą, kultūrą ir tautybę buvo arba iki kaulų smegenų japonas, arba visai nejaponas. Japonai sudarė tam tikrą didžiulę šiuolaikinę gentį. Net svetimos įtakos ir daugybė kiniškų bei vakarietiškų politinių institucijų, kultūros ir kalbos skolinių nieko nepakeitė.
Jeigu paklaustume pasaulio žmonių, kas jie tokie, pirmieji atsakymai galėtų būti patys įvairiausi: studentas, musulmonas, moteris, ūkininkas ar net paprasčiausias žmogus. Beveik tikra, kad net šiandien japonas atsakytų „japonas“. Kone kiekvienas, pirmą sykį išvykęs svetur, nustemba, kokie stiprūs jo tautiniai jausmai, bet japonams sunkiau nei daugumai net akimirksniui pamiršti nacionalinę kilmę. Jie visuomet jaučiasi ne tik savimi, bet ir visos japonų tautos atstovais, iš kurių kiti sprendžia apie Japoniją. Pasaulyje pasižymėjęs japonas veikiau didžiuosis ne tuo, kad pats iškilo, bet kad išgarsino Japoniją; taip apie jį manys ir draugai. Nepaisant tautinio įkarščio, sklandžiusio Olimpinėse žaidynėse, varžovai iš Vakarų šalių jautė daug didesnį pasididžiavimą asmeniniais laimėjimais, nei japonai, kuriems užvis svarbiau buvo atstovaujant Japonijai patirti dėl jos šlovę.
Nepaisant maišymosi, prasidėjusio seniausiais istoriniais laikais ir lėmusio japonų tautos susidarymą, rasės idėja nuolat gyva japonų mintyse, kai jie didžiuojasi savuoju kraujo „grynumu“. Mums dažnai atrodo, kad rasizmas – ypatinga baltosios ir kitų rasių santykio problema, bet šie prietarai išplitę po visą pasaulį. Ir niekur „rasės klausimas“ nėra toks gajus kaip Japonijoje bei kitose Rytų Azijos šalyse. Kadangi japonai sulydė rasinius, kultūrinius ir tautinius jausmus, jų rasiniai įsitikinimai turbūt patys stipriausi. Jie beveik linkę save laikyti skirtinga žmonių paderme.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą nedaug japonų turėjo kiek reikšmingesnių ryšių su vakariečiais, todėl susitikimas su jais sukeldavo šoką, kaip su portugalais šešioliktame amžiuje ir su gausesniu būriu anglų bei amerikiečių devynioliktajame. Mėlynakiai ir „rudaplaukiai“ (Japonijoje tai – piktų dvasių požymis), dėvintys šiltus vilnonius drabužius, valgantys gyvulinių riebalų maistą – japonams buvo tiesiog atstumiantys. Mados ir įpročiai nuo to laiko pasikeitė, bet plaukuoti baltųjų veidai bei kūnai japonams iki šiol pasibjaurėtini, o rasinių skirtumų pojūtis japonams vis dar tebėra stiprus. Visais man žinomais mišrių vedybų atvejais, jeigu kildavo šeimos prieštaravimų, labiausiai priešindavosi japonai.
Japonų požiūris į juodąją rasę ar tamsiaodžius dar blogesnis nei į baltuosius, kurių mėlynomis akimis ir „rudais“ plaukais jie dabar labai žavisi. Iki susitikimo su okupacine amerikiečių kariuomene beveik nebendravę su juodaisiais, japonai ir dabar į juos žiūri su tam tikra nuostaba ir pasibjaurėjimu. Septintame dešimtmetyje JAV vykusios sąjūdžio už pilietines teises metu dauguma japonų nesąmoningai palaikė baltųjų pusę. Ilgai trunkanti diskriminacija, kurią patyrė juodieji, jiems darė mažesnį įspūdį, negu sunkumai, kuriuos baltiesiems kelia tokia didelė ir labai išskirtinė mažuma.
Galima manyti, kad korėjiečiai ir kinai, kurių pagal fizinius bruožus paprastai neatskirsi nuo japonų, bus šiems rasiškai priimtinesni už vakariečius, bet taip nėra. Mūsų dienomis japonų tėvai tikriausiai labiau toleruos amerikietį žentą nei korėjiečius ar kinus. 700 000 korėjiečių mažumos atžvilgiu irgi egzistuoja griežti „rasiniai“ prietarai. Nors prabėgo jau daugiau nei keturiasdešimt metų ir daugumos šių „korėjiečių“ nei pagal kalbą, nei pagal gyvenimo būdą neatskirsi nuo japonų, įstatymas jiems vistiek neleidžia priimti japonų pilietybės. Daugumai japonų vis dar atrodo, kad vedybos su kinų ar korėjiečių imigrantų vaikais, kaip ir su likusiais 2 nuošimčiais japonų, nesąmoningai priskiriamų prie padugnių burakuminų, suterštų jų „gryną“ japonišką kraują. Nusistatymai prieš tamsiaodžius Pietryčių ir Rytų azijiečius dar stipresni. Per pastaruosius du bruzdėjimų Pietryčių Azijoje dešimtmečius tik keletui šimtų žmonių iš šių kraštų buvo suteikta teisė apsigyventi kaimyninėje Japonijoje. Palyginkime tai su baltųjų šalimis, kurios nė pusė žodžio neprieštaraudamos, priėmė tūkstančius.
Japonų požiūris į rasiškai tapačius žmones ryškiai skiriasi nuo Europos, kur tarptautinės santuokos visuomet buvo įprastas dalykas, ypač tarp aristokratų, ir kur klasė buvo svarbesnė už tautybę ar menkus fizinius skirtumus. Rytų Azijoje mišrios santuokos pasitaikydavo tik tarp uosto padugnių.
„Mes – jie“ dichtomijos stiprumas tarp japonų sukėlė ypatingų problemų tiems japonams, kurie ilgą laiką buvo išvykę į užsienio šalis arba užsienyje gimusiems ir augusiems japonų emigrantų vaikams. Kai japonų kilmės žmonės lankosi Japonijoje kaip laimingi savo naujųjų šalių piliečiai, ir jiems patiems, ir japonams aišku, kad jie ne „vidaus“ japonai, bet „išorės“, svetimšaliai.
Japonijoje gyvenantiems Rytų azijiečiams itin sunku peržengti įsivaizduojamą „rasinę liniją“ bei realiai egzistuojančią „kultūrinę liniją“ ir tapti tikraisiais japonų visuomenės nariais, o vakariečiams tai beveik neįmanoma. Su vakariečiais elgiamasi labai maloniai ir svetingai, nors jie retai kviečiami į namus. Tik retomis aplinkybėmis vakariečiai patiria nemalonią diskriminaciją, pavyzdžiui, kai iš baimės, kad bus triukšmingi arba kad jų varžysis kiti lankytojai, jie neįleidžiami į kai kuriuos barus. Bet šitokį elgesį grindžia numanymas, kad jie liks tik svečiai ar bent jau svetimi. Vakariečiams labai sunku nusipelnyti grupės nario pripažinimą. Jis gali būti nelyginant išorinė puošmena, tačiau niekas nenorės, kad jis būtų laikomas tikruoju grupės nariu. Vakarietis, kuris per daug gerai nusimano apie Japoniją, gali net papiktinti. Juo geriau jis susipažinęs su japonų mąstysena ir gyvenimo būdu, juo labiau gali būti palaikytas „trenktu užsieniečiu“. Visai sklandi japonų kalba gali sukelti kone priešiškumą, ir nors keletas neteisingai ištartų frazių tuoj susilauks džiaugsmingų pagyrų. Japonams atrodo, kad užsieniečiams niekuomet nederėtų pamiršti, kad jie – užsieniečiai.
Skirtumas, palyginus su Jungtinėmis Valstijomis, akivaizdus. Amerikiečiai paprastai mano, kad kiekvienas tarp jų esantis užsienietis trokšta tapti amerikiečiu ir turbūt ilgainiui juo taps. Japonai į užsieniečius žiūri kaip į neatšaukiamai stovinčius anapus didžiosios skiriamosios linijos tarp „mes“ ir „jie“.
Daugelį amerikiečių, gyvenančių Japonijoje, pykdė visiškas jų nepripažinimas ir erzino nesąmoningai menkinantys užsieniečius įvardijančių žodžių niuansai. Mano vaikystės metais kartais galėdavai išgirsti aiškiai įžeidžiančių žodžių, tokių kaip ijin, „svetimas žmogus“, arba keto, „plaukuotasis“, bet galop juos išstūmė neutralios sąvokos, tokios kaip Seiyojin, „vakarietis“, taikomos visiems baltiesiems, ir oficialus žodis gaikokujin, kuriuo vadinami visi užsieniečiai“.
Iš E.O.Reischauer, „Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas“ (Litterae Universitatis, 1996 m.), VI skyrius, 5 d.
Įžanga: Wolfsangel
2011.12.11
