Jeigu jiems pavyks sunaikinti pasididžiavimą savo tauta…


Print
« 1 2 »

Minint Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines

Grįžęs iš Viliaus Bražėno 100-ųių gimimo metinių minėjimo Vilniaus karininkų ramovėje, iškart  ėmiau vartyti  jo jubiliejui  išleistą knygą „Kova dar nebaigta…“ (sud. prof. Ona Voverienė). Politikos apžvalgininko tarptautininko , antikomunisto, antiglobalisto vienminčiai į šį rinkinį sudėjo jo straipsnius,  neįėjusius  į ankstenes knygas; beveik visus  juos atrinko dar pats autorius. Knygoje analizuojamos trys  pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti Tautai ir Lietuvos valstybei nepagaidaujamų globalizmo pasekmių.

Nemažas skyrius – jo bendražygių tekstai žiniasklaidoje apie V. Bražėno publicistiką, visuomeninę veiklą.  Įdomu tai, kad knygos leidybą parėmė įvairios visuomeninės organizacijos, kurias, kaip supratau, žymiai dosniau  testamentu parėmė pats V.Bražėnas (pasak sudarytojos O.Voverienės, trylika organizacijų gavo po trylika tūkstančių litų).

Su iškiliuoju politologu esu daug važinėjęs po Lietuvą, ne kartą lankęsis jo namuose, padaręs, kaip netrukus paaiškėjo, paskutinę jo nuotrauką (sūnus Gintaras filmavo jo, sugrįžusio iš ligoninės po pirmo vos ne mirtino likimo smūgio, gelbstint sraigę,  pokalbį su Nepriklausomybės akto signataru Romualdu Ozolu); dalyvavau  ir paskutinėje jo žemiškojoje kelionėje… Šiam tekstui iliustruoti atrinkau kelias dešimtis įvairių susitikimų nuotraukų, o štai laidotuvių nuotraukos dingo kaip į vandenį. Peržiūrėjau didžiąją dalį kompiuterinių diskų, sugaišau daug laiko  – nėra. Ir tada prisiminiau prof. O.Voverienės minėjime pasakytus žodžius: jeigu žmogus peržengia savo šimtmetį ir jis dar  neužmirštas, minimas – toks žmogus gyvens ilgai. Maždaug taip ji pasakė.

Ir iš tiesų – kam reikalingos tos laidotuvių nuotraukos?  Mums, artimiau jį pažinojusiems, sunku įsivaizduoti, kad šio žavaus žmogaus, iki paskutinių gyvenimo dienų labai šviesaus, išmintingo, jaunatviškai energingo, jau nebėra, juo labiau, kad  šimtmečio minėjime jis mus mokė suprasti kiekvieną Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės“ žodį (ekrane matėme Albino Kentros nufilmuotą V.Bražėno gimtadienį 2008-ųjų balandžio 6-ąją). Parašiau žodį išmintingas ir prisiminiau jo susitikimą su Marijampolės visuomene. Po įsimintinos kalbos marijampoliečiai garbingam svečiui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. Visiems netikėtai  jis  įsiterpė: Linkėkite ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti.  O dėl ilgų gyvenimo metų ne kartą yra tarsi atsiprašinėjęs: Aš ir taip Dievui jau esu labai skolingas...

Iš tiesų, juk gyvenimas matuojamas ne metais. Ir ne pinigais, ne turtais.  Savo litus ar dolerius jis išdalino tiems, kurie tęsia jo darbus. Kova dar nebaigta, – byloja jubiliejinė V.Bražėno monografija. Nepalyginamai didesnį savo turtą, išmintį jis išdalino paskaitų, knygų pavidalu. Pats V.Bražėnas tądien iš ekrano pasakė, kad jo knygų galima rasti M.Mažvydo, Vilniaus Universiteto, Mokslų akademijos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose, bet prof. O. Voverienė, kalbėdama apie išmintingąjį šimtametį, reikšmingai įspėjo: minėtose bibliotekose jo knygų dar yra. Ir iš tiesų: jeigu būsime abejingi savo Tėvynei, nekovosime dėl jos likimo, globalistai, kosmopolitai gali tas knygas  jeigu ne sudeginti, tai bent uždaryti į specfondus. Juk V.Bražėnas, bendraudamas su jaunimu, yra ne kartą drumstęs moksleivių protus. Jis sakydavo: Visus Lietuvos (ir ne tik) kosmopolitus reikia susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą! Jūs tik pagalvokit, koks įžūlumas!

Arba štai:

Šėtonas turėtų stebėtis žmonių sukurta pragariška sistema – komunizmu. Jis galėtų sakyti: „Net aš pats negalėčiau sugalvoti nieko geresnio“. Teroras, masiniai kapai, Sibire išbarstyti kankinių kaulai, jų kančios, našlių ir našlaičių ašarų jūra yra tik dalis komunizmo apraiškų. Komunizmas gali didžiuotis savo brutalia jėga, galėjimu naikinti žmogaus dvasią, savigarbą, garbės jausmą, žmogaus-žvėries paleidimu nuo moralinės grandinės.

Globalizmas yra milžiniško masto utopija. Nėra nieko baisesnio už utopiją su ginklu. Ši utopija yra neregėtas siaubas, nes apginkluotas baisiausiais ginklais. Globalizmas – tai tautų „gripo“ ideologija, skleidžianti visuotinį kosmopolitizmą: ji žudo tautas, kurios pasaulio gobšiems susimokėliams bando pastoti kelią siekiant pasaulinės politinės valdžios.

Globalizmas – pasaulinės timokratijos sudarymas  – būtų Lenino, Stalino, Hitlerio svajonių įgyvendinimas, tik su kitais šūkiais ir kitomis priedangomis. Tokiame pasaulyje gerai jaustųsi tik KGB ir gestapo tipo kosmopolitai…

Ir taip toliau, ir taip toliau… Labai pavojinga knyga „Kova dar nebaigta…“, kurioje knibždėte knibžda tokios maištingos mintys.

V.Bražėnas ne kartą man skundėsi, kad niekaip negali patekti į televiziją. Amerikoje galėdavo (pats mačiau nufilmuotus jo pokalbius tūkstantinėse auditorijose), o Lietuvoje – labai atsiprašom, mums užtenka  etatinių  specialistų, patikimų, valdomų, nė neketinančių skristi į kosmosą.

Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami  kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti, kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo, ir toliau turėtų pirmauti, “PAREIGA TĖVYNEI”…Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas.

Pateikiau kelis sakinius iš V.Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, padovanotos Kėdainių Šviesiajai gimnazijai (“Gimnasium Iliustre”), kurios moksleiviai labai susidomėję, šiltai sutiko garbųjį svečią, mielai su juo fotografavosi.  Bet ar galima šiais laikais prie jaunimo prileisti žmogų, kuris ragina didžiuotis savo tauta, savo Tėvyne ir pirmenybę teikia  ne žmogaus teisėms, o pareigai Tėvynei?!  Ar tik ne V.Bražėnas kaltas, kad į gatves išeina  vis daugiau jaunimo su Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Valančiaus, Vytauto Didžiojo  atvaizdais, skanduodami Justino Marcinkevičiaus išmokytą žodį  Lie-tu-va?

Reikia užbarikaduoti Gedimino prospektą ir išimti iš bibliotekų  V.Bražėno knygas. Tačiau bėda ta, kad nemažai jo knygų išdalinta privatiems asmenims, mokyklų mokytojams, daug straipsnių paskelbta internete. Prof. O.Voverienė  papasakojo, kad V.Bražėno šimtmetį labai gražiai paminėjo būtent Tautinio jaunimo sąjunga. Dar vienas minėjimas įvyko Mokslų Akademijos bibliotekoje.

Tai ką vis dėlto V.Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas. Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje kalbėjo V.Bražėnas.

Pateikiau ištraukėlę iš savo rašinio. Sunkiai vaikštantis senukas negailėjo nei laiko, nei jėgų – važinėjo po Lietuvos mokyklas ir demaskavo sveikų durnių pastangas naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta, moksleivius vadino deimantiniais vaikais, nes puikiai matė, kokią įtaką jiems daro bulvarinė žiniasklaida, pagal Stalino receptą sukurpti istorijos ir literatūros vadovėliai.

Bijau, kad sveiki durniai , du dešimtmečius žaloję Lietuvą, ypač  jos jaunimą, padarę sunkiai bepataisomos žalos, į V.Bražėną atsigręš tik tada, kai jau bus sunku ką nors pakeisti. Jie labai panašūs į tuos, kurie daugiausia dėl durnumo važiavo parvežti Stalino saulės, o paskui, sugrįžę iš motinos Rusijos, toliau klimpo į savo niekšybes iki pat Atgimimo, iki šiol. Dabar jie rašo memuarus, bandydami  nusiplauti tautos kraują ir ašaras, klastodami istoriją, žalodami vaikų sielas.

Bet viltis miršta paskutinė. V.Bražėnas buvo optimistas. Nepraraskime vilties ir mes. Kova dar nebaigta, dar ne viskas prarasta. Antikomunisto ir antiglobalisto 100-mečio minėjime apie pavojus tautai, apie niekingą Vyriausybės Globalios Lietuvos programą, kuria siekiama, kad mes greičiau ištirptume, kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Nė viena tauta nesielgia taip neatsakingai. Mes šiandien gyvename su iškrypusiu stuburu. Nuo Mindaugo laikų, deja, pasigendame reikiamo dėmesio etniniams lietuviams. V.Bražėnas tarsi koks apaštalas sugrįžo į Lietuvą ir bandė atverti mums akis, – kalbėjo R.Grigas, prieš tai įvertinęs jo asmenį ir visą jo raštiją.

Minėjime kalbėjęs pranciškonas kunigas Paulius Vaineikis žavėjosi V.Bražėno asmenybe, jo įžvalgomis apie pasaulį. Reikėtų Viliaus Bražėno gatvės Vilniuje, ir ne bet kokios, reikėtų regėti jį maldose, reikėtų mums, vyresniesiems, daryti didesnę įtaką jaunimui, kuris jau mūsų nepaiso, neklauso, elgiasi  rizikingai ir pavojingai, kaip mokė V.Bražėnas. Būkime su jais, skęstančius gelbėkime. Šioje salėje, deja, jaunų žmonių nėra, mes patys save agituojame. Daug sunkiau agituoti tuos, kurie tau priešiški, kurie tavęs nesupranta, iš tavęs pasišaipo, bet tik šitaip galime išlikti, išsaugoti savo tapatybę.

„Varpo“ redaktorius Algimantas Zolubas V.Bražėną pavadino Kolumbu Lietuvai. Jis parodė mums dvi Amerikas – komunistinę ir demokratinę. Ir dvi mūsų išeivijos puses. Santara -Šviesa buvo veidu atsisukusi į Lietuvą, bet nugarą rodė Lietuvos nepriklausomybei. V.Bražėnas laikėsi kitokių nuostatų. Grįžęs į Lietuvą, jis skatino bendruomenių kūrimą, savivaldą. Vienu pirštu galima tik parodyti, dviem purštais net špygos neišlankstysi, o penki pirštai – jau kumštis. Reikia eiti į rinkimus ir atsivesti bent kelis abejinguosius, pasyviuosius, nes būtent jie, nebalsuojantieji, išrenka mums valdžią, kuri ir skandina Lietuvą. Priimkim V.Bražėno nuostatas ir su jomis eikim į priekį, – sakė A.Zolubas.

Minėjime dar kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, LPD pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos moterų lygos vadovė prof. Ona Voverienė. Jos tekstą „Kryptingas žvilgsnis į Lietuvos ateitį“  paskelbsime vėliau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.08


Prisijunkite prie diskusijos