“Jeigu mėgstate satyros žanrą, skaitykite prokurorų bei teisėjų nutartis”


Print

“Galiu drąsiai pareikšti: jeigu mėgstate satyrą, jeigu šis žanras jums prie širdies, tai skaitykite prokurorų bei teisėjų nutartis, ir visąlaik turėsite iš ko juoktis. Tai – ne mano pastebėjimas. Šiuos žodžius ištarė rašytojas Vytautas Petkevičius. Nesu didelis V.Petkevičiaus kaip rašytojo ir kaip politiko gerbėjas. Ypač po jo knygos “Durniškės” pasirodymo. Tačiau būtent šiame palyginime įžvelgiu daug karčios tiesos.

Šiuos V.Petkevičiaus kadaise ištartus žodžius prisiminiau nūnai perskaitęs BNS pranešimą, jog “Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas penktadienį išnagrinėjo Generalinės prokuratūros prašymą už akių skirti kardomąjį suėmimą trims įtariamiesiems Medininkų žudynių byloje – Aleksandrui Ryžovui, Česlavui Mlynikui ir Andrėjui Laktionovui”. Puiku, sveikintina, pagirtina. Tačiau kokiais duomenimis remiantis mūsų prokuratūra grindžia šį prašymą?

Vadovaujantis sveiku protu kiekvienas prokurorų prašymas privalo būti paremtas konkrečiais įrodymais, bylojančiais, jog įtariamieji arba kaltinamieji tikrai padarė jiems priskiriamus nusikaltimus. Todėl pirmiausiai norėtųsi susipažinti su faktais, kurie nepalankūs trims buvusiems omonininkams. Šiandien išsamiai susipažinęs tik su buvusiam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui pateiktais kaltinimais. Tą bylą perskaičiau nuo pradžios iki pabaigos. Todėl tik šioje byloje galiu būti kategoriškas: šis Latvijos rusas Lietuvos teisėsaugos nuteistas kalėti iki gyvos galvos už Medininkų poste pralietą kraują neturint jokių konkrečių, tiesioginių įrodymų.

Prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas Vilniaus Apygardos teismui tesugebėjo pateikti anoniminio liudininko pasakojimą, kaip jis girdėjęs kažką kažkada kalbant apie K.Michailovo – Nikulino sąsajas su Medininkų posto užpuolimu. Girdėte girdėjo, tačiau konkrečiai įvardinti, kas gi tas, kuris šitaip tvirtino, negalįs. Kaip ir negalįs prisiminti kitų svarbių detalių – kada, kur ir iš ko būtent išgirdo šį neva svarbų pasakojimą. Mano supratimu, demokratinės šalies teisėsaugai tokių “kietų” įrodymų neturėtų užtekti nei tuomet, kai skelbiama švelni, nei tuomet, kai skelbiama griežčiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Bet K.Michailovas vis dėlto Vilniaus Apygardos teismo teisėjų pripažintas kaltu. Jam skirtas pats griežčiausias koks tik įmanoma nuosprendis – kalėjimo iki gyvos galvos bausmė.

Todėl įtariu, kad mūsų prokuratūra neturi rimtų įrodymų, kuriais būtų galima naudotis kaltinant ir kitus tris omonininkus. Praėjo jau dveji metai, kai mūsų prokuratūra nei teismo posėdžių salėje, nei teismui siunčiamuose prašymuose, skunduose, papildymuose, nei žiniasklaidai duodama interviu nesugebėjo įvardinti bent vieno konkretaus fakto, kuris leistų įtarti, jog K.Michailovas – Nikulinas tikrai tą tragišką naktį buvo atvažiavęs į Medininkų postą. O štai įrodymų, jog Medininkų postą užpuolė A.Ryžovas, Č.Mlynikas ir A.Laktionovas – jau užtektinai? Jei šiems trims omonininkams nepalankių faktų – užtektinai, kodėl tų įrodymų nėra K.Michailovo – Nikulino byloje? Juk remiantis mūsų prokurorų versija Medininkų postą užpuolė būtent šie keturi omonininkai, susibūrę į “nusikalstamą susivienijimą”. Žodžiu, užpuolė kartu.

Todėl norėčiau viešai paklausti, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas leido suimti tris besislapstančius Medininkų bylos įtariamuosius?

Taip pat norėčiau pateikti keletą viešų klausimų ir buvusio omonininko A.Ryžovo advokatui Stasiui Karveliui. BNS agentūrai šis valstybės skirtas advokatas yra viešai pareiškęs, esą kaltinimai jo ginamajam buvo netinkamai kvalifikuoti, todėl jis prieštarauja suėmimo sankcijai. Valstybės skirto advokato S.Karvelio žodžiais remiantis, jo ginamasis A.Ryžovas viso labo tebuvo vykdytojas. Taigi atliko tam tikrų asmenų nurodymus – arba Pugo, arba Kriučkovo, arba grupės vado Mlyniko. Ši pozicija – lyg ir suprantama. Vargu ar A.Ryžovas pats sugalvojo užpulti Medininkų muitinės postą ir išžudyti ten budėjusius Lietuvos pareigūnus. Šis nusikaltimas tikrai turi užsakovą. Ir aukšto rango užsakovą. Todėl advokato S.Karvelio samprotavimai, jog Medininkų muitinės postą galimai įsakė užpulti tuometinis SSRS KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas arba tuometinis SSRS VRM vadovas Borisas Pugo, – neatmestini.

Tačiau mane labiausiai domina įrodymai, kuriais remiantis kaltinamas buvęs omonininkas A.Ryžovas. Tiksliau tariant, nuoširdžiai norėčiau išgirsti argumentus, kuriais vadovaudamasis advokatas S.Karvelis teigia, esą jo “ginamasis tebuvo vykdytojas”. Jei advokatas sako, jog A.Ryžovas tebuvo vykdytojas, vadinasi, gynyba neabejoja, esą A.Ryžovas tikrai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokiu atveju tegul pateikia duomenis, kuriais remdamasis teigia: “aš nesakau, kad nekaltas, tačiau jo veikos kvalifikacija neatitinka faktinių aplinkybių”.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas išnagrinėjo Generalinės prokuratūros prašymą už akių skirti kardomąjį suėmimą trims įtariamiesiems Medininkų žudynių byloje – A.Ryžovui, Č.Mlynikui ir A.Laktionovui. Šiame sprendime neįžvelgčiau nieko keisto ar smerktino, jei ne viena svarbi aplinkybė – keista valstybės paskirtų advokatų pozicija. Be abejonės, nereikia būti naiviais. Medininkų posto pareigūnus išžudę pareigūnai patys į Vilnių neatvyks ir tikrai savanoriškai nestos prieš Lietuvos Temidę. Bet ar A.Ryžovas, Č.Mlynikas ir A.Laktionovas yra būtent tie niekadėjai, kurie šaudė į mūsų pareigūnus 1991-ųjų liepos 31-ąją? Patikėsiu tuomet, kai kaltintojai ir gynėjai ant stalo padės jų kaltę patvirtinančius įrodymus.

O kol kas belieka svarstyti, kokias povandenines sroves slepia teismas “už akių”. Sutikite, advokato S.Karvelio pozicija – keistoka. Savo ginamojo jis niekada nematęs, o pastarasis niekada neieškojo jokių kontaktų su juo. Ir vis tiek advokatas S.Karvelis leidžia sau, neišsiaiškinęs savo ginamojo pozicijos, pritarti arba nepritarti teismo verdiktui? O jei ginamasis turi kardinaliai priešingą požiūrį į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą, nei šiandien išguldė advokatas S.Karvelis? Žinoma, teoriškai advokatas pajėgus deramai ginti interesus žmogaus, su kuriuo niekad niekada nebuvo susitikęs ir kurio argumentai jam – nežinomi. Bet kaip tai padaryti praktiškai?

Juolab keista ir A.Laktnionovo advokatės Kazimiros Kanišauskienės bei Č.Mlyniko advokatės Elenos Mikalauskaitės pozicija. Agentūrai BNS jos teigė, kad, esant tokioms aplinkybėms, “nematančios pagrindo prieštarauti prokuroro prašymui”. Bet jos, kaip ir advokatas S.Karvelis, niekad akyse nėra mačiusios savo ginamųjų ir niekad nėra išklausiusios savo ginamųjų argumentų. Kaip gynyba gali deramai atstovauti ginamuosius, jei nežino jų pozicijos? Taip, kardomąją priemonę suėmimą skirti įtariamiesiems būtina, mat jie “gali slapstytis nuo teisingumo”. Įtariamieji ir kaltinamieji dažniausiai taip ir elgiasi – slapstosi, išsisukinėja, keičia gyvenamąsias vietas, pavardes, net kreipiasi pas plastinės chirurgijos specialistus, kad šie pakeistų išvaizdą. Tačiau šiuo atveju svarbiau ne tai, ar slapstysis trys omonininkai. Svarbiausias klausimas – kuo remiantis jie tapo įtariamaisiais? Tikiuosi, advokatės K.Kanišauskienė ir E.Mikalauskaitė atidžiai susipažino su Medininkų skerdynių byla, todėl joms bus labai lengva visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt nurodyti konkrečius įrodymus, kuriais remiantis jų ginamieji tapo įtariamaisiais ir kodėl jiems būtina taikyti “griežčiausias kardomąsias priemones”.

O kol konkrečių įrodymų neišvydau, belieka nustebus gūžčioti pečiais. Mūsų prokurorai sako, kad būtina pakeisti šiandien galiojančius Europos arešto orderius šiems trims konkretiems įtariamiesiems omonininkams, kadangi įtariamųjų veika dėl Medininkų muitinės posto pareigūnų nužudymo perkvalifikuota iš tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis einant tarnybines pareigas į tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis.

Ir vėl – painiava. Juk K.Michailovas – Nikulinas teisiamas pagal kitą baudžiamojo kodekso straipsnį. Jam inkriminuotas nusikaltimas dėl nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis einant tarnybines pareigas. Vadinasi, šiuo metu keturi įtariamieji kaltinami dalyvavę Medininkų žudynėse. Bet K.Michailovas teisiamas pagal vieną įstatymą, o jo bendrininkai – pagal kitą. Šis nesutapimas primena absurdą. Jei buvo suburta nusikalstama grupuotė ir jos keturi nariai atliko nusikaltimą tą pačią dieną toje pačioje vietoje remiantis identiškais sumetimais, kodėl tada skirtingos bausmės? Atsakymas į šį klausimą – akivaizdus. Pagal anksčiau galiojusius Lietuvos įstatymus Medininkų žudikai galėjo išvengti bausmės. Dabar taip nenutiks: žmoniškumą pamynusiems nusikaltėliams senaties terminas netaikomas.

Išgirdus tokius argumentus kiekvieno lietuvio širdis turėtų džiaugtis. Žudikai deramo atpildo neišvengs. Bet džiaugsmo čia – maža. Kadangi visi šie teisiniai sprendimai nepateikia atsakymo į esminį, pagrindinį klausimą: kur tie įrodymai, kuriais šioje byloje remiasi kaltintojai?

Kai kurie primityvieji patriotai šių eilučių autoriui linkę priekaištauti. Girdi, kam gi ginu buvusius omonininkus. Tarsi nenorėčiau, jog deramo atpildo sulauktų Medininkuose nusikaltę asmenys. O aš atsakau, kad niekad niekada jokių omonininkų negyniau ir neginsiu. Tiesiog noriu, kad kaltinimai dėl Medininkuose pralieto kraujo būtų pateikti būtent tiems, kurie žudė, o ne tiems, kuriuos buvo lengviausiai pasiekti lietuviškosios Temidės atstovams. Taip pat noriu, kad Lietuvoje niekas nebūtų teisiamas be konkrečių įrodymų. Ar šie mano pageidavimai – neverti dėmesio? Tai jie, buvę partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, savanoriai, parlamento gynėjai, mano įsitikinimu, elgėsi nepatriotiškai. Beveik dvejus metus vaikščiodamas į Medininkų bylą nagrinėjusio teismo posėdžius nemačiau ten nė vieno partizano, nė vieno savanorio, nė vieno parlamento gynėjo. Mūsų patriotai, noriai dalyvaujantys oficialiose iškilmingose sueigose Prezidentūroje, Seime ar Lukiškių aikštėje, Medininkų žudynių bylos teismą kažkodėl ignoravo. Nuo pradžios iki galo. Ignoruoti ignoravo, tačiau vis tiek įsitikinę, jog K.Michailovas – kaltas. Iš kur toks trumparegiškumas, primityvumas, neatsakingumas?

Paskutiniuoju metu turėjau labai įdomų susitikimą su vienu buvusiu sovietiniu draugovininku. Tas Lietuvos rusų tautybės pilietis, nenorėjęs viešai prisistatyti nei vardu, nei pavarde, papasakojo, kaip tuoj po Medininkų žudynių jam tekę dalyvauti tuometinės “Ventos” gamyklos valgykloje surengtose išgertuvėse. Išgertuvės buvo slaptos, į jas buvo pakviesti tik išskirtiniai asmenys. Daugiausiai – raudonieji draugovininkai. Jie kėlė tostus už sėkmingą operaciją Baltarusijos pasienyje. Su šių eilučių autoriumi susitikęs žmogus tvirtina supratęs, jog Medininkų žudynės – ne Rygos omonininkų, o Vilniaus raudonųjų draugovininkų darbas. Tai buvusi preliudija į artėjančius Maskvos pučo įvykius. Jis puikiai prisimena tų draugovininkų pavardes, vardus, pareigas, bet bijo, kad jam bus keršijama. O Lietuvos teisėsauga nepajėgs jo deramai apsaugoti. O galbūt ir specialiai nenorės apsaugoti.

Įdomi versija? Bet juk ji turi įtikinamumo elementų. Lietuvos teisėsauga kadaise išties buvo sučiupusi kelis buvusius raudonuosius draugovininkus. Sučiupo su itin rimtais įkalčiais – su Medininkų poste nužudytųjų pareigūnų ginklais. Bet lietuviškoji teisėsauga pasielgė originaliai – lietuviškai. Užuot tyrę versiją, jog galbūt sučiupti draugovininkai turį tiesioginių ir neginčijamų sąsajų su nusikaltimu Medininkuose, lietuviai tyrėjai ir toliau atkakliai laikėsi nuomonės, esą Medininkai – omonininkų darbas. Suprask, Medininkų poste nužudytųjų ginklus omonininkai draugovininkams atidavė tiesiog … pasaugoti. Vadovaujantis sveiku protu, ši logika – nei į tvorą, nei į mietą. Padarę nusikaltimą visi nusikaltėliai skuba kuo greičiau atsikratyti nusikaltimo įrankiais. O čia nusikaltimo įrankius atiduoda panašių politinių įsitikinimų kolegoms iš draugovininkų struktūrų. Atiduoda tam, kad draugovininkai įkliūtų? O įkliuvę Lietuvos teisėsaugai būtų priversti papasakoti, kokiomis aplinkybėmis pas juos atsirado minėti ginklai?

Žodžiu, rašytojas V.Petkevičius buvo teisus, tvirtindamas, jog faktų satyrinėms publikacijoms galima rasti atidžiai skaitant prokurorų ir teisėjų sprendimus.

Tačiau daug baisiau kitkas. Jau dabar aiškėja baudžiamojo proceso už akių turinys ir esmė. Prokurorai ir teisėjai priima akivaizdžiai politizuotus sprendimus, ne teisingumo vardan, o savo pačių karjeros labui. Kai kurie advokatai neranda ir net nepastebi elementariausių žmogaus teisių pažeidimų savo ginamųjų atžvilgiu ir dar gi, išsamiai nesusipažinę su byla, viešai dalina niekuo nepagrįstus komentarus apie menamas jų ginamųjų kaltes arba aklai sutinka su šitokiais abejotinais prokurorų ir teisėjų sprendimais vien dėl to, kad jų ginamieji patys nedalyvauja procese. Tad belieka apgailestauti, kad teisingumo procesas Lietuvoje išsigimsta ir tampa realiai nebeįmanomas.

2011.08.22 

 


Prisijunkite prie diskusijos