Ji niekuo neišsiskyrė nuo kitų


Print

Čia pas jus portale buvau kadaise skaitęs straipsnį, šiek tiek pasakojantį apie buvusios sovietinės Vokietijos žvalgę Rutą Verner ir jos knygą “Sonios raportas”. Sovietinės Vokietijos žvalgai buvo stiprūs, ypač stipri buvo „Stazi“.

Taigi man teko perskaityti irgi „Sonios raportą“. Galiu tik tiek pasakyti: dėmesio verta knyga. Praverstų perskaityti visiems, kurie mėgsta panašaus pobūdžio literatūrą. Pridedu apie šią knygą parašytą Hermanto Kanto recenziją. Nereikia nieko nei pridėti, nei atimti. Tokia mano nuomonė.

“…Ji niekuo nesiskiria nuo kitų. Nebent tik vienu dalyku: kas pažinojo ją ilgus metus, patyrė, jog bendrauja su dėmesingu ir taktišku žmogumi, jautriu ir principingu, kupinu humoro, draugišku ir išmintingu. Beje, pykti ji taip pat moka ir, pasakyčiau, kaip reikiant. Pavyzdžiui, dėl nukirsto medžio Treptovo parke; ant leidėjo, įdėjusio į jos knygą visai netinkančias iliustracijas; ant kolegos literato, pasielgusio taip, kaip nedera elgtis socialistinės šalies rašytojui. Kai mes sužinojome apie Richardą Zorgę ir kai pasirodė įvairių šalių filmai apie “Raudonąją kapelą” bei tarybinius karius, kai Otas Braunas papasakojo, kokia padėtis buvo Kinijoje Čan Kaiši laikais, mano draugė Ruta Verner nė neužsiminė, kad būtų galėjusi labai kompetentingai pakalbėti šiomis temomis.

“Richardas Zorgė? – būtų galėjusi pasakyti ji. – Kaipgi, aš jį pažinojau. Mano name Kinijoje jis ne sykį susitiko su savo draugais.” “Puikus dalykas, – būtų galėjusi pasakyti apie kokią nors knygą žvalgybos tema. – Tiktai viena vieta – apie Sonią, kuri perdavinėjo radiogramas į Maskvą, – man nepatinka. Juk galų gale Sonia – tai aš. Ir aš tuo metu visiškai nenutraukiau veiklos, o išvykau į kitą vietą. Aš buvau kareivis…”

Ji dar būtų galėjusi paklausti: “Jūs kalbate apie Kalininą? Žinote, teko su juo susitikti Kremliuje, Kalininas man įteikė Raudonosios Vėliavos ordiną.”

Ir štai visi šie nepapasakoti epizodai atgijo knygoje, kurios pavadinimas pabrėžtinai santūrus: “Sonios raportas”… Ši knyga – tai geriausias Rutos Verner kūrinys, o tai daug reiškia, kai kalbama apie tokią populiarią VDR rašytoją.

Prieš mus – literatūros be išmonės pavyzdys. Tai itin blaivus reportažas, pasakojimas apie stulbinamai turiningą gyvenimą. Rekonstruota rašytojos autobiografija tarsi sudaryta iš surinktų užrašų. Pasakojime justi “praleidimai”, kuriais duodama suprasti: štai čia turėtų būti užrašų fragmentas, kuriam lemta likti pelenų krūvele. Rašytoja moka lengvai, gražia kalba pasakyti tai, kas ilgus metus buvo didžiausia paslaptis. Tiesa, ji kartais pernelyg santūri. Tais atvejais Ruta Verner, pasakyčiau, peržengia meninio šykštumo ribas. Apie kulminacinius pogrindinio darbo momentus pasakojama sausa pranešimų kalba. Skaitytojui, norinčiam išgirsti, kaip plaka jos širdis, tenka pačiam “prisikurti”, kas slypi už lakoniškų žvalgės Sonios pranešimų. Ir tai, kad Ruta Verner moka skaitytoją sujaudinti, aš laikau jos menine sėkme.

Štai tokia recenzija paskelbta apie Rutos Verner knygą “Sonios raportas”. Tiksliau sakant, šis Hermano Kanto tekstas – sudėtinė “Sonios raporto” dalis. Tad dabar galite susidaryti šiek tiek išsamesnį vaizdą apie buvusios sovietinės Vokietijos žvalgę ir jos autobiografinį romaną. Beje, knygą vertą perskaityti nepaisant komunistinės ideologijos. Tiesiog sovietinės propagandos dalykus atmeskite ir tada prieš akis iškils kvapą gniaužiantis pasakojimas … apie žvalgybininkų veiklą priešo užimtoje teritorijoje. Kai kurios ištraukos – turinčios išliekamos vertės tiems, kurie domisi žvalgybine tematika.

Nuotraukoje: Rutos Verner knygos “Sonios raportas” viršelis.

2011.03.06


Prisijunkite prie diskusijos