Jis Gedimino pilies bokšte kėlė Trispalvę, o į jo palikimą pasigviešė nepriklausomos Lietuvos valdžia


Print

1919 m. sausio 1 dieną Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos Trispalvė.

Nors buvo praėję beveik metai, kai paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė su sostine Vilniuje, tačiau nebuvo aišku, kieno reali valdžia: formavosi gausūs lenkų legionierių pulkai, būrėsi maištininkai po raudona vėliava, ir tik aštuonioliktųjų pabaigoje pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Mieste ir šalyje tebešeimininkavo okupantai vokiečiai, kurie pagaliau 1919 m. sausio 1 dienos rytą nuleido savo vėliavą pilies bokšte ir ėmė trauktis iš miesto. Karininko Kazio Škirpos iniciatyva Vilniaus gatvėse pirmą kartą pasirodė atvirai apsiginklavusi dešimties Lietuvos karių grupė – karo valdininkai Petras Gužas ir Jonas Nistelis, kareiviai Stasys Butkus, Jonas Norvila, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Albinas Rauba, Mykolas Slyvauskas ir Vincas Steponavičius.

Grupė, nuvykusi prie Gedimino pilies, 15 valandą jos bokšte iškėlė didelę Trispalvę. Tai daryta paskubomis, kad savo vėliavos nesuspėtų iškelti lenkai arba raudonieji. Šio iškilmingo įvykio akimirka buvo pagerbta šautuvų ir revolverių salvėmis, triskart sušukta „Valio Lietuva!“, išsibučiuota. Katedros aikštėje gausiai rinkosi žmonės, stebėjosi dar nematyta spalvinga vėliava. Kazys Škirpa sakė, kad atliktas istorinis žygdarbis: po kelių šimtmečių nelaisvės senosios sostinės pilyje iškelta nepriklausomos Lietuvos vėliava. Prie pilies buvo palikta ginkluota garbės sargyba. Pirmosios sargybos viršininku paskirtas Jonas Nistelis. Trispalvė plevėsavo iki sausio 6 dienos, kai Vilnių užėmė iš Rytų atslinkusi bolševikų armija.

Čia paminėtas karys Vincas Steponavičius (1898–1958) buvo baigęs Voronežo lietuvių gimnaziją, vėliau studijas tęsęs Rygoje, Prahoje, Vienoje. Kaip aktorius jis dirbo įvairiuose teatruose Lietuvoje ir Estijoje. Domėjosi visais menais ir sukaupė įspūdingą paveikslų kolekciją. Lietuvos savanoris, 1918 metais Gedimino kalne kėlęs Trispalvę, Stalino „troikos“ 1951-09-15 buvo nuteistas, o paveikslų kolekcija konfiskuota. V. Steponavičiaus žmona, iškili Kauno Valstybės ir Šiaulių dramos teatrų aktorė Antanina Leimontaitė – Steponavičienė, jų dukra Antra Vincė Karosienė po vyro ir tėvo mirties netapo kolekcijos paveldėtojomis. Kolekcija atsidūrė sovietų prisiplėštų vertybių sandėlyje – Lietuvos muziejų fonde. Atsiimti pagal palikimą dukrai priklausančią kolekciją per besikartojančius teismus bei išlikusius sovietinių muziejų fondų sargybinius iki šiol nesisekė.

Kaip paskelbė 2010 spalio 28 d. „Lietuvos žinios“ rašinyje „Pravėrusi vogtų vertybių fondą“, A. V. Karosienei Vilniaus apygardos teismas priteisė per 600 tūkst. litų kompensaciją už sovietų nusavintą 27 paveikslų tėvo kolekciją. Tai galėjo būti ne tik šios narsios moters, bet ir visos valstybės su įteisintu neteisingumu ir teisiniu nihilizmu, nors ir mažas, tačiau žingsnelis teisingumo link. Tačiau, – kur tau!

Nepriklausomos Lietuvos valstybė, atstovaujama LR vyriausybės, Vilniaus apygardos teismo sprendimą apskundė Apeliaciniam teismui. Tokį elgesį reikia suprasti taip: sovietų nusavinimas teisėtas, nes „troika“ negalėjo suklysti!!!

Artėja sausio 1-ji – Lietuvos vėliavos diena. Tą dieną įprasmino narsių vyrų dešimtukas, tarp kurių buvo V. Steponavičius. Apmaudu ir skaudu, kad jo kolekcijos teisėta paveldėtoja dukra turi dešimtmečius bylinėtis su nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri pasigviešė į savanorio, sovietų dukart teisto politinio kalinio palikimą.

Nuotraukoje: Vincas Steponavičius, dalyvavęs iškeliant trispalvę Gedimino pilies bokšte 1919-aisiais metais.

2010.12.11


Prisijunkite prie diskusijos