Joachimas Gauckas ir holokausto vėzdas


Print

2008-aisiais metais žinomų Europos politikų, buvusių politinių kalinių, istorikų pasirašyta Prahos deklaracija iki šiol neduoda ramybės tiems, kurie bando reviduoti stalinizmo ir komunizmo nusikaltimus.

Saujelė tokių veikėjų pasiraitoję rankoves prieš Vokietijos prezidento rinkimus tiek 2010-aisiais, tiek šiais metais visaip bandė diskredituoti kandidatą į prezidentus Joachimą Gaucką. Jie negalėjo susitaikyti su mintimi, kad tokios didelės valstybės vadovas tarptautiniuose renginiuose autoritetingai primins, jog „Europa nebus vieninga, jei negalės dar kartą suvienyti savo istorijos, pripažinti komunizmo ir nacizmo bendru palikimu ir surengti sąžiningos ir išsamios diskusijos apie visus praėjusio amžiaus totalitarinius nusikaltimus.“

Tokiems komunizmo nusikaltimų masto nenorintiems pripažinti veikėjams 2010-ųjų birželio mėnesį Kijeve net pavyko surengti tarptautinę konferenciją. Vokiški portalai jau tada pažymėjo toje konferencijoje pasakytus Efraimo Zuroffo žodžius, smerkiančius Prahos deklaraciją.

Kas galėtų paneigti, jog vienas šios konferencijos tikslų buvo menkinti komunizmo nusikaltimus ir diskredituoti gulago kalinio sūnų Joachimą Gaucką, kuris pirmasis Vakarų Europoje inicijavo komunizmo nusikaltimų tyrimą ir vertinimą ir pasiekė, kad suvienytoje Vokietijoje atsakingų postų neužimtų aktyviausi komunistinės ideologijos skleidėjai, o gyvi likę nusikaltėliai būtų patraukti atsakomybėn.

2010 m. Gaucko kandidatūrą buvo iškėlę Vokietijos socialdemokratai ir Žalieji. Kaip žinome, valdančioji koalicija tada pasirinko Christianą Wulffą. Šiais metais vėl socialdemokratų ir Žaliųjų iškeltai Gaucko kandidatūrai pritarė ir valdančioji koalicija – krikščionys demokratai, laisvieji demokratai, krikščionių socialinė sąjunga.

Aišku, Zuroffas ir šiais metais bandė paveikti vokiečių rinkėjus. Likus dviems dienoms iki rinkimų, populiarus dienraštis Tageszeitung paskelbė jo straipsnį „Gaucko istorijos supratimas – iškreiptas“.

Pateikti visą straipsnį būtų beprasmiška, nes jame gausu Lietuvos skaitytojams girdėtų Zuroffo teiginių apie tai, kaip Europoje perrašinėjami istorijos vadovėliai, žinoma, kliūva ir Rytų Europos šalims, ypač Lietuvai bei Latvijai, dėl Antrojo pasaulinio karo istorijos „iškraipymo“ ir vengimo kalbėti „apie kolaboravimą“. Kritikuojama Prahos deklaracija ir jos signatarai. Be kita ko, daugelis vokiečių esą „pavargę“ nuo holokausto.

Oficialiojoje Vokietijos politikoje laikomasi požiūrio, jog nacionalsocializmo nusikaltimai buvo didesni nei „realiojo“ socializmo – komunistinės Sovietų Sąjungos. Priešingai teigiant dar neseniai galėjo nukentėti karjera.

Į minėtąjį straipsnį kartais vos pastebimai įsiterpia nežinomas Tageszeitung korespondentas, bet taip, jog vietomis sunku suprasti, kur Zuroffas cituojamas, o kur tik referuojamas. Nepasirašęs korespondentas mums žinomos Zuroffo demagogijos nekritikuoja, tik primena jo užimamas pareigas, taip pat nepamiršta pasakyti, jog neseniai išėjo „naujosios Vokietijos“ politinę situaciją kritiškai vertinantis straipsnių rinkinys, kurio bendraautoris yra ir Zuroffas.

Nėra ko stebėtis, kad jau kovo 17-ąją (likus vienai dienai iki Vokietijos prezidento rinkimų) paskelbtas rimčiausias atkirtis Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktoriui taip pat buvo nepasirašytas. Matyt, didieji dienraščiai autoriaus neįsileido. Straipsnį pavadinimu „Gauckas ir holokausto vėzdas“ paskelbė atviros visuomenės bičiuliai (Freunde der offenen Gesellschaft).

Įžangoje autorius primena minėtąją Tageszeitung publikaciją, kurioje Zuroffas teigia, jog Joachimas Gauckas esąs „falšyvas“ žmogus, nes jis kartu su Vaclavu Havelu ir Vytautu Landsbergiu vienas pirmųjų pasirašė Prahos deklaraciją, kurioje reikalaujama, kad rugpjūčio 23-oji visoje Europoje būtų atminimo diena.

Straipsnis pradedamas Zuroffo citata: „Užuot vadovavęsis įprastu nacistinės praeities vertinimu, kuris nėra tobulas, bet vyksta sėkmingai, jis [Gauckas] tikriausiai stiprins tuos balsus, kurie siekia menkinti holokausto reikšmę Vokietijos istorijoje ir pridengti jo suvokimą.

Užuot tapęs pavyzdžiu pokomunistinei Europai, kuri patyrė visišką nesėkmę, nes neįstengė atvirai pasižiūrėti į kruviną savo praeitį Antrojo pasaulinio karo metais, jis [Gauckas] tikriausiai stiprins tendencijas, kuriomis siekiama išvengti atsakomybės ir vartytis savo, kaip aukos, vaidmens liūne.“

Tai yra absurdiška

Zuroffo hipotezės esmė – kadangi Rytų Europos kolaborantai padėję naikinti žydus pramoniniu būdu, „šios tautos neturi teisės komunistų ir sovietų vykdytas masines ir tautų žudynes lyginti su nacionalsocializmu.“

Be to, komunistai esą vadovavosi visiškai kitais motyvais.

„Nes taip lyginant sąmoningai ignoruojami esminiai ideologijų skirtumai: nacių ideologija siekė naikinti tam tikrus žmones tik dėl jų kilmės, o jos komunistinio antipodo aukos buvo parenkamos pagal ekonominius ir politinius požymius. Teigiantieji, jog abu šie reiškiniai yra lygiaverčiai, nepastebi holokausto beprecedentiškumo ir padidina tikrąją istorinę komunizmo nusikaltimų reikšmę.“

Vadinasi, jeigu nekenčiantys komunizmo buvo nužudyti, taip jiems ir reikėjo. Taip reikėjo pasielgti ir su ukrainiečiais. Jų egzistavimas trukdė Stalino poreikiams. Dėl to jiems paprasčiausiai reikėjo mirti badu. Ar jų buvo 4 ar vis dėlto 12 milijonų – dėl to bent diskutuojama.

Įdomu pastebėti, jog Stalinas jau buvo įsisiautėjęs, kai Hitleris dar nebuvo atėjęs į valdžią.

Dirbtinai sukeltas Ukrainos holodomoras vyko 1932/1933 m.

Regis, Broderis neseniai yra pasakęs, jog tie, kurie holokaustą laiko nepakartojamu reiškiniu, neigia pavojų, kad jis vėl galėtų pasikartoti.

Žmonės, kurie stalinizmo nusikaltimus vadina baisiais ir atkreipia dėmesį į tai, jog jo aukoms nėra memorialų, nemenkina nei holokausto, nei latvių, lenkų ar ukrainiečių kolaborantų.

Taip pat to fakto, kad Aušvicą išvadavo Raudonoji armija. Bet ta armija pakilo į žygį ne žydų gelbėti ir ne Europai laisvės atnešti. Ji žygiavo, siekdama skleisti komunizmą-stalinizmą, tuo pat metu išvarydama nacius, su kuriais anksčiau ėjo išvien.

Vokiečių nepaveikė Zuroffo pamokslai

Gegužės 8-osios deklaracija, kurią pasirašė ir nuo komunizmo nukentėjęs Havelas, nereiškia holokausto menkinimo. Ji primena nusikaltimus, kurie, be abejo, buvo nukreipti prieš žmoniją ir kurie pagrįstai paženklinti genocido vardu.

Gauckas, Havelas ir kiti neskelbė konkurso, kuris genocidas yra labiau nepakartojamas, o Zuroffas tai teigia ir pats tą konkursą vykdo. Milijonams aukų bendra yra tai, kad jos kentėjo ir mirė. Joms yra vis tiek pat, dėl kokių priežasčių tai vyko – dėl ekonominių, rasinių ar pasitelkus techniką. Jų nebėra. O Zuroffas menkina stalinistų kaltę ir pats daro tai, kuo kaltina Gaucką ir jo kompaniją. Tik atvirkščiai.

P.S. Minėtąjį straipsnį galima paskaityti adresu http://fdogblog.wordpress.com/2012/03/17/gauck-und-die-holocaust-keule/.

Be to, šį adresą galima rekomenduoti vokiškai suprantantiems savo bičiuliams pasižiūrėti Gideono Mathewso filmą „Sovietų istorija“. Straipsnį ypač rekomenduotina paskaityti keliems lietuvių socialdemokratams – kad jie pasisemtų išminties iš savo bičiulių vokiečių.

Nuotraukoje: naujasis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Beje, J.Gauckas buvo vienas žymiausių ir produktyviausių sovietinės VDR slaptosios tarnybos “Štazi” dokumentų tyrinėtojas.

2012.04.01


Prisijunkite prie diskusijos