Julius Panka. Oligarchai Latvijoje: ar nieko neprimena?


Print
Oligarchai – galinga jėga

Dažnai spaudoje ir viešojoje erdvėje girdime terminą oligarchas, bet ar tikrai suprantame, ką jis reiškia ir kodėl turėtų būti mums žinomas ir aktualus ne tik terminas, bet ir asmenys, kuriems jis tinka?

Jei pažiūrėsime į tarptautinių žodžių žodyną, sužinosime, kad šis žodis reiškia oligarchijos atstovą. Tada, pažiūrėję ką reiškia sąvoka oligarchija, galime sužinoti, kad tai valdymo forma, kai valdžia sutelkta keleto žmonių rankose ir kilo ši sąvoka iš dviejų graikiškų žodžių – keletas ir valdyti. Taigi, oligarchai – tai saujelė įtakingiausių žmonių, kurių rankose yra reali galia ir valdžia. Šiuo metu didžioji pasaulio valstybių dalis teigia, kad jų valdymo forma yra demokratija, taip teigia netgi tos šalys, kurios su demokratija turi tik tiek bendro, kiek karvė su mėnuliu.

Dabar pamėginkime iškelti kitą klausimą – ar gali demokratija derėti su kitomis valdymo formomis? Juk kiekvienas žinome konstitucinių monarchijų pavyzdį, kai šalis turi karalių arba karalienę, tačiau realiai visa valdžia sutelkta parlamento ir vyriausybės rankose. Tai pavyzdys, kai visai legaliai toje pačioje valstybėje egzistuoja dvi skirtingos valdymo formos, kurios pasiskirsto įgaliojimus ir efektyviai veikia.

Tačiau yra ir kitų variantų, kurie nėra tokie legalūs ir tokie skaidrūs. Kalbėsime apie jau minėtą oligarchiją, ar ji gali egzistuoti demokratinėje valstybėje ir kaip pasidalinami valdžios svertai tarp šių dviejų, atrodytų, sunkiai suderinamų valdymo formų.

Atsakymas yra paprastas ir aiškus – ne vienoje valstybėje šalia vitrininės demokratijos egzistuoja ir šešėlinė valdymo forma – oligarchija. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas gražu, šalyje veikia politinės partijos, reguliariai vyksta rinkimai į visas valdžios grandis, politikai tarpusavyje nesutaria ir karščiuoja nerdamiesi iš kailio, nes nori, kad rinkėjas pasirinktų būtent jų politinę jėgą. Tačiau kartais tai būna tik dūmų uždanga, kuri slepia tikrąją padėtį nuo visuomenės. Tokioje valstybėje keletas labai turtingų žmonių pasiskirsto įtakos sferas ir realiai valdo šalį nekreipdami dėmesio į vykstančius politinius procesus. Jie remia politines partijas ir atskirus politikus, kurie palaipsniui nuo jų tampa priklausomi ir šiems oligarchams visai nesvarbu, kas yra pozicijoje, o kas opozicijoje, jiems nesvarbu, kas yra premjeras, kas prezidentas, kas Seimo pirmininkas, o kas kurio nors miesto ar rajono meras, juk beveik visi „sėdi jų kišenėje“. O tie, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko nupirkti, irgi oligarchams nebaisūs, nes nupirkta didžioji dalis įtakingiausių žiniasklaidos priemonių ir žurnalistų, kurie, jei reikės, pažabos nepaklusniuosius politikus.

Apibendrinus galima drąsiai teigti, kad oligarchija yra kaip vėžys, ėdantis demokratines valstybes iš vidaus. Iš išorės viskas gražu, o iš vidaus politinį valstybės kūną kaip metastazės naikina oligarchų įtaka, kuri dažniausiai tiesiogiai siejasi su prekyba poveikiu ir elementaria korupcija. Tiesa, kaip ir vėžio ligos formos, taip ir oligarchai, būna įvairūs. Vieni jų patys aktyviai dalyvauja politikoje, vadovauja partijoms, užima atsakingus valdžios postus ir panašiai, kiti linkę apsimesti apolitiškais verslininkais, kurie nenori painioti verslo su politika, todėl pabrėžtinai atsiriboja nuo ryšių su politika.

Gal skaitant apie oligarchų ryšius su politikais ir būdus tvarkyti savo reikalus po kilimu ne vienam skaitytojui kilo visokių minčių apie situaciją Lietuvoje, bet iš karto turiu nuliūdinti. Šis straipsnis – ne apie Lietuvos oligarchus, ne apie tuos, kurie susigrobę tūkstančius hektarų žemės dedasi dideliais kultūrininkais ir mecenatais, ne apie tuos, kurie savo verslo reikalus sprendžia dovanodami įvairių partijų politikams brangių alkoholinių gėrimų dėžutes su nestikliniu turiniu ir net ne apie tuos, kurie su savo vadovaujama partija elgiasi kaip su individualia įmone, o paskui nebegali prokurorams paaiškinti, kur buvo partijos pinigai, kur verslo, o kur oligarcho asmeniniai.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje pristatysime situaciją Latvijoje ir mėginsime supažindinti su įtakingiausiais šios šalies oligarchais, nes kai kurių iš jų istorijos panašios į mūsų šalies oligarchinius atvejus. Prieš keletą metų, kai visą pasaulį purtė ekonominės krizės karštinė, keletas lietuviškų žiniasklaidos priemonių šiek tiek rašė apie Latvijos įtakingiausius veikėjus, bet šiaip mūsų šalyje mažai žinoma apie Latvijos politikus, partijas ar verslą. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Latvijoje yra 3 įtakingiausi žmonės, kurie kontroliuoja verslo ir politikos procesus. Ir visiškai nesvarbu, kokias jie užima politines pareigas – jie yra tikrieji strategai šachmatininkai, o politikai tėra šio žaidimo figūrėlės ir niekas daugiau.

Aivaras Lembergas

Pats solidžiausias Latvijos oligarchų sąraše, be abejo, Aivaras Lembergas, tai žmogus, kuris jau trisdešimt metų vadovauja vienam iš Latvijos uostamiesčių – Ventspiliui. Šis 64 metų politikas pradėjo savo karjerą kaip ir daugelis kitų vyresnės ir vidutinės kartos politikų postsovietinėse šalyse: iki 1990 metų jis buvo aktyvus Latvijos komunistų partijos veikėjas, dar 1988 metais pradėjęs vadovauti Venspilio miesto liaudies deputatų tarybai. Tačiau pradėjus pūsti pirmiems laisvės vėjams, jis staigiai persimetė į kitą barikadų pusę, iš karto įsijungė į Latvijos tautos fronto gretas, buvo vienas iš Gegužės 4-osios Latvijos nepriklausomybės deklaracijos signatarų. Šis politinis viražas jam padėjo likti prie miesto valdžios vairo iki šios dienos, sukaupti nemažą turtą ir milžinišką politinę įtaką Latvijoje.

Dažniausiai ten, kur yra politinė įtaka ir dideli pinigai neapsieinama be skandalų ir kriminalinio šleifo. Ne išimtis – ir Aivaro Lembergo atvejis, kuris buvo įtariamas ne vienoje kriminalinėje istorijoje. Keletą iš jų šiame straipsnyje mėginsime apžvelgti. Viena įdomiausių ir sudėtingiausių politinių bylų Latvijoje yra vadinamoji „Lembergo stipendiantų“ byla. Ją galima būtų palyginti su Lietuvoje keltomis Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ ir MG Baltic įtakos politinėms partijoms ir atskiriems politikams bylomis. Latvijos teisėsauga jau nuo 2007 metų tiria įtarimus, kad Aivaras Lembergas bandydavo daryti neteisėtą įtaką politikams ir įtakingiems valstybės tarnautojams reguliariai mokėdamas jiems įvairias pinigų sumas. Latvijos žiniasklaidoje kartas nuo karto pasirodo įvairių žinučių apie Lembergo „stipendijas“ galimai gavusius asmenis, bet jau daugiau kaip dešimtmetį besitęsianti byla nėra baigta, todėl tikrasis sąrašas ir jo mąstai dar didžiąja dalimi išlieka paslaptimi.

Kadangi Latvijos teisėsauga į šią bylą žiūri rimtai, galima daryti prielaidą, kad Aivaras Lembergas kyšininkavo stambiu mastu, negailėjo pinigų kyšiais papirkinėti politikus ir įvairias pareigas einančius tarnautojus, kad būtų priimami jam ir jo verslams naudingi sprendimai. Bylai senatis turėtų sukakti 2022 metais, todėl nėra aišku, ar spės teismai baigti išnagrinėti bylą iki to laiko, o jei ir spės, dar neaišku, kuri pusė laimės – prokurorai ar kaltinamojo gynyba.

Paskutinės bylos, kurioje figūravo įtarimai Aivarui Lembergui, baigtis tikrai nustebino prokurorus. 2005 metų pabaigoje tiriant vadinamąją „Grinbergo“ bylą Ventspilio merui buvo pateikti kaltinimai naudojimusi tarnybine padėtimi ir tarnautojų papirkimu, kad nedarytų poveikio liudininkams jis nuo 2007 metų kovo iki 2007 metų liepos buvo laikomas kalėjime, kuris vėliau buvo pakeistas namų areštu, o dar po keleto mėnesių ir jis buvo panaikintas. Tačiau advokatams pavyko įrodyti oligarcho nekaltumą ir Lembergas ne tik nebuvo nuteistas, bet šiam pateikus ieškinį valstybei dėl materialinės ir moralinės skriaudos, 2011 metais teismai nusprendė, kad Aivaras Lembergas turi gauti 3000 latų kompensaciją iš valstybės.

Ainaras Šleseris

Kitas ryškus Latvijos oligarchas yra Ainaras Šleseris. Tai gana jaunas politikas, gimęs 1970 metais, todėl komunistų partijos nariu pabūti nespėjo pagal amžių. Tačiau nuo 1998 metų, kai pasuko į politiko kelią, spėjo pabūti jau penkiose politinėse partijose. Tai žmogus, kuris neturėdamas aukštojo mokslo diplomo buvo ekonomikos ir susisiekimo ministro postuose, užėmė Rygos vicemero pareigas. 1992 metais vesdamas savo dviem metais jaunesnę žmoną Inese priėmė jos pavardę (bernautinė politiko pavardė buvo Leščinskis). Šis oligarchas neslepia, kad priklauso prieštaringai vertinamai, Aleksandro Ledejavo vadovaujamai naujųjų krikščionių konfesijai „Naujoji karta“, kurią iš dalies galima palyginti su Lietuvoje veikiančiu „Tikėjimo žodžiu“. Ainaras Šleseris remia konfesiją pinigais, o jos pastoriai ir nariai aktyviai palaiko tas politines jėgas, kurioms priklauso šis politikas. Latvijos kovos su korupcija ir korupcijos prevencijos biuras (lietuviškos STT atitikmuo) dar 2011 metais Latvijos Seimo prašė leisti atlikti kratą Šleserio namuose, tačiau parlamentarai nepalaikė šio prašymo ir leidimas kratai suteiktas nebuvo.

Kaltinimai buvo keliami labai panašūs, kaip ir kitiems oligarchams: tarnautojų ir pareigūnų papirkinėjimas, pinigų plovimas, piknaudžiavimas tarnybine padėtimi. Kaip ir Aivaro Lembergo atveju visi tyrimai subliuško vos pasiekę teismą, o oligarchas išėjo išteisintas ir iškėlęs galvą. Nežinia kas lėmė tokią bylų baigtį, ar sugebėjimas gerai paslėpti pėdsakus, ar brangiai apmokamu advokatų profesionalumas, ar galimas teismų korumpuotumas, o gal tikrai, kaip ir daugelį kitų atveju, šis žmogus vėl buvo nekaltai apkaltintas. Nors visose garsiausiai nuskambėjusiose oligarchų bylose šis žmogus figūruoja ne po vieną kartą, bet ką nors daugiau ir plačiau apie jį parašyti nėra ką.

Tiesa, šis veikėjas paskutiniu metu išgarsėjo tuo, kad buvo paviešinti duomenys apie planą 2011 metais Rygoje Dauguvos upės saloje statyti milžinišką viešbutį. Buvo atlikti visi paruošiamieji darbai, šio viešbučio pagrindiniais akcininkais turėjo būti Vladimiro Putino aplinkai artimas Rusijos kompozitorius Igoris Krutojus ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas. 2012 metais Rygoje apsilankė Donaldo Trampo sūnus ir su Ainaru Šleseriu sukirto rankomis dėl „Trump Plaza Riga“ statybos. Tačiau šią aferą sugriovė Latvijos kovos su korupcija biuro ir FTB bendradarbiavimas, kai paaiškėjo, kad dalis investicijų susiję su Rusijos kriminalinėmis struktūromis. Byla buvo tiriama dar keletą metų, o šiemet ją ištiko tas pats likimas, kaip ir kitas panašias bylas, tyrimas buvo nutrauktas, kaltų nėra.

Andris Škėlė

Na ir trečiasis Latvijos „šeimininkas“ – Andris Škėlė. Šis politikas du kartus buvo Latvijos ministras pirmininkas, keletą kartų kilus dideliems skandalams traukęsis iš aktyvaus politinio gyvenimo ir kaskart sugrįždavęs, atkurdamas savo populiarumą kaip feniksas. Vienas rimčiausių skandalų, į kurį buvo galimai įsipainiojęs Andris Škelė, tai vadinamoji Latvijos pedofilijos byla. Šiek tiek plačiau apie ją.

Latvijos vėliavos

1999 metais viena Latvijos televizija parodė reportažą, kuriame keli jaunuoliai pasakojo apie tai, kad juo lytiškai išnaudojo ir prievartavo pedofilai, tarp kurių buvo paminėti keli aukšti pareigūnai, net du ministrai. Tuometinis Latvijos generalinis prokuroras Janis Skrastinis nenorėjo gilintis į šiuos nerima kėlusius signalus ir iš karto paskelbė, kad tai melas ir paaugliai viską išsigalvojo. Tačiau tada įsijungė parlamentinės kontrolės mechanizmas ir vienas iš Seimo narių Janis Adamsonas iniciavo parlamentinės komisijos sudarymą. Komisijai buvo pavesta išsiaiškinti visas aplinkybes, nustatyti valstybinių ir privačių institucijų pareigūnų ir asmenų ryšius su galimai valstybėje veikusiu pedofilijos tinklu. 2000 metų vasario mėnesį komisija pateikė išvadas, kuriose buvo teigiama, kad „Komisijos surinkta informacija patvirtina kruopščiai suplanuotą ir įgyvendintą nusikalstamą schemą, pagal kurią veikė prekybos žmonėmis tinklas, taip pat išsiaiškinti tarptautiniai ryšiai, per kuriuos bendradarbiavo „Logos centro“ atstovai ir kiti susiję asmenys. Komisija disponuoja informacija apie valstybinių ir privačių institucijų, įskaitant ir aukštų pareigūnų įsitraukimą į žmonių prekybą, taip pat ir į pedofiliją. Komisija disponuoja tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, kuriuose daugybę kartų kaip galimi nepilnamečių seksualinių paslaugų gavėjai ar minėto tinklo veiklos bendrininkai yra minimi šių viešųjų ir privačių institucijų pareigūnai: ministras pirmininkas Andris Škelė, teisingumo ministras Valdis Birkavas, valstybės pajamų tarnybos generalinis direktorius Andrejus Sončinas, „Latvijos pašto“ generalinis direktorius Aivaras Driskis, Rygos klasikinės gimnazijos direktorius Romanas Alijevas…“

Ataskaitoje aprašoma Latvijos teisėsaugos institucijų neteisėtas veikimo modelis, kurios padėjo veikti pedofilijos tinklui, verbuojant žmones, turinčius polinkį iškrypimams ir jais manipuliuodavo, daug tokių agentų buvo perimta iš sovietinio KGB. Ir nors objektyvaus medžiagos ištyrimo šalininkų gretas palaikė tuometinė Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga, Latvijos generalinis prokuroras iškėlė dėl šmeižimo baudžiamąją bylą pačiam parlamentinės komisijos pirmininkui J.Adamsonui, o pagal visą parlamentinės komisijos medžiagą ne tik nepradėjo jokio ikiteisminio tyrimo, bet visa medžiaga buvo prijungta prie J.Adamsono šmeižimo bylos ir įslaptinta.

Po keleto mėnesių Latvijos premjeras, teisingumo ministras ir generalinis prokuroras atsistatydino, bet pedofilijos byla iki galo taip ir nebuvo ištirta, atsakomybėn buvo patraukta tik keletas pedofilijos tinklo organizatorių iš privačių struktūrų, jie atsipirko simbolinėmis bausmėmis.

Apibendrinant galima drąsiai pasakyti, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje mes turime labai sunkiai sergančią teisėsaugos sistemą, kuri dažnai yra korumpuota, pažeidžiama, kontroliuojama oligarchų ir kontroliuojanti politikus. Apie tikrą demokratiją kalbėti mūsuose dar anksti, o paskutiniai vieši skandalai su „MG Baltic“ parodo, iki kiek ta sistema yra supuvus.

Tačiau kažkodėl apima keista nuojauta, kad šis skandalas nurims ir pritils, po keleto savaičių antraštes apie Kurlianskį ir Masiulį pakeis antraštės apie „Olialia pupyčių“ krūtų didinimus ir mažinimus. Dalis informacijos „dėl ikiteisminio tyrimo konfidencialumo“ taip ir liks įslaptinta, o po poros metų bylos bus nutrauktos dėl senaties, įrodymų trūkumo arba procesinių pažeidimų. Nors taip norisi tikėti, kad ši įkyriai į galvą lendanti nuojauta nepasitvirtins ir valstybė pradės valytis. O gal… Juk viltis miršta (emigruoja) paskutinė.

2018.05.11; 14:33