Julius Panka. Vaiko teisių reforma – iššūkis ar išganymas?


Print
Julius Panka, šio komentaro autorius

Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis.  Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.

Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.

Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.

Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.

Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą  pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?

Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.

Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.

Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.

O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.

Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.

Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.

Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.

2018.07.15; 06:00