“Juodojo kambario” paslaptys


Print

Herbertas Jardlis gimė 1889 metais Jungtinėse Valstijose. Užaugo vadinamuosiuose viduriniuose Amerikos vakaruose.

Dėl draugiško, linksmo būdo tapo mokyklos numylėtiniu. Be to, pasižymėjo darbštumu, pažangumu, tvarkingumu.

Žodžiu, mokėsi labai rimtai. Ypač jam patiko tiksliosios disciplinos. Dar būdamas moksleiviu pramoko telegrafuotojo amato. Pirmoji jo darbovietė – telegrafistas gelžinkelio stotyje.

H.Jardlis taip pat mėgo žaisti kortomis. Pokerį jis tiesiog dievino. Žaisdamas pokerį jis pasiekė didelių laimėjimų. Aplošti H.Jardlį buvo beveik neįmanoma.

1912 metais šis jaunuolis įsidarbino JAV valstybės departamente. Darbuotis teko telegrafistų biure. Štai tada išryškėjo dar vienas išskirtinis šio vyriškio bruožas – pomėgis slaptiesiems šiframs bei kodams. Tiksliau tariant, pomėgis tokius šifrus ir kodus kuo skubiau iššifruoti.

JAV karo ministerija kriptologinių operacijų rimčiau ėmėsi tik 1917-ųjų vasarą.  H.Jardlis gavo 1-ojo leitenanto laipsnį. Jį pakvietė tarnauti būtent į JAV armijos karinės žvalgybos štabą. Oficialiai skyrius, kuriame dirbo H.Jardlis, vadinosi MI – 8. Kai 1917-aisiais metais Amerika įsitraukė į Pirmojo pasaulinio karo batalijas, H.Jardlis tapo MI – 8 vadovu. Iš pradžių jo skyriuje dirbo tik aštuoni etatiniai darbuotojai. Tačiau 1918-ųjų pabaigoje, kai Pirmasis pasaulinis karas artėjo į pabaigą, H.Jardliui jau teko vadovauti skyriui, kuriame dirbo 18-a specialiai apmokytų karininkų, 24 civiliai kodų šifruotojai bei analitikai ir net 109-ios profesionalios stenografuotojos bei tekstų rinkėjos. Žodžiu, 1918-aisiais H.Jardlis jau turėjo skyrių, kuriame plušėjo 151 etatinis darbuotojas.

Klestėjimo metais H.Jardlio vadovaujamas skyrius buvo sudarytas net iš šešių padalinių. Pirmasis padalinys rūpinosi kodų ir šifrų išaiškinimu. Kalbant to meto žargonu, rūpinosi kodų ir šifrų “nulaužimu”.  Šios paslaugos buvo teikiamos JAV kariuomenei, kariniam jūrų laivynui, valstybės departamentui ir Teisingumo ministerijai. Neiššifruoti kodai į skyrių atkeliaudavo iš amerikiečių ekspedicinio korpuso, veikusio Europoje, o taip pat iš stoties, sumontuotos 1918 metais Hiltone Amerikoje. Tuo metu Amerika jau buvo pajėgi perimti radijo bangomis ir kitais panašiais būdais siunčiamus pranešimus beveik iš bet kokio pasaulio taško.

H.Jardlio skyrius turėjo ir padalinį, kuris sudarinėjo slaptus kodus ir šifrus saviškiams – amerikiečių armijai. H.Jardlio sukurti kodai ir šifrai garsėjo patikimumu. Mažai kam iš JAV priešininkų pavykdavo juos “nulaužti”. Dar vienas H.Jardlio padalinys gamino vadinamąjį nematomą rašalą. Vadinamasis simpatinis rašalas turėjo didelę paklausą. Jo anuomet reikėjo labai daug, nes per savaitę amerikiečių kariškiai parašydavo per du tūkstančius „nematomų“ laiškų. Kiti H.Jardlio padaliniai rūpinosi saugiu slaptų pranešimų gabenimu į Europą ten reziduojantiems Amerikos karo atašė.

Kai Pirmasis pasaulinis karas buvo jau beveik nurimęs, H.Jardlį perkėlė padirbėti į Europą. Čia jis turėjo susitikti su britų ir prancūzų specialistais – kriptologais. H.Jardlio komandiruotė į Europą buvo produktyvi.  Su kolegomis britais ir prancūzais aptarti ne tik bendri veikimo planai, bet ir susipažinta su amerikiečių karinio ekspedicinio korpuso vadovybe, svarbiausiais slaptosios veiklos niuansais.

Tuometinis Vašingtonas į H.Jardlio veiklą žiūrėjo labai palankiai. Būtent šio amerikiečio dėka JAV kariškiams ir žvalgybininkams pavyko surinkti daug svarbios informacijos, kurios nebūtų pavykę gauti įprastiniais būdais. H.Jardlio skyriaus darbas buvo labai vertinamas, nes, “nulaužus” slaptus priešų kodus, pavykdavo sužinoti apie būsimus jų planus, ir tokiu būdu – išvengti amerikiečių karių gyvybių.

H.Jardlio skyrius buvo įslaptintas. Tik labai mažas būrelis aukščiausio rango pareigūnų žinojo, kas yra tas linskmo, draugiško charakterio amerikietis ir kuo jis užsiima iš tiesų. Niekam net mintis nešaudavo į galvą, kad tas paplepėti mėgstantis vidutinio ūgio amerikietis – iš slaptojo padalinio.

Kad Amerika 1919-aisias metais nepaprastai vertino H.Jardlio veiklą, byloja štai tokie skaičiai. Šio skyriaus išlaikymui 1919-aisiais skirta net 100 tūkst. JAV dolerių.  60 tūkst. skyrė kariškiai, o 40 tūkst. – valstybės departamentas. H.Jardlio štabą, susidedantį maždaug iš penkiasdešimties darbuotojų, įkūrė Niujorke, 38-ojoje aveniu. Namo numeris – 22. Oficialus čia įkurtos įstaigos pavadinimas buvo visiškai nekaltas, civilis: “Skubių tekstų spausdinimo biuras”. Tačiau tiems, kurie žinojo, kuo iš tiesų užsiima H.Jardlio komanda, ši įstaiga turėjo visai kitą pavadinimą – “Juodais kambarys”.

Pats H.Jardlis tikėjosi, kad jo “Juodasis kambarys” ateityje įgaus dar didesnės reikšmės bei svarbos. Jis tikėjosi padarysiąs stulbinančią karjerą. Tačiau atsitiko priešingai.  1920-aisiais metais lėšos, skirtos “Juodojo kambario” išlaikymui, buvo sumažintos per pusę. Jei 1919-aisias skyrius gavo 100 tūkst dolerių savo veiklai, tai 1920-aisiais – tik 50 tūkst. dolerių. Išlaidos sumažintos neva dėl to, kad JAV diplomatai apsieidavo ir be “Juodojo kambario” paslaugų. Taip pat padaugėjo kalbų, kad “Juodojo kambario” paslaugų beveik nebereikia ir amerikiečių kariškiams.

Tiesa, 1921-aisiais metais “Juodojo kambario” darbuotojai pasiekė reikšmingos pergalės. Jie sugebėjo iššifruoti slaptuosius japonų diplomatų kodus. Būtent “Juodojo kambario” dėka oficialusis Vašingtonas sužinojo apie tikruosius Japonijos karinius ir pramoninius tikslus. Sužinoję, ką slapta galvoja japonai, amerikiečiai sugebėjo priverst oponentus 1922-aisiais metais pasirašyti Vašingtonui, o ne Tokijui naudingą karinę – prekybinę sutartį. H.Jardlį už šią paslaugą derėjo ne tik pagerbti, bet ir apdovanoti. Pavyzdžiui, solidžia pinigine premija.

Tačiau įvykiai kloostėsi H.Jardliui labai nepalankia kryptimi. Pirma, “Juodojo kambario” pateikiama informacija vis rečiau domino JAV kariškius. Todėl jie vis mažiau skyrė pinigų “Juodojo kambario” išlaikymui. 1929-aisiais H.Jardlio veiklos palaikymui skirta vos 25 tūkst. JAV dolerių.  “Juodasis kambarys” tais metais buvo priverstas susitraukti iki šešių etatinių darbuotojų: vadovo ir penkių specialistų. Taigi “Juodojo kambario” pajėgumai tuo metu jau buvo labai mažyčiai.

Bet bėda viena nevaikšto. Didžiausių nemalonumų H.Jardlis sulaukė 1929-ųjų kovo mėnesį. JAV prezidento rinkimuose laimėjo Herbertas Guveris, kuris valstybės sekretoriumi paskyrė Henrį L.Stimsoną. Tą patį kovo mėnesį JAV valstybės sekretoriui H.L.Stimsonui ant stalo buvo padėti keli “Juodojo kambario” darbuotojų dėka iššifruoti japonų diplomatų pranešimai. Be abejo, slapti. Kaip tvirtina kitas to meto žymus JAV kriptologas Viljamas F.Fridmanas, valstybės sekretoriaus reakcija buvo netikėta. Užuot padėkojęs už operatyvumą ir gebėjimus sužinoti didžiausias japoniškas paslaptis, valstybės sekretorius ponas Stimsonas kažkodėl įsiuto.

Vos tik sužinojęs, kokiu būdu buvo gauti pranešimai apie japonų tikslus, valstybės sekretorius H.L.Stimsonas pareiškė, jog “tokiai betvarkei būtina kuo greičiau padaryti galą”. Jis šaukė, esą “Juodais kambarys” paniekino bendražmogiškos etikos taisykles, todėl nusipelnė “kuo greitesnio išvaikymo”. Valstybės sekretorius puolė net įrodinėti, esą “džentelmenai svetimų laiškų neskaito”. Ponas Stimsonas įsakė, kad valstybės departamentas “Juodojo kambario” išlaikymui daugiau nebeskirtų nė vieno cento. Iš įsiutusio valstybės sekretoriaus pavyko išprašyti tik tokios malonės: “Juodasis kambarys” uždaromas, tačiau jo darbuotojams išmokamos trijų mėnesių išeitinės pašalpos.

Garsusis JAV kriptologas H.Jardlis nepaprastai įsižeidė. Jis puolė rašyti savo prisiminimus. Knyga pasirodė 1931-aisiais metais. Jos pavadinimas sukėlė nepaprastą visuomenės susidomėjimą. Knyga buvo pavadinta šitaip: “Amerikos “Juodasis kambarys”. Be abejo, kilo rimtas politinis triukšmas. Mat memuaruose buvo labai smulkiai ir detaliai papasakota, kaip Amerikos dešifravimo centrui pavyko “nulaužti” slaptus japonų kodus ir šifrus. Sužinojusi apie kai kurių savo pralaimėjimų priežastis Japonija nedelsiant pakeitė savo veikimo taktiką, ir dar tais pačiais metais japoniškos paslaptys amerikiečiaims tapo “neįveikiama tvirtove”.

Kad knyga sulaukė milžiniško populiarumo, “kalti” ir keli įsižeidusio H.Jardlio straipsniai, paskelbti to meto įtakinguose JAV laikraščiuose. Publikacijos dar labiau paskatino visuomenę gilintis į “Juodojo kambario” intrigas. Kriptologas profesionalas H.Jardlis tapo žinomas žmogus ne tik Amerikoje, bet ir Europoje bei Japonijoje. Jį kviesdavo skaityti specialių lekcijų apie kriptologijos specifiką. Viena leidykla iš jo net nupirko teisę išleisti naują knygą – su maždaug penkiais tūkstančiais “Juodojo kambario” iššifruotų, bet dar niekur neskelbtų pranešimų. JAV valstybės departamentas išsigando per didelio viešumo, būsimų skandalų, ir paskubėjo perpirkti iš tos leidyklos teisę nepublikuoti penkių tūkstančių iššifruotų slaptųjų pranešimų.

O 1933-aisiais metais JAV Kongresas skubos tvarka išleido specialųjį įstatymą, draudžiantį viešai skelbti bet kokią informaciją, susijusią su “Juoduoju kambariu”. Bet H.Jardlis jau buvo ganėtinai skaudžiai atkeršijęs JAV valstybės sekretoriui ponui Stimsonui. Mat poną Stimsoną kai kurie JAV aukšto rango žvalgybininkai beveik viešai vadino “kvailu doruoliu, savo neapgalvotais sprendimais nepaprastai daug pakenkusiu JAV interesams”.

1938-aisiais metais H.Jardlis atsidūrė Kinijoje. Oficialusis Pekinas paprašė jo pagalbos dešifruojant slaptus japonų kodus. H.Jardlis sutiko padėti to meto Kinijos vadovybei ir buvo pagerbtas solidžiu honoraru. Kinijoje jis dirbo apie dvejis metus.

1941-aisiais metais kriptologijos specialistą pasikvietė Kanada. Čia H.Jardlis įkūrė valtybinę dešifravimo agentūrą, kurios veiklą Kanados valdžia labai vertino.

1957-aisiais šis kriptologijos specialistas išleido dar vieną milžiniško populiarumo sulaukusią knygą. Bet šį kartą – ne apie dešifravimo paslaptis. Naujojoje knygoje H.Jardlis pasakojo, kaip derėtų teisingai žaisti pokerį ir niekad nepralaimėti.

Žymusis amerikiečių kriptologas H.Jardlis mirė 1958 metais. Kai kurie kolegos kriptologai dievino Herbertą. Tačiau būta ir tokių, kurie jį laikė išdaviku, dėl įžeistų asmeninių ambicijų paniekinusiu nacionalinius Amerikos interesus. Šie kriptologai manė, kad Herbertui nereikėjo rašyti knygos apie “Juodąjį kambarį”.

Jei ne skandalingoji H.Jardlio knyga, galbūt mes šiandien taip nieko ir nežinotume apie kadaise egzistavusį amerikietišką “Juodąjį kambarį”.

Nuotraukoje: “Juodojo kambario” vadovas kriptologas Herbertas Jardlis.

Gruodžio 7 dieną laikraštis “XXI amžius” išleis dar vieną “Slaptųjų takų” numerį.

2011.12.03


Prisijunkite prie diskusijos