Juozas Strėva. Imperinės užgaidos atgimsta


slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Šiandien visi bijo Trečiojo pasaulinio karo. O pagrįsti šiai baimei yra kelios priežastys – vis labiau įsibėgėjantis visuotinis ginklavimasis ir sparčiai augantis tarptautinis terorizmas.

Lapkričio 9-ąją minėsime Berlyno sienos griuvimo 30-ąsias metines. Jų išvakarėse buvęs blogio imperijos (cit. R. Reiganas, JAV prezidentas) pirmasis ir paskutinis prezidentas Michailas Gorbačiovas davė interviu vokiečių leidiniui Die Welt. Pasak jo, dabartinis Rusijos prezidentas Putinas, kaip ir jis kadaise, yra linkęs išsaugoti taiką.

„Putino populiarumas, jo didelis autoritetas tarp Rusijos gyventojų yra nenuginčijamas. Tai susiję su jo asmeninėmis savybėmis, jo intelektu ir sugebėjimu atstovėti savo (…). Iš principo Putinas nusiteikęs išsaugoti taiką, remdamasis bendradarbiavimu. Bet aš matau daug ką, kas jam sukelia nerimą. Prie mūsų vakarinių sienų staiga telkiamos NATO pajėgos. Ką jos ten pamiršo? Ko ten reikia amerikiečiams?“, – klausia Gorbačiovas.

Pravartu būtų paklausti paskutiniojo SSRS genseko, ką pastaruoju metu Baltarusijos miškuose veikė rusų šarvuočiai; arba kodėl metai iš metų vis labiau militarizuojamas Karaliaučiaus kraštas, ir taip jau apsmaigstytas rusiškomis vidutinio nuotolio raketomis?

Vokiečių žurnalisto paklaustas, kaip vertina Krymo prijungimą prie Rusijos, M Gorbačiovas atsako: „Kalbant apie Krymo prijungimą prie Rusijos, aš buvau laimingas, kai Krymas sugrįžo, aš ne kartą apie tai kalbėjau. Krymas – istorinė mūsų žemė, dėl kurios Rusija įdėjo daug jėgų ir patyrė daug aukų“.

Į šiuos naivius, nusenusio genseko sapaliojimus galima būtų nekreipti dėmesio. Tačiau realybė visiškai kitokia.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą

Po sovietų sąjungos griūties Vakarai dėjo daug pastangų, kad griuvusios imperijos teisių ir pareigų perėmėja Rusija įsilietų į civilizuotą Vakarų pasaulį. O ir sąlygos, keliamos Rusijai, nebuvo neįgyvendinamos: pagarba žmonių teisėms, tarptautinių susitarimų ir tarptautinės teisės laikymasis, laisva rinka. Štai bene ir viskas. Būta minčių, jog Rusija galėtų net įsijungti į NATO aljansą.

Deja, Rusija pasuko kitu keliu. „Mus parklupdė ant kelių, mus pažemino, sunaikino mūsų armiją, sužlugdė mūsų ekonomiką…“ – virkauja revanšistinėmis nuotaikomis degantys, komunizmą, bolševizmą ir kitokį –izmą iš pelenų bandantys kelti kai kurie Rusijos  politikai.

Ir jie jau nemažai pasiekė. 2008-aisiais Rusija įsivežė į Gruziją. Savaitės trukmės karo rezultatas – nuo Gruzijos atplėštos Abchazijos ir Osetijos teritorijos.

Šis kėlimosi nuo kelių modelis pakartotas ir 2014-aisiais. Ukrainai pasukus Vakarų vertybių link, Donbaso šachtininkai bei kolūkiečiai griebėsi ginklo ir išvijo ukrus iš savo žemių…

2015-aisiais stojo ginti budelio Bašaro al-Asado Sirijoje. Dabar dairosi į Afriką.

O kur dar anksčiau vykę karai Čečėnijoje, okupacinės rusų kariuomenės bazės nuolankioje Armėnijoje…

Rusijos Federacija tikrai nebuvo ne prie ko…

Šiemet Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis rodo visus įmanomus ženklus sustabdyti karą Ukrainos Rytuose. Tačiau Kremliaus samdomi ir itin dosniai apmokami propagandistai iš valstybės valdomų televizijos kanalų diena iš dienos lieja purvą ant Ukrainos tautos ir jos prezidento: šoumenas, nevykėlis… O ir pati Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė, yra neįvykusi, negalima, neįmanoma be glaudžios sąjungos su vyresniuoju broliu

Vladimiras Putinas Sibire. EPA – ELTA nuotr.

Ar šis paveikslas jums neprimena praėjusio amžiaus 1938-ųjų, 1939-ųjų, kuomet Adolfas Hitleris, atvirai tyčiodamasis iš naivių, baldakimuose užstrigusių Europos hedonistų, ėmė vieną teritoriją po kitos?

Ir tuomet apetitą pajuto ir pats Stalinas: kodėl Hitleriui galima, o man ne?

Ai, kaip pyksta Rusijos propagandistai, kuomet į vieną gretą pastatomi du baisiausi 20-ojo amžiaus budeliai – Hitleris ir Stalinas!

Ir imasi atstatinėti paminklus savo vadui visoje bekraštėje, neapžiojamoje Rusijoje.

Šiandieniniai Rusijos propagandistai, diriguojami Kremliaus vyriausiojo ceremonmeisterio lazdele, jau atvirai kalba apie Rusijos imperijos teritorijų susigrąžinimą. Nebūtinai tai turėtų vadintis, pasak jų, Sovietų sąjunga, galimas ir kitas pavadinimas…

Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra

Susitaikyti su pralaimėjimu, – toks turėtų būti orios imperinės valstybės credo. Senovės romėnai buvo pratę prie pralaimėjimų. Anot Oksfordo universiteto mokslų daktaro Yuval Noah Harari, kaip ir daugelis kitų didžiųjų imperijų įkūrėjų, jie galėdavo pralaimėti mūšį po mūšio, tačiau laimėdavo karą. Imperija, kuri subyra po pirmo smūgio, išties nėra imperija.

Beribį savo apetitą reikėtų pažaboti.

2019.11.04; 17:20

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.