Juozas Strėva. Ir XXI-asis amžius dar toli nuo humaniškos civilizacijos  


Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Okupantai visur elgiasi vienodai. Jie ne tik okupuoja teritorijas, bet ir grobia tai, ką randa vertinga.

Taip elgėsi sovietai, 1945-ųjų balandį įsiveržę į Berlyną: ko nepajėgė išsivežti – sunaikino. O  kilnojamąjį turtą – meno vertybes, baldus, prabangos daiktus – į Sovietų Sąjungą gabenosi vagonais. Ypač godūs buvo aukštieji karo vadai, tarp kurių minimas ir vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas. Eiliniai kareiviai pasitenkindavo kur kas menkesniu grobiu.

Tokiu pat grobuoniškumu pasižymėjo ir 90-tieji praėjusio šimtmečio metai, kuomet griuvo viena didžiausių ir nuožmiausių imperijų – Sovietų Sąjunga. Praėjus ištisiems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, žmonija nieko nepasimokė. Vėl – teritorijų perdalijimas, grobikiški karai, vertybių (kultūrinių taip pat) pasisavinimas, naikinimas, masiniai žmonių ir ištisų tautų prigimtinių teisių pažeidimai.

Tokiu pat bjauriu elgesiu Rusija pasižymėjo ir Rytų Ukrainoje 20014 metais, pradėjusi ten iki šiol besitęsiantį konfliktą. Pasak ukrainiečių, buvo išmontuojami ir masiškai išvežami pramonės įrengimai, ko nesugebėta – sunaikinta.

Kitas pavyzdys – Armėnijos okupuotas, Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas. Tai chrestomatinis atvejis, akivaizdžiai demonstruojantis, kaip nesiskaitoma su kitu tautų teritorijų vientisumu, kaip paminamos ir pasisavinamos kultūrinės vertybės.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Armėnijos okupuotose teritorijose armėnų buvo sugriauta per 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, 22 muziejai. Ypač vertingi buvo Kelbedžaro ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai – įvairių istorinių epochų paminklai. Muziejai buvo tiesiog nusiaubti, o didžioji dalis vertingų kolekcijų išvežta į Armėniją. Štai tarp sunaikinto muziejaus Agdame eksponatų buvo toks retas eksponatas kaip suakmenėję kviečiai, kurių amžius – septyni tūkstančiai metų.

Išvežtos iš Azerbaidžano arba sunaikintos ne tik muziejinės vertybės, bet ir iš privačių asmenų įsigyti arba atimti meno kūriniai.

Apie vieną tokį atvejį – Karabacho audėjos išaustą kilimą pasakoja Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė Širin J. Melichova.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Pasak jos, JAV gyvenantis azerbaidžanietis Elšadas Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – pasaulyje žinomą ir garsų mokslininką, kilimų tyrinėjimo pradininką ir audėją.

Prieš keletą metų viename iš meno dirbiniais prekiaujančių interneto portalų jis išvydo Karabacho kilimą. Aukcione pateiktą kaip armėnišką, nors jo piešinyje buvo aiškiai matyti azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis užrašyta: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Elšadas Tairovas iš karto suprato, kad tas kilimas buvo armėnų pagrobtas ir išgabentas iš Azerbaidžano. Jį už savo lėšas išpirkęs kolekcininkas atsiuntė į Bakų ir padovanojo muziejui. Dabar juo pradedama Šušos filialo ekspozicija.

Šušos filialas buvo atidarytas 1985 metais. Jame eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, siuviniai, tautiniai rūbai, papuošalai. 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, šio filialo vos neištiko toks pats likimas, kaip ir kitų muziejų, bet jo direktoriui pavyko daug eksponatų išvežti į Baku.

Dabar ši ekspozicija pristatoma muziejuje, o azerbaidžaniečiai viliasi, jog ateis laikas, kai ji vėl užims teisėtą vietą išvaduotoje Šušoje.

Šis kilimas, pasakoja muziejaus direktorė Širin J. Melichova, vaizduoja tradicinę Bachčadagullar (Gėlės sode) kompoziciją. Jame sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės.

Pasak direktorės, pasakojimas apie jį įtrauktas į paskaitų ciklą apie meną. Paskaitas lanko daugybė žmonių, meno mylėtojų. Šio kilimo istorijos įkvėptas Valstybinio pantomimos teatro režisierius Bachruzas Achmedly net pastatė spektaklį „Motinos dovana“.

Armėnija – artima Rusijos Federacijos sąjungininkė, regis, eina savo globėjos pėdomis. Pastaroji ne taip seniai bandė savintis garsųjį filosofą Emanuelį Kantą, Armėnija – garsiąją azerbaidžaniečių operetę. Tik tai buvo gerokai anksčiau. Tai nutiko 1916-aisiais…

„Arshin mal alan“ operetės afišos

1916 metais armėnai pamėgino nuplagijuoti azerbaidžaniečių muzikos perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Ir jiems tai pasisekė; diskusijos, kieno iš tikrųjų šis kūrinys, – truko ištisus dešimtmečius.

Gėda, kuri yra moralinė dimensija, šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau lieka paraštėse, bet juk jos nebuvimas arba ignoravimas yra daugelio žmonijos bėdų viena iš priežasčių. Tik tai mes, deja, dažnai pamirštame.

Tragiškiausias įvykis  šiuolaikinėje istorijoje įvyko 1992 m. vasario 26 d. naktį, kai Armėnijos pajėgos įvykdė pasibaisėtiną azerbaidžaniečių genocidą Chodžaly kaime.

Chodžaly aukoms atminti

Tai buvo baisiausias masinis genocidas, įvykdytas armėnų separatistų ir Armėnijos karinių dalinių, kurį galima lyginti su fašistų rengtomis žudynėmis II-ojo pasaulinio karo metu. Tai Armėnijos pajėgoms leido užimtą Šušą 1992 m. gegužę, taip įsibraunant kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją. Čia Armėnija nesustojo ir tęsė karą su Azerbaidžanu, 1993 m. liepos–spalio mėnesiais įsiverždama į Agdamą, Fizulį, Džebrajilą ir Zengilaną.

1993 metais azerbaidžaniečių tautai kilo būtinybė sukurti tvirtus valstybės pamatus, išplėtoti žmogiškąjį potencialią.

Heidaro Alijevo grįžimas 1993 m. birželio 15 d. atvertė naują puslapį Kalnų Karabacho konflikto istorijoje. 1993 metais Heidaras Alijevas padėjo pamatus naujajam Azerbaidžano valstybingumui. Čia į Kalnų Karabacho problemą buvo žvelgiama tik per šią prizmę: „Azerbaidžano teritorinis vientisumas nėra ir niekada nebus derybų objektas. Azerbaidžanas nesitrauks iš savo pozicijos nė per žingsnį. Tai reiškia, kad nebus jokių kompromisų dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo.“ Šie žodžiai atspindi Heidaro Alijevo politinio kurso tęsimą, vykdomą dabartinio Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo.

Jungtinių Tautų Organizacija pripažino, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884) dėl Armėnijos pasitraukimo iš azerbaidžaniečių žemių, bet Armėnija šių rezoliucijų nevykdė.

Okupacinio karo prieš Azerbaidžaną metu Armėnija įsibrovė 360 kilometrų nuo sienos, užgrobė 20 proc. azerbaidžaniečių žemių ir perėmė kontrolę regionuose nuo Horadiso Fizulio rajone iki Zangilano bei 198 kilometrų ilgio Azerbaidžano ir Irano pasienį. Vykdant invaziją, buvo užimti du miestai, vienas  rajonas ir 53 kaimai Karabache, į nelaisvę paimta beveik 50 tūkstančių žmonių. Be Karabacho, karinės invazijos metu buvo užimta 890 miestų, kaimų ir rajonų. Sunaikinta daug pastatų, užimta daug žemių ir miškų: 150 000 gyvenamųjų pastatų, 7000 viešųjų įstaigų, 693 vidurinės mokyklos, 695 medicinos įstaigos, 800 km automobilių kelių, 160 tiltų, 2300 km vandens vamzdynų, 150 000 km elektros linijų, 280 000 hektarų miškų, 200 000 hektarų pievų, 464 istorijos muziejai ir paminklai.

Azerbaidžanui padaryta žala iš pradžių buvo įvertinta 60 milijardų JAV dolerių. Be to, okupuotose žemėse buvo visi gyvsidabrio, vulkaninio stiklo ir perlito ištekliai, 35 proc. statybos ir apdailos medžiagų, 23,8 proc. miškų, 7,8 proc. vandens išteklių ir kito turto.

Chodžaly tragedija – dokumentinėse knygose. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių širdgėla. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių tapo priverstiniais pabėgėliais, išvytais iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos.

Tačiau pasaulis jau beveik tris dešimtmečius, tarsi užmerkęs akis abejingai stebi šią neteisybę, tekusią Azerbaidžano  tautai ir jos žmonėms.

2019.08.31; 05:00

print