Juozas Strėva. Kai išmoksime nebekaltinti kitų už savo nesėkmes, arba Nugalėti velnią


Žurnalistė Rūta Janutienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pirmadienis. Lygiadienis. Atrodo, laiko svarstyklės sustojo ties horizontalia linija: pusiausvyra, harmonija, susitaikymas, adekvatus žvilgsnis į save, ir aplinkui save.

Deja, taip nėra gyvenime. Pirma tą pusiausvyrą išardome, paskui bandome ją lipdyti iš duženų.

Bet nesiseka, nors tu ką.

Vėlyvas praėjusio sekmadienio vakaras atvėrė įsisenėjusias kai kurių mūsų visuomenės bendrapiliečių bėdas. Viena didžiausių jų – nemokėjimas garbingai pralaimėti. Priimti duotybę kaip neišvengiamumą. Jeigu norite – kaip atpildą. Džiūgauti nereikia, bet gyvenimas vis dėlto viską sustato į savo vietą.

Kol kas tyli Krivickas, prakišęs rinkimus į laisvą Seimo nario vietą Gargždų rinkiminėje apylinkėje. Odiozinė figūra žurnalistiniuose paribiuose. Garliavos patvoriuose. Štai ir viskas, lėmęs tai, kas neišvengiama, ir tai, kad pilietiška visuomenė, nors ir pamažu, bet jau pradeda atskirti pelus nuo grūdų.

Bet pratrūko kita, taip pat neprasibrovusi į Seimą, – Janutienė. Ne mažiau odiozinė figūra už Krivicką. Irgi su savo Garliavos istorija. Žiemgalos rinkiminėje apygardoje ji pralaimėjo socialdemokratų partijos atstovui Liudui Jonaičiui.

Kokias išvadas pirmiausia padarytų protingas, adekvatus ir mąstantis žmogus? Pirmiausia pagalvotų, kad kažkas negerai  mano karalystėje.

Užuot taip elgusis, Janutienė užsipuolė savo konkurentus. Sako, rašysianti net knygą apie nešvarią rinkiminę kampaniją, nes esą girdėjusi raginimus už ją nebalsuoti. Dar daugiau, kai jau buvusi kandidatė pareiškė, jog „galutinai išsitrina ribos tarp “liberalų“, „konservatorių“, „socialdemokratų“ ir jie tampa tiesiog gauja.

Šį tekstą Janutienė paskelbė viešai savo feisbuko paskyroje.

Kita citata: rinkimus laimėjęs L. Jonaitis sakė, kad per rinkimus pirmą kartą susidūręs su „tokia didele šmeižto kampanija“. Jis sakė net sulaukęs sveikinimų, kad „nugalėjo velnią“.

Taigi Janutienę ištiko frustracija. Nemaloni, įtempta emocinė būsena, atsiradusi dėl negalėjimo patenkinti savo poreikį, realizuoti savo tikslą bei patenkinti savo ego.

Ką tokiu atveju reikėtų daryti? Dar kartą skaityti Zigmundą Froidą.

Dar kartą mūsų valdžios moterims bei gi vyrams gerai pagalvoti, ar reikalingi tie kelių naujų Seimo narių rinkimai iki šio Seimo kadencijos pabaigos likus vos metams. Dar ir brangiai kainuojantys.

Politinė, ir ne tik, kultūra menksta ir nyksta ne tik Lietuvoje. Dar XXI-mojo amžiaus pradžioje buvo sunku įsivaizduoti, jog į politinį olimpą įžengs tokie veikėjai (net pasaulinio garso), – niekinantys ir žeminantys savo varžovus. Kad bendravimas su oponentais vyks feisbukuose ir tviteriuose. Kad žmogišką kalbą pakeis tam tikri ženklai, toli gražu, neliudijantys nei artimo meilės, nei elementarios žmogaus žmogui pagarbos.

Ar kada nors tai išmoksime? Ir pasaulis bus gražus?

Sakote, utopistai jau seniai mirę. Galbūt. Bet neverta pamiršti kadais kalbėjusio Hermano Hesės: „Būki savimi, ir tuomet pasaulis bus turtingas bei gražus. Jei būsi ne pats savimi, o melagis ir bailys, tuomet pasaulis bus skurdus, ir tavo akimis žiūrint, būtinas tobulinti“.

2019.09.23; 18:30

print