Juozas Strėva. Nematoma, kažkieno vedžiojama ranka. Kas toliau?


Print
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Du vienuoliai ėjo į savo vienuolyną. Pamatė kelią užtvindžiusią upę. Prie jos stovėjo jauna mergaitė, ji nežinojo, kaip ją perbristi. Vienas vienuolis paėmė ją ant rankų ir perkėlė.

Vienuoliai traukė toliau, kelias į vienuolyną buvo tolimas. Kai pagaliau priėjo, anas vienuolis ir klausia to, kuris perkėlė: „Kaip tu galėjai ant rankų nešti tą mergaitę, juk vienuoliui negalima“.

Tas atsako: „Kol ėjome, aš jau ir užmiršau, o tau vis dar galvą skauda“.

Regis, reikėtų ir kiek kitokiu kampu pažvelgti į istoriją, kuri, jau kiek prisimiršus socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio apsilankymo kapinėse istorijai, drebina Lietuvos padangę.

Taigi purto šalį sekso skandalai. Režisierius Š. Bartas jau sudorotas, prapuolė kaip į vandenį, apie jį nei girdėti, nei matyti.

Atėjo eilė nulinčiuoti kitus grandus. Išviešinti Vilniaus Dailės akademijos priekabiautojai: du – Nacionalinės premijos lauretai, trečiasis iš ten pat – psichologas.

Drąsios mergaitės: nepabūgo nei keršto, nei galimų teismo procesų.

„Taip, tą pirmąjį kartą buvo smalsu, buvau tokia girta, kad, matyt, būčiau sutikusi su daug kuo. Deja, vėliau reikėjo tai daryti ir blaiviai, buvo šlykštu. J.G. (prof., tapytojas Jonas Gasiūnas – aut. past.) rašydavo sms: „Ateik“. Kodėl eidavau? Bijodavau, be galo bijojau prarasti įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus studentus, juk gaudavau gerus pažymius, mane „išgelbėdavo“, pasakęs, ką ir kaip tapyti…“

Taip apie pirmąjį priekabiautoją socialiniame tinkle rašė anoniminė auka.

Kartu gėrė, kartu miegojo… Laisva abipuse valia. Atleiskite, panelės (vėliau atsirado dar kelios tokios smalsios), ar profesorius, jeigu taip ir buvo, turi muštis į krūtinę: meaculpa, meamaxsima culpa?

Kada tai vyko? Ogi seniai, gal prieš aštuonetą metų. Kiek tai aukai mergaitei metų buvo? Ogi net aštuoniolika.

Kai kuriuose Rytų kultūrose tokio amžiaus mergaitės jau seniai būna tapusios moterimis. Protingomis moterimis.

Vėliau atsirado dar vienas „monstras“ – fotomenininkas Gintautas Trimakas.

Dar vėliau – socialinių mokslų daktaras Arvydas Liepuonius.

VDA Senato etikos komiteto pirmininkas architektas Marius Šaliamoras praėjusią savaitę žiniasklaidai pakomentavo, kaip jo elgesys gali būti vertinamas. „Kol kas tie kaltinimai neįgavo materialios formos ar bent jau neatėjo iki mūsų komiteto, kad galėtume tai svarstyti. Jeigu bus tie kaltinimai suformuluoti kokiu nors būdu, tai tada svarstysime“.

Taip, jis teisus: reikia svarstyti. Bet tam turi būti pagrindas.

Nejaugi mes vėl grįžtame į sovietmečio laikus, kuomet užtekdavo anoniminio niekšelio skundo, ir žmogus keliaudavo į visas pasaulio puses. Dažniausiai – į šiaurę. Tokia tada buvo populiariausia kryptis.

Dabartinė, ko gero, – gerokai baisesnė.

Netinkamu elgesiu su studentais apkaltinto ir iš akademijos jau pasitraukusio tapytojo Jono Gasiūno elgesį komitetas pasmerkė.

Jį pasmerkė ir buvęs jo studentas, dabar režisierius E. Vėlyvis, kurio filmai įdomūs tuo, kad juose riebiai keikiamasi. Tik tuo!

Taigi jis lygiai taip pat, kaip ir jo filmų herojai, viešojoje erdvėje profesorių išdėjo matais. Nė vieno rišlaus sakinio, vien pypt.

Dabar apie priekabiautojų parinktis (kokia tvarka, juk tokių, tikriausiai, yra kur kas daugiau šioje ištvirkėlių žemėje…).

Visi jie Lietuvoje gerai žinomi, Lietuvai nusipelnę žmonės. Vienam  jų vasario 16-ąją Prezidentūroje turėtų būti įteikta Nacionalinė premija. Galite įsivaizduoti šio žmogaus dvasinę būseną šiandien? Tie, kurie jau nuteisėte, – negalite.

Sakysite, prieš įstatymą visi lygūs –  ir traktorininkai, ir tapytojai. Tik traktorininkų kažkodėl čia nematyti.

Dabar – apie pasirinktą metą. Taip, artėjant valstybės šimtmečiui. Atsitiktinumas, sutapimas? Nemėgstu sąmokslo teorijų, bet šįkart panašu, kad kažkieno nematoma ranka pasirinko patį primityviausią būdą parodyti, kokie supuvę mes esame. Ir kaip negerbiame įstatymų, nes tol, kol žmogus teismo nenuteistas, jis yra nekaltas.

Kilkite, mergaitės, į kovą su bjauriu priešu, aš irgi remiu jus, bet pirmiausia sutvarkykite savo rūtų darželius, iškuopkite visas savo namų kerteles. Ir tada – pirmyn!

P. S. Kol užrašinėjau šias neempatiškas, gana padrikas savo mintis, Lietuvos šimtmečio priekabiavimo horizonte pasirodė garsus režisierius Jonas Vaitkus.

Taip, prieš šimtmetį net ir patys kultūringiausi miestiečiai savo naktipuodžius išpildavo tiesiai pro langus ant miestiečių galvų, mat dar nebuvo pakankamai išvystyta kanalizacija.

Dabar ji, ačiū Dievui, beveik tobula ir kiekvienam prieinama.

2018.02.05; 06:00