Jūratė Laučiūtė. Biurokratai ir virusai. Simbiozė


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius paskelbė kreipimąsi, kuris baigiasi išvada: „…lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis…“

Nieko sau! Iki šiol šitas ponas, iškilus konfliktui tarp pedagogų bendruomenės ir ministerijos, dažniausiai užimdavo katino Leopoldo poziciją ir ragindavo, ieškant kompromiso, daugiau pasitikėti ministerijos išmintingumu ir geranoriškumu. O dabar ėmė ir pratrūko, net radikaliau, negu pedagogų bendruomenė, kuri paprastai reikšdavo nepasitikėjimą ministrais/ministrėmis, bet visą ministeriją išvaikyti dar nėra siūliusi.

A.Jurgelevičiui pasipiktinimą (teisėtą, sakyčiau…) sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pareiškimas apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla turėtų spręsti, ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. „Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras“ – stebėjosi profsąjungos lyderis. Ir komentuoja: „plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų“.

O ko kito galima tikėtis, jei jau daug metų šios ministerijos ministrai tik kėdes šildo ir pakalba konferencijose, o švietimo procesą jaukia, galvodami, kad jam vadovauja, nuolat besidauginantys ministerijos biurokratai?!

Ne taip seniai, šių metų pradžioje straipsnyje „Kas valdo Lietuvą?“, kalbėdama apie biurokratų visagalystę ŠMS ministerijoje, rašiau: „Ypač didelis konteineris „reformatorių“ klaidų sukauptas švietimo sistemoje. Keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi ministrai… Ir ką? Kuo arčiau mūsų dienų, tuo blogyn. Sakysite – perdedu? Bet ar nematote, kad ministrų (beje, jo paties parinktų) nekompetencija, regis, priveikė net ir atlaidųjį premjerą Saulių Skvernelį. Juk ne iš didelio džiaugsmo policininko išsilavinimą turintis žmogus griebiasi reformuoti valstybės švietimo sistemą!?“ /www.slaptai.lt/

Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Mano straipsnis lyg ir buvo pradėjęs klibinti tą gelžbetoninį biurokratų mūrą, juolab, kad įsijungė kai kurie Seimo nariai, bet… viską užgesino  ministro A. Monkevičiaus vangumas. Tai dabar ir aš paklausiu panašiai kaip A. Jurgelevičius: „Kam reikalingas ministras, jei jis nevadovauja, nesiima iniciatyvos formuluoti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo ne iš  žemiausios grandies, iš mokyklų ir gimnazijų, bet iš savo komandos, ministerijos darbuotojų?“

Ministerijų biurokratai, dažnai gražiai pavadinami „valstybės tarnautojais“ ar netgi valstybės valdymo aparatu, jau seniai išsigimė į „valstybę valstybėje“. Jų bijo ir prieš juos tūpčioja ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministrai.

Ką tik kažkokią protu neaprėpiamą, beveik šunišką meilę savo ministerijos aparatui pademonstravo Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Sunkiausiomis valstybei dienomis, kai dėl jo paties ministerijos darbo broko valstybė susidūrė su pandemija visiškai nepasiruošusi, nesukaupusi nė būtinojo minimumo apsaugos priemonių, ko pasėkoje virusu masiškai, daugiau nei kitose valstybėse, apsikrėtė medikai, kai visuomenė aktyviai ėmėsi medikus remti ir šelpti, kai net Seimas susivokė didinti atlyginimus visiems su ligoniais betarpiškai dirbantiems medikams, ministras skubiai didesniais atlyginimais „apdovanojo“ savo ministerijos biurokratus, nors apie juos Seimo ir Vyriausybės nutarime nebuvo kalbama, nes jie įeina į kitą, ne medikų, o valstybės tarnautojų grupę. O kai  vienas kitas žurnalistas spaudos konferencijoje išdrįso tokiu ministro sprendimu nusistebėti, reikėjo tik pasiklausyti, kokiu kietu, metaliniu tonu ministras aiškino apie persidirbusius kolegas, kurie dirbę ištisomis dienomis ir net savaitgaliais.

Kas juos ten supaisys, gal kažkuris ir dirbo, bet paprastai apie darbo kokybę sprendžiama ne iš atsėdėtų (atmiegotų, telefonu prakalbėtų…) valandų darbo kėdėje, bet iš rezultatų. O kokie buvo ministerijos darbuotojų darbo rezultatai pirmosiomis epidemijos savaitėmis, rodo susirgusių medikų skaičius.

Iki šiol daugiausia kritikos tekdavo šioms dviem ministerijoms. Bet krizė, sukelta epidemijos, išryškino ir kitų neproporcingai išaugusios biurokratų kaimenės užvaldytų ministerijų ydas ir klaidas.

Į „juoduosius“ biurokratizmo lyderius šiandien nesuvaldomai veržiasi finansų ministerija, kuri, premjero lūpomis, nenuilsdama darbuojasi, perskirstydama ES teikiamą finansinę paramą, pagalbą šalies ūkiui.

Na, realiai ji dar nieko neperskirstė. Jos biurokratai tik dūzgia, ruošdami gausybę reikalavimų, kurdami kažkokias sąlygas, klausimynus, kuriuos turės užpildyti mūsų verslininkai, norintys pasinaudoti ES parama.

Kadangi biurokratai kitaip nemoka parodyti savo reikalingumo, kaip kurdami vis naujus ir vis beprasmiškesnius reikalavimus, apklausas, klausimynus tiems, kurie yra priklausomi nuo jų savivalės ir nekompetencijos, mūsų smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kaip musės, įklimpusios į sirupą, tik kojeles kilnoja, tik ataskaitas ir paraiškas rašinėja, nepajėgdami pajudėti iš mirties taško.

O juk ES nieko panašaus nereikalauja!

Štai kaip ES parama naudojasi Italija: pasak Seimo nario Arvydo Anušausko, “600 eurų bus pervesta į savarankiškai dirbančių darbuotojų einamąsias sąskaitas, o iki penktadienio – į kitų asmenų, kurie kreipėsi paramos, einamąsias sąskaitas. Kompensacija amatininkams, prekybininkams balandį ir gegužę išmoka bus padidinta iki 800 eurų. Mažos ir vidutinės įmonės artimiausiomis dienomis taip pat galės tikėtis 25 tūkst. eurų valstybės garantuojamos automatinės paskolos: internetinė forma buvo prieinama nuo vakar ir „procedūra buvo maksimaliai supaprastinta“.

 Taigi, kuo mažiau sąlygų, kuo paprasčiau, kuo greičiau. Nei verslas, nei žmonės nelaukia.

„O gal žinote kaip pas mus? – klausia A. Anušauskas, ir atsako: „Aš neradau nieko – tik krūvą sąlygų, kurios reiškia tik viena – parama nepasieks tų, kuriems labiausiai jos reikia jau dabar“.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daug bereikalingo popierizmo, formalumo finansinės paramos skirstymo procedūroje pastebėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet valdiškų pinigų skirstytojai ramūs. Aiškina, jog jie padarė viską, o procesas stringa dėl tarpininkų nerangumo.

Matot, jau ir „tarpininkai“ įsiveisė. Jiems irgi valgyt reikia, ir jiems už tarpininkavimą bus apmokama iš tų pačių ES pinigų, kurie, jei teisingai prisimenu, turėtų būti skirti verslui gaivinti ir  laikinai pajamų netekusiems darbininkams šelpti. O čia – nauja duonos valgytojų armija, pinigų dalintojai išsiperėjo.

O kai pinigus skirstys „finansų tarpininkai“, ką veiks finansų ministerijos biurokratai? Ataskaitas rūšiuos?

Beje, gal kam nors įdomu, ką veikia finansų ministras V. Šapoka?

Žiniasklaida skelbė, jog jis įkūrė “COVID-19 fondą“, kuriam vadovauti pakvietė prezidentę D. Grybauskaitę. Fondas neva renka labdarą ir paramą medikams. Bet, kaip rašo Algimantas Rusteika (Kauno Forumas), šis fondas realybėje neegzistuoja: „Tikrinkit kiek norit Registrų centre – tokio juridinio asmens nėra, kaip ir jokios garbių asmenų fondo tarybos ar valdybos, apie kurias kliedima žiniasklaidoje ir valstybės viršininkų kalbose. Niekas fondo nekūrė ir neįkūrė, jokio ministro įsakymo teisės aktų sistemoje nerasit, jokio steigėjo ir narių, jokių įstatų ar nuostatų, fondo vadovybės atsiskaitymo tvarkos ir lėšų panaudojimo kontrolės – absoliučiai nieko nėra“.

Primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus, ir vaikelį, kuris pranešė, kad iš tikrųjų tai karalius – nuogas… Ar ne?

Ir dar kažkaip labai nejaukiai primena padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje, kurios ir vardą nedrąsu minėti, kad buvę kolegos iš TS-LKD partijos manęs neapšauktų jos „agentu‘.

Visgi išdrįsiu pacituoti žurnalistą Maksimą Ševčenką, kuris rašo („Exo Moskvy“):

„Testai – nesąmonė [turi galvoje koronaviruso testus – J.L.]. Ir ne paprasta nesąmonė, o apgavystė! Nė vienas mano testas – o jų padarė penkis – neparodė užsikrėtimo COVID 19! Ir dar žinau dešimtis atvejų – žmonės miršta, o testai neigiami. Todėl klausiu: kas pelnosi iš tų neva „testų“ ir su jais susietos statistikos apie COVID 19?

Kieno interesams tarnauja prie tų testų „pririštos“ statistikos falsifikacija (mažinant skaičius)?

Copy of maksim-shevchenko1
Maksimas Ševčenko

Pažindamas žvėrišką, kriminalinę, įžūlią, grobikišką rusiško kapitalo prigimtį, neabejoju, jog niekas šioje šalyje nevyksta be sistemos, be kieno nors materialios naudos. Neišvengiamai kūmas, svotas, brolis, sugėrovas, bendradarbis ar giminaitis atrėš sau milijoninį kontraktuką kokiam nors testui sukurti, kaukėms, specmaistui, vakcinai ir pan. pagaminti. Ir visa tai bus išplatinta, išreklamuota, viršininkams ir visuomenei bus pateikta kaip didžiausias laimėjimas, kaip gėris – o iš tiesų taps menkaverčiu pusfabrikačiu, netgi kenksmingu, nes žmonės patikės ta chaltūra, atiduodami į jos rankas savo likimus ir gyvenimus.

Be šito čia niekas nevyksta. Vardan visuomenės ar humanitarinių, ar valstybinių interesų pas mus veikia tik humanistai-idealistai (tokie, kaip gydytojai ir medicinos personalas). O visa valdininkų kasta su aplink ją aplipusiais parazitais, sukčiais, „tarpininkais“, rangovais, landūnais ir grobišiais jau priprato pelnytis iš visko, kas leidžia jiems išsunkti pinigus iš biudžeto ir perdėti juos į kažkieno kišenę su konkrečiu adresu.

Apie tai, kuo sveikatos apsaugos sistemą pavertė jos optimizacija (o tiksliau – apiplėšimas ir iššvaistymas), teks kalbėti artimiausioje ateityje. O dabar aišku viena – šita valstybę iš vidaus griaunanti melaginga biurokratinio kriminalinio kapitalizmo sistema negali, neturi gyvuoti ilgiau.“

Čia – citatos pabaiga. Bet – ne galas visoms toms negerovėms, kurios taip panašios viena į kitą ir didelėje autokratinėje, ir mažoje, demokratine save vadinančia, valstybėse. Nes koronavirusas – likimo dovana, dėka kurios, kaip spėja A. Rusteika, „bus galima visą valstybinį bardaką dūmų uždangom paslėpti arba paprasčiausiai atidėti“.

2020.04.18; 21:45

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.