Jūratė Laučiūtė. Kiek buvo Mindaugų?


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.

Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?

Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis  krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.

Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“

Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).

Ir  kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…

Pagarbiu pagiriamuoju straipsniu, skirtu Mindaugui karaliui, šventę papildė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.

Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.

Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet  – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti  likusių baltų genčių.

Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje  prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.

Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“

O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…

Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.

Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.

Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.

Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.

Neužmiršta  autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas“ vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.

O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…

Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai? 

Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi,  kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.

Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.

Kas su tuo ginčytųsi?

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.

Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie  (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.

O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?

2018.07.09; 10:30