Jūratė Laučiūtė. Kiekvienai valstybei užtenka savų rūpesčių…


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tokia mintis, kaip žinomo Biblijos posakio „Kiekvienai dienai užtenka savo vargų“ („Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“. MT 6, 24–34) parafrazė šovė man į galvą, žiniasklaidai pradėjus jaudintis dėl kapitonės Karolos Raketės (Carola Rackete) konflikto su Italijos valdžia, kuri neleido įplaukti į savo uostą kapitonės laivo, plukdančio imigrantus (pabėgėlius?) iš Afrikos.

Kas toji kapitonė? Didvyrė, rizikuojanti savo laisve, kad išgelbėtų (atplukdytų į Europą) kelias dešimtis afrikiečių? Ambicinga avantiūristė, siekianti išgarsėti, spekuliuodama tauriais jausmais? Ar kažkokių paauglystės kompleksų kamuojama romantikė, nuoširdžiai tikinti, kad tik taip, pažeidinėjant valstybės teisę ir įstatymus, galima nuveikti kažką gera?

Nuomonių, vertinimų – daug ir įvairių. Lietuvos žiniasklaida linkusi iškelti „didvyriškuosius“ kapitonės elgesio niuansus, ypač išryškėjusius po to, kai Italijos teisėja Alessandra Vella paleido ją, kai ji buvo areštuota už laivo su 40 migrantų prišvartavimą Italijos uoste nepaisant italų pareigūnų draudimo. Beje, teisėjos sprendimas papiktino daugybę italų, nes C. Rackete sulaukė daug grasinimų ir yra priversta slapstytis.

Na, grasinimai – tai jau per daug… Grasinantieji nuleidžia save ant to paties žemo, visuomenės gyvenimo normų nepaisančių, antipilietiškų „piliečių“ laiptelio, ant kurio atsistojo kapitonė Rackete, prievarta, sukeldama pavojų policijos kateriu plaukusiems pareigūnams, įsibraukdama į suverenios valstybės uostą.

Nepateisinant grasinančiųjų veiksmų, „karingas“ jų emocijas visgi galima suprasti. Ypač jei jie – savo valstybę ir jos įstatymus gerbiantys labiau, nei nešvariu verslu tapusį tariamą pabėgėlių gelbėjimą.

Teisėja A. Vella savo išteisinančią nutartį pagrindė tuo, kad Italijos saugumo dekretas „netaikytinas gelbėjimo atveju“. Toks jos sprendimas itin supykdė prieš migrantus itin nusistačiusį Italijos vidaus reikalų ministrą Matteo Salvini, kuris yra uždraudęs humanitarines gelbėjimo misijas vykdantiems laivams įplaukti į Italijos vandenis ir uostus, nes jie skatina prekybą žmonėmis.

Kyla klausimas: kuo laikyti kapitonės C.Rackete vykdytą operaciją: žmonių gelbėjimu, ar eiliniu galimai prekybos žmonėmis atveju?

Grįžkime į pradžią.

Italija: laivo kapitonei, kuri, nepaisydama draudimo, atgabeno migrantus į Lampedūzos uostą, buvo paskirtas namų areštas. EPA-ELTA nuotr.

Labdaros organizacija „Sea-Watch“, kurios vardu veikė kapitonė, yra Vokietijoje registruota nevyriausybinė organizacija, pati kapitonė – Vokietijos pilietė, o jos laivas plaukioja su Nyderlandų vėliava…

Su Italija, kaip matome, jų niekas nesieja nei žmogiškuoju, nei politiniu aspektu. Vienintelė Italijos „kaltė“ ta, kad jos krantus plauna ta pati Viduržemio jūra, kaip ir Afrikos krantus.

Bet Italija – ne vienintelė (nelegalių) migrantų svajone tapusios Europos valstybė, įsikūrusi Viduržemio jūros baseine. Galima prisiminti Kiprą, Maltą, Ispaniją. Su Viduržemio jūra susisiekia ir Adrijos bei Egėjo jūros, o  prie jų – dar visas būrys Europos valstybių. Vadinasi, elgtis taip, lyg vienintelei Italijai Dievo lemta būti iš Afrikos bėgančių žmonių paskutinės vilties priebėga – arba ciniška demagogija, arba atviras melas.

Kitas faktas, verčiantis abejoti, jog vyko „gelbėjimo“ misija, tas, kad, pasak įvairių žiniasklaidos šaltinių, organizacijai „Sea-Watch“ priklausantis laivas grupę nelegalių migrantų paėmė „prie Libijos krantų“, kai jie susiruošė perplaukti Viduržemio jūrą pripučiama valtele.

Ko tikėjosi tie žmonės? Su komfortu perplaukti nesiaurą Viduržemio jūrą? Žiniasklaidoje buvo skelbtas vieno iš tų „keleivių“ skundas, kai jiems porą savaičių buvo neleista iš gelbėtojų laivo (laivo, nebe valtelės!) išlipti į krantą: „Mes daugiau nebegalime taip. Mes kaip kalėjime, mes praradome viską, mes netgi vaikščioti normaliai negalime, nes laivas mažas, o mūsų daug.“

Italija neleidžia švartuotis migrantus gabenantiems laivams. EPA-ELTA nuotr.

Įdomu, ką jie prarado, kai dar prie Libijos krantų grūdosi į dar mažesnę  guminę valtelę? Gal už nemenkus pinigus nusipirktą prekiautojų žmonėmis pažadą, kad už kelių šimtų metrų juos paims gelbėtojų laivas ir su orkestru atplukdys į išsvajotą rojų?…

Kilnu yra padėti dėl kitų kaltės į bėdą papuolusiems žmonėms, bet nėra tokių priemonių, kurios išgelbėtų žmones nuo jų pačių…

Jeigu tuos žmones rimtai norėta GELBĖTI nuo jūros stichijos, tai saugiausia (ir arčiausia) būtų buvę parplukdyti atgal į Libiją, nuo kurios jie, regis, ir nutolę nebuvo…. Bet taip neatsitiko. Lyg pasityčiojimui iš tikros bėdos atviroje jūroje ištiktų žmonių, į ilgoms kelionėms nepritaikytą valtį sugrūstus žmones sąmoningai buvo stengiamasi ATPLUKDYTI į Europą, persodinus juos į gelbėtojų laivą, kai pavojus jų gyvybei dar nebuvo iškilęs.

Sprendžiant iš visko, tai buvo eiliniai nelegalai, neturėję leidimo vykti į Europą, todėl Italijos saugumo dekretas, draudžiantis nelegalams išsilaipinti Italijoje, priešingai teisėjos nutarčiai, jiems galėjo būti taikytinas teisėtai.

Kaip skelbė euronews, paieškos-gelbėjimo laivas buvo netgi nusiuntęs užklausą Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre, prašydamas priimti specialius nutarimus, kuriems įsigaliojus, Italija būtų priversta įsileisti laivo gabenamus migrantus-nelegalus.

Tačiau teismas prašymą atmetė. Tai dar labiau sutirština nešvarių įtarimų šešėlį, gaubiantį visą migrantų „gelbėjimo“ operaciją, o pačios kapitonės veiksmai, dvi savaites dreifuojant prie Lampedūzos salos, panašesni į šantažą, o ne į kilnią misiją. Juk per dvi savaites, užuot plūduriavus prie Italijos krantų, kapitonė galėjo nuvairuoti savo laivą iki pat Vokietijos ar kitos nelegalams atviresnės šalies…

Bet ne. Jauna kapitonė, užsispyrusiai dreifuodama prie Italijos krantų, arogantiškai ignoravo kitos šalies įstatymus, apsunkino gyvenimo sąlygas „gelbėjamiems“ nelegalams, o galiausiai jėga prasiveržusi pro Italijos policijos kateriuką, sukėlė pavojų ir Italijos pareigūnams…

Tai kas ji – didvyrė? Pavojinga avantiūristė? „Nusikaltėlė“, kaip ją apibūdina Italijos VRM ministras?

Tai, kad kapitonės C. Rackete poelgį daug kas giria ne tik  juodadarbių pristigusioje Vokietijoje, bet ir pačioje Italijoje, neturėtų nieko stebinti.  Nėra tokios demokratinės valstybės, kurioje neveiktų vyriausybę reikia-nereikia kritikuojanti opozicija. Ir mažai kur rastume tokią opoziciją, kuri, kritikuodama veikiančiąją valdžią, daugiau galvotų apie valstybės interesus, o ne apie savireklamą. 

O juk valstybės interesas bei jos vyriausybės svarbiausia pareiga – savo valstybės piliečių gerovės ir saugumo užtikrinimas.

Matteo Salvinis. EPA – ELTA nuotr.

Pagaliau, natūralu, jog kiekviena vyriausybė, kaip tam tikros partijos ar partinės koalicijos kūdikis, pirmiausia atsižvelgia į savo rinkėjų, o ne į opozicijos pageidavimus bei lūkesčius. Dabartinė Italijos vyriausybė savo  postus užėmė dėka tų rinkėjų, kuriems buvo nepriimtina Eurosąjungai Vokietijos primesta atsivėrimo migrantams politika.

Bet juk kiekvienai valstybei pakanka savų rūpesčių… Todėl ir VRM vadovas Matteo Salvini, kovodamas su neteisėtos migracijos skatintojais, viso labo nuosekliai vykdo vyriausybės įsipareigojimus Italijos, o ne Vokietijos ar Prancūzijos rinkėjams.

Ar jis neteisus?

2019.07.07; 09:15

print